Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Tarp sergstinčiųjų knygose – Širdį ir Lietuvą

Lietuvių literatūros mokslininkei, profesorei Elenai Nijolei Bukelienei atminti

Lietuvių literatūros mokslininkė, profesorė Elena Nijolė Bukelienė (1934 08 14-2006 12 25)

Keistokai besniegės ir velykiškai švelnios praėjusios šv. Kalėdos paliko mums ne tik Džiugiąją Naujieną apie Išganytojo – Viešpaties Sūnaus, taip pat pirmosios, vėl saulę ir pavasarišką gynybą parsivedančios sekundės (minutės, valandos…) gimimą, bet ir netikėtą žinią, jog „gruodžio 25-ąją sunki liga palaužė 73-iuosius ėjusią lietuvių literatūros tyrinėtoją ir kritikę profesorę Eleną Nijolę Bukelienę. Talentingą dėstytoją ir kolegę daugybė žmonių mena kaip vieną šviesiausių asmenybių…“

Esu laimingas ir aš, pažinęs ją, vieną iš nedaugelio gyvenime sutiktųjų, karščiausiai pasiaukojusią gimtajai literatūrai, asmenybę. E.N.Bukelienė, kaip ir Mama, kaip ir Šaukėnuose mokytojavusi atsidavusi pašaukimui lituanistė, ten pat, kapinaičių pakilumėlėje, netoli savo – mūsų literatų būrelio auklėtinių amžinąją Tėvynę radusi Monika Kančelskienė, žinau, ir toliau kiekvieno lietuviškojo krašto rašto žmogų dažnoje kryžkelėje tebestabdys ir rūpestingai primins: „Tik neišvarykit iš knygų Širdies ir Lietuvos“.

Prof. E.N.Bukelienė, kaip ir kiti buvę mūsų, lituanistų, dėstytojai Vilniaus universitete, jos kolegos – J.Lebedys, J.Pikčilingis, J.Kabelka, o ypač bendrakraštis literatūros uolus mokslininkas ir rašytojas A.Sprindis, visa savo esybe ir gyvenimais pasirinkę tarnystę Rašto Lietuvai, intuityviai jautę savo gyvenamo meto menkutėliausią dvasinio gyvenimo virptelėjimą (tarsi žuviukai Baltjūrėje!) lietuvių kalbos ir literatūros horizontuose, priešinęsi literatūros ideologizavimui, okupavimui, visomis išgalėmis skatino laisvą naujo talento, savojo balso lietuviškais rašmenimis apraišką amžinam tebėra būdraujančiais paukščiais gimtosios sodybos „vyšnynuose“. Jie ir šiandien kaskart primena save, vos sušnekus, vos kirbtelėjus minčiai ne tik apie Lietuvos literatūros dabartį, bet ir valstybės ateitį – „visa daryti, kad išliktume“! „Ji turėjo labai retą prigimtinį žmogiškumo talentą. Literatūra, tyrinėjimai, literatūros kritika įėjo į tą jos žmogiškumo lauką kaip viena prasmių“, – mena literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė.

Nesyk buvau jaukiai lepinamas svetinguose to meto universiteto literatų vadovės – ugdytojos – skatintojos E.N.Bukelienės namuose, Antakalnyje. Kiekvienam atidi, rūpestinga E.N.Bukelienė domėjosi pripažinto ir vos vos švytėti sava siela pradedančio jauno literato ne tik talento, bet ir kūno galiomis, negaliomis, buitimi, o išvirusi cepelinų, manęs, sergančio, menu, klausinėdavo: „Gal vaistais galėčiau padėti, mano vyras – medikas…“ Prof. E.N.Bukelienė, mūsų literatūros geramotė, darbais – tekstais, knygomis – įrodė sąžiningą drąsą, palikdama mums objektyvius daugelio literatūros darbininkų pėdsakų vertinimus – ačiū jai!

2003 metų rugsėjį buvęs kaimynas, Kelmės kultūros skyriaus vedėjas, o dabar Lietuvos kultūros fondui vadovaujantis Hubertas Smilgys pasididžiavo, kad „Lietuvos kultūros fondo Šiaulių krašto leidyklos „Saulės delta“ leidybos vadovės, Lietuvos kultūrai atsidavusios Jadvygos Kauneckienės pasiūlymui bendradarbiauti ir išleisti knygą nuoširdžiai pritarė net pati E.N.Bukelienė! Gerbiamas H.Smilgys dovanojo 1999 metais išleistą išvaizdžią literatūros istorijos ir kritikos etiudų knygą „Prozos keliai keleliai“… Jos, kaip ir kitų knygų, vertė kasmet auga, nes įžvalgos, kurias darė E.N.Bukelienė, yra vertos mikrochirurgo skalpelio, tik čia tiriamasis objektas – ne kūnas ar organas, bet giluminiai lietuviškojo dvasinio gyvenimo klodai, jų, o svarbiausia – tiesos netiesos pasvėros, atradimai ir jų sąžiningas teikimas viešuomenei, studentams, moksleiviams, ateities teismui..

