|
Vaclovas Voveris-Žaibas amžininkų atsiminimuose
Prof. Ona VOVERIENĖ
Elena Akelaitytė prisimena Žaibo žodžius: Ten, kur aš
žūsiu
, pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę
Vieni pirmųjų partizanų atsiminimų, užrašytų Antano Paulavičiaus, išleisti 1990 metais. Knygoje Kraujo upeliai tekėjo
Lietuvos rezistencijos kovų vaizdai skelbiami daugelio apygardų partizanų atsiminimai. Dainavos apygardai skirtame skyriuje Juodas kryžius ir raudona rožė A.Paulavičius pateikia Alovės valsčiaus Būdo pradinės mokyklos mokytojos Elenos Akelaitytės atsiminimus apie Vaclovą Voverį-Žaibą ir Geležinio Vilko vyrus.
Kaip ir A.Paulavičius, aš irgi, siekdama išlaikyti pasakojimo autentiškumą, pateiksiu visą rašytojo knygos ištrauką, nes ant E.Akelaitytės metamas juodas šešėlis. Štai tas pasakojimas:
Gyvenau aš tada Marijampolės apskrities (dabartiniame Prienų rajone) Šaltupio kaime. 1948 metais gavau Alytaus švietimo skyriaus paskyrimą dirbti Alovės valsčiaus Būdo pradinėje mokykloje. Mokykla buvo tik įkurta, tik pirmuosius metus veikė. Ji įsikūrė išvežtųjų į Sibirą žmonių namuose. Gyventojų tuose namuose nebuvo, tik aš viena. Vėliau sužinojau, kad iš tų namų buvo likę du sūnūs: Jonas ir Vytautas Kuzmickai. Kai jų tėvus išvežė, vienas gyveno Alytuje, kitas, atrodo, mokėsi mokytojų seminarijoje. Jie neturėjo kur dėtis, nerado, kur prisiglausti. Buvo likę dvi išeitys: arba prisistatyti milicijos organams ir išvažiuoti į Sibirą, arba nueiti į mišką. Pasirinko jie antrąją išeitį. Joniukas, vos mėnesiui praėjus, žuvo partizanaudamas prie Junčionių mokyklos (Pivašiūnų valsčiuje); Vytautas, slapyvardžiu Viesulas, dar partizanavo porą metų ir 1950 metais, atėjęs aplankyti savo namų, kartu su Petrausku iš Melnytėlės kaimo pateko į pasalą ir žuvo.
Bet grįšiu dabar į 1948 metus. Buvo tik prasidėję mokslo metai. Gražus sekmadienis. Atėjo pas mane piemenėlis ir pakvietė: ateik, sako, mokytoja, į pamiškę nori su tavim pasikalbėti. Mokykla buvo prie didelio miško. Nueinu ten. Pamiškėj aikštelė. Iš karto pamačiau: atsistojo vyrų būrys ir atidavė man pagarbą. Visi tokie jauni, šaunūs, gražiai apsirengę. Vienas iš vyrų nestovėjo rikiuotėje, o sėdėjo ant kelmo ir rašė. Paskui prie manęs priėjo, kaip vėliau sužinojau, Vaclovas Voveris, slapyvardis Žaibas. Susipažinome su juo. Išklausinėjo, iš kur aš kilusi. Ir taip mandagiai įspėjo: Panele mokytoja, jeigu jūs komjaunuolė ar esate kieno nors pasiųsta, žinokite, kad mes nenorime nieko žudyti, mes išėjome laisvės ginti. Įspėjame: pasitraukite, eikite kitur savo kelio ieškoti. Aš jiems atsakiau: Jeigu aš būsiu kalta, jūs mane ir po puodu rasite.
