|
Tūkstančiai tiesos žingsnių
Kurį laiką ramiai žvelgiu į XXI amžiaus pirmojo puslapio viršutinį kamputį dešinėje, kol staiga nusmelkia nuostaba ir džiaugsmas krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis XXI amžius, leidžiamas nuo 1990 metų, padovanojo mums didžiulį giedrios dvasios, sąžiningumo ir tiesos pasaulį pusantro tūkstančio numerių!
Nesu kalbėjęs su vyriausiuoju redaktoriumi Edvardu Šiugžda, su redakcijos darbuotojais, prisiglaudusiais Kauno senamiesčio Papilio gatvės ankštumoje, ar per tuos jų gyvenimo ir kruopštaus darbo metus į redakciją praktikuotis buvo atsiųsti iš žurnalistikos centrų bent du trys būsimieji žurnalistai ne tiek padirbėti, kiek suvokti, kas vyksta realiame gyvenime, šmėkščiojant šiandieninės žurnalistikos teorijoms.
Sakysime: žurnalistikos teorijoms teigiant, kad kiekvienas turi savo tiesą, todėl nuomonių pliuralizmas išryškina tiesų pliuralizmą. Tokia daugiagalvė tiesa vis dėlto užaugina vieną didesnę galvą ir kiekvienu konkrečiu momentu auditorijos sąmonę pirmiausia pasiekia vis dėlto didesnės (ir agresyvesnės) galvos tiesa.
Be to, toms teorijoms sureikšminant fakto tiesą, žurnalistas turi atlikti roboto funkciją konstatuoti faktą, gink Dieve, nieko asmeniška nepridedant, nekomentuojant, nevertinant. Beje, komentuoti galima, juolab kad virš visko švyti aksioma: faktai vertingi, komentavimai laisvi. Ir čia pat: visi faktai verti dėmesio.
XXI amžiaus redakcijoje žurnalistas iškart pastebės vieną ryškų skirtumą, palyginti su visos mūsų žiniasklaidos pasitelkiamomis tiesomis teorijose ir praktikose. Čia užgintas melas, apgavystė, nutylėjimas, čia užgintas esmių smulkinimas. Be to, šioje redakcijoje (norisi pasakyti šiame šviesumą ginančiame pasaulyje) žinoma, kad, be vieno svarbiausių tikslų informacijos skleidimo, redakcija yra užsibrėžusi ir visus ne mažiau svarbius tikslus žmonių artumo (bendruomenių) kūrimas, žmonių nuomonių, siekių, idealų iškėlimas (arba priminimas), amžinųjų vertybių svarbos bet kurioje žmogaus veikloje atskleidimas, krikščioniškosios ir tautinės savimonės (minties) ugdymas.
Nenustebčiau, kad stažuotojas XXI amžiaus redakcijoje iškart suvoktų, kas yra kas. Ir, ko gero, pasimestų, nes jam, atidžiai žvelgiančiam į šiandieninės žiniasklaidos panoramą, iškart kristų į akis daugeliu atveju joje išmoningai drapiruotas melas, apgaulingi šmėkščiojimai pusiau tiesos, pusiau netiesos, bulvarinė, rafinuotais prieskoniais apibarstyta putra ir skaudžiausia auditorijos susitaikymas su erzacu, manipuliavimais, jausmu, už kurių dunkso nužmogėjimo ir tuštumos šmėklos.
Norėčiau, kad naujas žmogus XXI amžiaus pasaulyje suvoktų: čia nesiekiama įtakos, čia siekiama tikėjimo, kad yra ne visa tik krikščioniškoji Europa ir krikščioniškoji Lietuva, bet svarbiausia krikščioniškasis pasaulis. Šitas pasaulis yra reikšmingesnis, visuotinesnis ir amžinesnis už visas europas. Tik tokį pagrindą įgijus ir suvokus jo būtiškąjį turinį, galima ne tik dvasinė aukštuma, bet ir kilnaus žmogaus, šviesios Tėvynės, viltingos, didžiadvasės žmonijos svajonė, taigi ir tikrovė, išauganti iš šitos nuostabios svajonės.
Būtinas ne vienas aptarimas, ne viena įžvalga, kad būtų galima suvokti, ką aprėpia (arba ką įstengia aprėpti) XXI amžius. Man svarbi visa šio leidinio informacija, atskleidžianti Lietuvos Bažnyčios prisikėlimą ir žmogaus, ugdomo ir vedamo Lietuvos Bažnyčios, savijautą savo amžiaus prieštaringoje galioje ir prieštaringame neįgalume. Man svarbi šio leidinio pastanga vis giliau ir giliau žvelgti į Lietuvos istoriją ir žmones, lėmusius ne tik savo, bet ir tautos likimus. Svarbios man ir laikraščio įžvalgos svarstant šiandieninės Lietuvos, Europos Sąjungos narės, strategiją globalizacijos sūkuriuose, Lietuvos pastangas išsaugoti savo tapatybę, dalyvauti tautų bendrose akcijose ginant žmogiškumą, gyvybę, prasmingus gyvenimus. Svarbios šiandieninės Lietuvos politikos, ekonomikos, kultūros, kasdieninio mūsų gyvenimo panoramos, pasitelkiant autoritetingus specialistus, nuolat plečiant kūrybinį aktyvą. Svarbus man ir XXI amžiaus darbuotojų (redakcijos) veiklos turinys, paneigiantis tezę, kad profesionali moralė visados yra amorali. Tai yra moralinės problemos remiasi imperatyviai apibrėžtais sprendimais (Dekalogas). Tuo tarpu profesionalus tų pačių problemų sprendimas visados pragmatiškesnis, ieškantis patogesnių išeičių, turintis visą arsenalą išbandytų veiksmų.
Pažindamas ne vieną XXI amžiaus darbuotoją, ne vieną talkinimą įvairiuose visuomenės sluoksniuose (nuo aukštas pareigas einančių dvasininkų, žymių mokslo ir kultūros asmenybių iki mokinių, ūkininkų, tarnautojų) galiu teigti, kad nepastebėjau šiame leidinyje atvejo, kada profesinė moralė skaudžiai kirtosi su idealia morale, su krikščioniškojo pasaulio moralinėmis nuostatomis.
Matydamas, kaip realus, o ne visas mitologinis amoralumas, įsišaknijęs daugelyje veiklos sričių (ypač politinėje, ekonominėje erdvėje, kur vyksta nuožmios materialiųjų vertybių varžytuvės), neužkrečia XXI amžiaus pasaulio, nustebęs prityli. Šitą pasaulį kuriantys ir ginantys žmonės yra garbingi. Kilnumas ir šviesa, esantys jų darbuose, galimas dalykas, yra jiems patikėti aukštesnių jėgų, o ne fondų, kurie skirsto rėmimo lėšas, vis aplenkdami šį laikraštį. Jie sugeba jausti ir matyti ir tuos, kurie yra aukščiau už rėmimo lėšas, ir abejojančius XXI amžius vieta mūsų gyvenimuose. Jie laimingi, išsaugoję mums tą garbingumo suvokimą ir atsakomybės jausmą už savo gyvenimą, savo artimojo likimą, savo Tėvynės būtį.
Aš jiems pavydžiu ir nepavydžiu. Pavydžiu, kad jų pasaulio neįmanoma nutylėti, nes tai yra viena svarbiausių mūsų pasaulių dalių. Nepavydžiu, nes jie nieko neima skolon.
Kodėl? Artėja laikas, kada ir apie tai kalbėsime.
Robertas KETURAKIS
© 2007 XXI amžius
|