Ši nuostabi moteris – mokslininkė, akademinių monografijų ir mokyklinių vadovėlių autorė, nevyniojo tiesos į „vatą“.

Dvasinio Tautos vyksmo nebuvimo („kodėl?“) ir okupacinės lietuvių liaudies („narodo“) egzistencijos liudytoja, ir dėl to sielvartavusi, mokslininkė E.N.Bukelienė į švyturių lygmenį kėlė visa, kas dar tikra ir nemeluotai nuoširdu, teisinga, sąžininga, lietuviškai padoru dūžtančių, daužomų indų (atsiprašau!), bet nekintančių vertybių „mugėse“.

Ji į didžio talento vertą, pagarbią „nišą“ lietuvių literatūros naujausių laikų vitraže įrašo ir Joną Mikelinską. Straipsnyje „Egzistencinės jausenos rašytojas“ ji akcentuoja: „J.Mikelinskas – vienas iš nedaugelio sovietinės epochos rašytojų, kuriems nepriklausomos Lietuvos atkūrimas nebuvo netikėtas. (Bendraminčių apsuptyje jis mėgdavo kartoti: „Visos imperijos žlunga, žlugs ir šita…“) Šio rašytojo apsauginiai ar prisitaikymo šarvai anais dešimtmečiais buvo tokie ploni, kad kartais net perregimi, todėl jis priklausė prie lengviausiai pažeidžiamų. 1968 m. išspausdinta apysaka „Trys dienos ir trys naktys“ dėl filosofinio disputo tarp kunigo ir Švietimo ministerijos inspektoriaus buvo ne tik „sutriuškinta“ „Tiesoje“ patikimo ideologinio darbuotojo, pareiškusio, jog didžiausia jos yda – į darnią formulę išrikiuoti svarbiausi tarybinės visuomenės susvetimėjimo bruožai. Ji dar buvo pasmerkta specialiame Lietuvos komunistų partijos Centro komiteto nutarime. Kaip nuožmus tarybinės sistemos priešas rašytojas kritikuotas už apsakymus „Kūdikėlis“ (esą reabilituoja ne tik konkretų banditą, bet, kaip ryškiai matyti iš viso apsakymo, taip pat ir banditizmą“) ir „Amžinai gyvas“, kur rašytojas esą „nesidrovi tyčiotis iš labai gero, visiems labai tolerantiško žmogaus atminimo“. Reikia pripažinti, jog šie du apsakymai turi tarsi kokį sprogdinantį vidinį užtaisą. Tai stiprūs kūriniai. Pirmasis patraukia tautos istorinės situacijos dramatiška tiesa, sutelkta dviejų brolių konflikte, antrasis – egzistencine ironija, absoliučiai negatyviu autoriaus santykiu su sociumo visuotinybe, su būtim, praradusia substancinį branduolį, kaip pasakytų S.Kierkegaard’as. Kaip buvo teigiama oficialių vertintojų, „aiškiai svetimas mūsų gyvenimui pozicijas“ rašytojas užėmė ir apysakoje „Gyvenimas sau“, ką jau bekalbėti apie romaną „Gyvenimas yra margas“, dar kartą reabilituojantį rezistentus, ar „Už horizonto – laisvė“, pavadintą fašistiniu. „Juodųjų eglių šalis“, parašyta 1966 m., visai negalėjo pasirodyti. Genrikas Zimanas laiške-skunde A.Sniečkui rašė: „Jokiu atveju jam negalima suteikti tribūnos, kad jis galėtų šaipytis iš to, kas mums brangu, demoralizuoti mūsų jaunimą“. Ta tribūna, t.y. teisė spausdintis, iš rašytojo buvo atimta kone dešimtmečiui. Ir nereikia didelės fantazijos norint įsivaizduoti, kaip rašytojas vertėsi tuos metus. Užtat dabar negali atsistebėti lietuvišku garbės ir orumo supratimu, kuris leidžia kai kam dar šiandien iš J.Mikelinsko daryti komunistinį rašytoją, inkriminuojant jam „baisų nusikaltimą“ – LTSR nusipelniusio… vardą“.

…Visam ir visaip šviesūs išlieka visiems rodantys Šviesą ir kelius į ją. Tenebus užmiršta ir Geroji Šviesos Sėjėja, širdimi rašiusi prof. Elena Nijolė Bukelienė.

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

© 2007 „XXI amžius“