Susipažinau su Žaibu arčiau, jis man tapo daugiau nei artimas draugas
O kaip vėliau iš vietinių ryšininkų sužinojau, ant to kelmo sėdėjo ir eiles rašė Kostas Kubilinskas. Jie abu su Skinkiu priklausė Dainavos apygardos Žaibo būriui. Vieną vakarą pas mane atėjo K.Kubilinskas (jo slapyvardis Kapsas) ir A.Skinkys (slapyvardis Vilnis) ir paprašė knygų pasiskaityti. Aš jiems pasiūliau tarybinių rašytojų raštus. Tada mokytojai turėdavo platinti knygas, ir aš jų daug turėjau, nes savo pinigais išpirkdavau tas knygas. Jos gulėdavo pas mane, nedalindavau žmonėms, kad melas netendytų jų proto. Tai aš tiems poetams pasakiau, kad tik tokių knygų turiu. O velniams mums reikia tų tarybinių knygų, pasakė K.Kubilinskas. Matote, kaip jie buvo užsimaskavę. Todėl jais patikėjo. Kartais mokykloje rinkdavosi partizanai įvairiems pasitarimams. Tarp jų būdavo Kubilinskas ir Skinkys. Žinojau, kad jie anksčiau mokytojavo Varėnos rajone. Jie rašė eilėraščius apie partizanus. Taigi buvo labai užmaskuoti provokatoriai.
Tą lemtingą 1949 m. kovo 6 d. vakarą į mokyklą suvažiavo partizanai iš Merkinės ir Varėnos. Arkliai buvo baltai apvalkstyti, kad geriau maskuotųsi ir neišsiskirtų iš balto sniego. O sniego laukuose dar buvo nemažai. Jie patys irgi buvo baltai apsirengę. Kai suėjo į klasę, net sienos prašviesėjo nuo to baltumo. Posėdžiavo. Aš nedalyvavau ten, nes man Žaibas vis sakydavo: Tau nereikia visko žinoti, saugokis, tu turi išlikti. Po posėdžio vieni išvažiavo į Varėną, kiti į Merkinę. Kubilinskas su Skinkiu, matyt, nutarė veikti. Varėniškiai galvojo, kad jie sėdo į Merkinės roges, o merkiniečiai manė, kad Varėnos rogėse. Pas mane dar pasiliko Žaibas, Kariūnas, Labutis ir Kazlauskas. Kariūno ir Labučio pavardžių nežinau. Kazlauską vadino tai Paukšteliu, tai Vanagėliu. Pailsėję, apie šeštą valandą ryto, išėjo. Buvo tai kovo septintoji diena. Įstrigo atmintin visam gyvenimui ta juodoji diena. Pamačiau, kad supa mišką. Labai daug kariuomenės, daug mašinų privažiavo. Vieškelis ėjo į mokyklos pusę, ir mačiau, kaip visi rikiuojasi Kalesnykų (kitur Kalesninkų O.V.) miško link, kur buvo partizanų bunkeriai. Galvoju, kaip jie galėjo taip tiksliai žinoti bunkerių vietą. Nejaugi pėdsakus užtiko? Taip pasidarė neramu. Apie vidurdienį išgirdau didelį sprogimą. Nežinojau, kad taip netoli yra bunkeris. Maždaug už dviejų kilometrų nuo mokyklos. Toks kurtinantis sprogimas
Ta nuojauta ir nerimas jau iš vakaro užgulė ne tik mane, bet ir Žaibą. Kaip niekad tada su juo daug kalbėjomės. Apie viską
ir apie beviltišką ateitį. Jaučiu, žinau, kad mes žūsim. Amerika mums neišties rankos, niekas neateis mums į pagalbą. Bet reikia atlikti, kas mums skirta iš aukščiau. Reikia kovoti. O jūs turite išlikti, nepamiršti mūsų
Ten, kur aš žūsiu, toje vietoje pastatyk juodą kryžių ir pasodink raudoną rožę
Tėvynei turim paaukoti motinų ir tėvų kančias, ir šeimos laimę, ir savo jaunystę
Taigi tada iš posėdžio mokykloje penki vadai nuėjo į mišką. Ten buvo du bunkeriai. Į didesnį bunkerį nuėjo Žaibas, Labutis, Šermukšnis ir tasai Paukštelis-Kazlauskas. Į mažesnį bunkerį įlindo Kariūnas ir sėdosi prie radijo siųstuvo. Kubilinskas ir Skinkys žinojo šiuos bunkerius ir pagal iš anksto sudarytą planą įlindo į mažąjį bunkerį, nušovė Kariūną prie radijo siųstuvo (rado partizanai jį sukniubusį) ir nubėgo į Alytų pakviesti enkavėdistų. Juos bebėgančius sutiko partizanų ryšininkas Petriukas Šerpenskas. Mat jis buvo nuvežęs malkas į Alytų ir dabar grįžo namo. Tai Kubilinskas ir Skinkys įrėmė ginklą į šoną ir įsakė grįžti į Alytų. Norėjo, kad apie jų išdavystę niekas nežinotų. O buvo turgaus diena. Ir kiti žmonės jau grįžo namo, nes diena jau pasviro į antrą pusę. Tai kodėl dabar Šerpenskas grįžta į Alytų? Turgus jau pasibaigęs, Šerpenskas, lydimas dviejų vyrų, kaip nesavas, kaip žemę pardavęs. O buvo jam ko bijoti, nes Kubilinskas ir Skinkys žinojo, kad Šerpenskas gyvena pamiškėje ir yra miškinių ryšininkas. Žinoma, jis jau nebegrįžo namo. O provokatoriai iškvietė kariuomenę, parodė, kur yra didysis bunkeris. Kareiviai apsupo ir reikalavo, kad partizanai pasiduotų. Bet Kubilinskas ir Skinkys nežinojo, kad štabo bunkeryje buvo atsarginis išėjimas. Žaibas iššoko iš bunkerio. Netoli nuo jo buvo tokia pasvirusi eglė. Jis nušovė keliasdešimt rusų ir pats sukniubo prie tos eglės. Tie, kurie buvo likę bunkeryje, sudegino visus dokumentus, nes paskui buvo rasta pelenų krūva, ir susisprogdino.
Po šito įvykio mane vis sekė ir sekė. Paskui atėmė teisę dirbti mokykloje. Bet aš dažnai nueidavau prie jų žuvimo vietos ir padėdavau raudoną rožę. Tik juodo kryžiaus dar nepastačiau. Bijojau. Dar nebuvo atėjęs laikas. O dabar jau galima. Netrukus ten stovės juodas kryžius, o raudoną rožę aš pasodinsiu partizanui Žaibui (Antanas Paulavičius. Kraujo upeliai tekėjo
K., 1990. P. 50-53).
Tuo tarpu Leonora Voverytė-Kuklienė, Žaibo sesuo, apie E.Akelaitytę kalba kritiškai, tvirtindama, kad ji buvo užverbuota sekti Geležinio Vilko vyrus ir jų vadą, jos brolį Žaibą. Dr. Vladas Voveris, siekdamas išsiaiškinti tiesą, peržiūrėjo daugybę bylų, saugomų Lietuvos ypatingajame archyve. Rado nemažai medžiagos apie Geležinį Vilką, V.Voverį-Žaibą, bet neaptiko jokių žinių apie E.Akelaitytę.
Geležinio Vilko ryšininkė Rūta, kartu Žaibo bendražygio Jono Kazlausko-Šermukšnio žmona Stasė Kazlauskienė irgi atmeta tuos kaltinimus. Ji kartu su dr.V.Voveriu aplankė E.Akelaitytę Garliavoje, kur ji tada gyveno. E.Akelaitytė apsilankė ir mūsų namuose Vilniuje, pasidalijo skaudžiais prisiminimais, dovanojo savo nuotrauką.
Ji pasakojo, kad su V.Voveriu-Žaibu susipažino 1948 metų rugsėjo pirmą savaitę. Ji padėdavo Kazimieraičio rinktinės partizanams: rūpinosi vaistais, tvarsliava, popieriumi laikraščiui. Ją aplankydavo tai Dzūkas, tai Šermukšnis, bet dažniausiai pats Žaibas. Abu stiprūs žmonės, pamilo vienas kitą ir 1949 metų balandį ketino tuoktis, kad jų laukiamas kūdikis turėtų tėvą. Per ryšininką pasikvietė kunigą, kad juos sutuoktų.
Deja, kovo 7 dieną Žaibas žuvo, o E.Akelaitytei prasidėjo kančių keliai: ją nuolat kvietė Trakų MVD. Balandžio 17 dieną ji, vežama į Alytaus ligoninę, pagimdė neišnešiotą kūdikį, kuris po paros mirė. Apie tai pasakojo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui ir jos kaimynas Jonas Marčiulaitis. Kai Elena atvyko į Būdos pradinę mokyklą, ji kurį laiką gyveno mokyklos bute su Jonu ir Marijona Marčiulaičiais. Jie ją pamilo kaip savo dukterį. Ir nors 1949 metų sausį jie išvyko gyventi kitur, kai E.Akelaitytė susirgo, jie tuoj atvyko jos slaugyti. J.Marčiulaitis ją vežė ir į ligoninę, padėjo palaidoti kūdikėlį. Paskui ją slaugė sergančią. Jie pažinojo jos draugus Žaibą, Šermukšnį, Viesulą, Guobą, Paukštį-Vanagą, Dzūką ir kitus.
Žinojo ir apie 1950 m. birželio 20-22 d. tragediją, kai pro mokyklą ėję Viesulas ( namų šeimininkas Vytautas Kuzmickas) ir Guoba (Vaclovas Petrauskas), papuolę į pasalą, žuvo, o Varpas (Julius Makarevičius) ir Vasaris išsigelbėjo. Elena buvo iškviesta į Trakų MVD ir jai pasiūlyta išvykti iš rajono. 1950 metų rugpjūtį ji buvo atleista. Aštuonerius metus niekur negalėjo įsidarbinti, gyveno be registracijos, dirbo atsitiktinius darbus, kol Garliavos poliklinikoje atsirado drąsus žmogus ir ją įdarbino registratore. Ten ji ištekėjo už Dzidoliko. Susilaukė dukters Rūtos. Kasmet atvažiuodavo į Kalesninkus, aplankydavo Žaibo žūties vietą, padėdavo rožę.
1989 metais, prasidėjus Atgimimui, kartu su Marčiulaičiais ten pasodino penkis ąžuoliukus. Vieną jos apsilankymų Kalesninkų miške parodė TV laida Veidrodis. Ją mačiusi Vanda Voverytė parašė Elenai laišką, padėkojo, kad neužmiršo jos brolio, kvietė aplankyti Leonorą ir ją, gyvenančias Pavilnyje. Kitame laiške, rašytame 1989 m. lapkričio 14 d., Vanda teisinosi, kad ne jos, seserys, pirmosios pradėjo ieškoti brolio pėdsakų, teisinosi, kad buvo sekamos KGB, siūlėsi prisidėti prie paminklo V.Voveriui-Žaibui pastatymo.
Buvusi kaimynė E.Akelaitytės gimtinėje, Prienų valsčiuje, Šaltupio kaime, Anastazija Jankauskaitė-Karalienė, kurios tėvų namuose buvo partizanų bunkeris, gražiai apibūdino savo kaimynę, Kauno medicinos mokyklos farmacijos specialybės studentę. Gražiai E.Akelaitytę charakterizavo Kauno mokytojų seminarijos mokytojas Juozas Dragūnas, kuris jai parūpino rašomąją mašinėlę ir popieriaus partizanų spaudai. Teigiamai vertino Eleną ir buvęs partizanas Jonas Matukevičius, kuris draugavo su Akelaičiais, jo akyse Elena išaugo. Būdamas partizanu, 1944-1945 metais jis dažnai užsukdavo į Akelaičių namus su Geležinio Vilko vadu Algirdu Varkala-Žaliuku, ir čia rasdavo ir duonos kąsnį, ir šiltą vietą pailsėti. Teigiamų atsiliepimų apie E.Akelaitytę Genocido ir rezistencijos centre yra keletas. Atrodytų, kad įtarimai dėl E.Akelaitytės nepatikimumo yra nieko verti, jei ne viena detalė.
Neseniai Gimtinėje pasirodė Izabelės Skliutaitės-Navarackienės straipsnis Prisiminimų šviesa (Gimtinė. 2006 11 01-30). Straipsnyje rašoma: Jos atminty išliko gyvi visi Geležinio Vilko vyrai, kuriuos ji matė, gerbė ir buvo jų ryšininkė, bei kita buvusi jų ryšininkė mokytoja Onutė Vyšniauskaitė-Eglė, bei jos sesuo Marytė Vyšniauskaitė-Ramunė (dabar Adžgauskienė, gyvenanti Alytuje). Joms Izabelė priešpriešina mokytoją E.Akelaitytę. Trumpai parašiusi apie rašytojų K.Kubilinsko ir A.Skinkio išdavystę ir Benedikto Labensko bei V.Voverio-Žaibo ir jo bendražygių žūtį 1949 m. kovo 7 d., Izabelė tvirtina: Netrukus dėl mokytojos E.Akelaitytės išdavystės užgeso partizanų Vytauto Kuzmicko-Viesulo (sodybos šeimininko), ir Vaclovo Petrausko-Guobos iš Melnytėlės gyvybės. Ji rezgė pinkles susidoroti ir su Žaibo seserimis. Ar pavyko išdavikams gauti Judo grašį?
Į tai negalima nereaguoti. Istorikai tyli. O gal jiems tai atrodo neverta dėmesio? Bet mums, švietėjams, pasirinkusiems kitus tikslus, tokius suraizgytus faktus atskleisti nėra galimybių, nevaldant istorinių tyrimų metodo. Ši problema yra tipiška pokario Lietuvai. Bet ji neišspręsta. Teisus buvo rašytojas Eugenijus Ignatavičius, viename savo straipsnių prasitaręs, kad Lietuvoje greičiau iškyla didingi panteonai tautos didvyriams, negu pasirodo objektyvi knyga apie jų darbus dėl tėvynės arba niekšybes: Tai dar kartą įrodo tautos demoralizaciją, abejingumą ne tik pokario metų ginkluotai rezistencijai, bet ir ką tik visų amžininkų akyse jaunystės krauju aplaisčiusiems Laisvės vėliavą. Kokiame nors Izraelyje ar Lenkijoje apie tragiško likimo aukas būtų išleistos ne tik knygos, bet sukurtos pjesės ir kino filmai. Kita vertus, gal ir nereikėtų per daug priekaištauti rašto žmonėms. Rašyti apie tokius įvykius karštomis pėdomis, kol tragedijos skausmas gniaužia krūtinę ne tik artimiesiems (galima kurti nebent eilėraščius), apie jaunus herojus, nespėjusius sukurti biografijų, pasikliaujant vien tik subjektyviomis emocijomis, būtų neatsakinga. Iš laiko nuotolio geriau matyti įvykių ir veikėjų kontūrus, kurie jau apsivalę nuo apnašų; apmąsčius blaivia galva, be emocijų antplūdžio, galima giliau įžvelgti jų brandą ir istorinę aukos svarbą kovų už laisvę byloje (Eugenijus Ignatavičius. Pakylėtas Loretos atminimas. Lietuvos aidas. 2006 12 02).
E.Akelaitytės likimas dvigubai tragiškas ir dėl suluošinto gyvenimo, ir dėl šmeižtų. Netikiu, kad ji galėtų būti išdavikė. Bet matau akis istoriko, kuris šypsosi ir sako: Bet tai tik emocijos
E.Akelaitytė-Dzidolikienė baigė savo žemiškus vargus 2005 m. gegužės 28 d. Palaidota Garliavos kapinėse, šalia savo vyro Dzidoliko.
© 2007 XXI amžius
|