Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Dienos su šventais paveikslais

Janina SEMAŠKAITĖ

Juozas ir Elena Kaminskai

Kaminskų šeima. Priekyje – Jonas ir Onutė, tėvai, už jų – Viktoras

(Tęsinys. Pradžia Nr.1)

– Net partizaniškų dainų sovietmečiu užtraukdavome: ne visi suprato, kada jos gimė ir kas jas kūrė. Turėjau du storus sąsiuvinius partizaniškų dainų surašiusi. Slėpiau vasaros virtuvėlėje ir... atsitiktinio gaisro metu sudegė virtuvėlė ir mano sąsiuviniai.

Dainavo ryšininkė Genovaitė Grambaitė-Blažonienė iš visos širdies tyliam partizanų atminimui: brolių Daniaus ir Vytauto Tribandžio, Gintaro ir Viktoro Krisiulevičių. Su jais dažniausiai susitikdavo. Dainavo norėdama nuslopinti susikaupusį niekam neišsakytą ryšininkės skausmą. Dainavo drąsiems žuvusiems savo jaunystės dienų vaikinams. Kitokias dainas partizanai sukūrė stribams. Ir tokių būta...

Kuriuos stribus, labiausiai pagarsėjusius išdavikus Daškonių ir gretimuose kaimuose, įsiminė dainininkė?

– Šitų irgi neužmiršome, – sako ryšininkė. – Jau buvo nužudyti beveik visi mūsų kaimo partizanai, o stribai vis ateidavo ir gąsdindavo. Jau ir kolūkį „kėlė“ nieko nepakeldamas pirmininkas Kazys Bieliauskas, pūtėsi stribų vadas Bronius Bieliauskas, savo valios ir galios rodyti nepamiršęs, kėlė baimę partizanų giminėms. Ir pas mus ne kartą yra užsukęs. Ypač tada, kai susprogdino bunkerį raiste, vis slankiojo aplink kaimą. Atmenu, audžiau... Sėdžiu staklėse, o jis, nė labas nepasakęs, puolė:

– Tu, bandite, ir dabar nieko nežinai? Nežinok, nežinok – išaiškinsime visus! Sibiras laukia!

Būdavo, patardys, pakamantinės, apsidairys ir išeidamas pažadės: „Greit susitiksim...“ O kai pamatydavome ateinančius stribus Andrių ir Danių Tatulius, tai kuo skubiau slėpdavome geresnius daiktus. Jiedu buvo ne broliai, tik bendrapavardžiai, bet labai broliškai ir sutartinai iškratydavo kaimo trobas. Ateis pas ūkininką, išnaršys namus ir, paėmę kas patiko, išeis. Jų dienos, jų valdžia, jų teisė. Nesipriešinome, nes kai partizanus nužudė, sušaudė, nebuvo kam mūsų ginti. Plėšikavimais garsėjo stribai Daraškevičiai, kilę iš Varėnos rajono, Vilgučių kaimo. Tik vardų jau nepamenu. Šitie, vos pravėrę duris, tuojau įsakydavo: „Kept kiaušinienę! Nešt lašinius ant stalo!“ O naminę sriaubė! Pabandyk neduoti! Tylėjo žmonės, ilgai tylėjo... O jie kiekvienuose namuose ką nors „iškratydavo“ iš spintų ar skrynių. Net moteriškus apatinius nesigėdijo grobti. Gal panoms atiduodavo? Taip visus iškrėsdavo, kad likome basi ir alkani.

Kai kenčia tauta, visada pirmiausia blogis paviršiun išplaukia. Dzūkijos pamiškių gyventojams stribai buvo ypač žiaurūs. Neatsitiktinai 1946 metų vasarį Žaibo partizanų būrys nukovė plėšikavusius ir kratomis pagarsėjusius stribus Praną Anilionį, Vitą Daraškevičių ir Alfonsą Voverį.

Atsisveikiname su partizanų ryšininke, atsiprašome, kad sutrukdėm per patį bulviakasį, kai visa šeimyna suvažiavusi laukuose dirba, o šeimininkė praeities atsiminimais dalijasi...

– Ačiū, – sako ji. – Gerai, kad užėjote, nuo darbo atsikvėpiau. Mat vis dar esu reikalinga, nors man jau aštuoniasdešimti metai...

Kaip nepavydėti atminties ir dvasios stiprybės „Sidabrinės gijos“ dainininkei, buvusiai partizanų ryšininkei, ankstyvoje jaunystėje nepabūgusiai per sėlinančią iš paskos mirtį padėti tiems, kurie išdrįso pasipriešinti okupantams.

* * *

Dar diena skaisti, dar saulė aukštai, važiuojame link Melnytėlės. Kelias vingiuoja šalia gražaus Neveiglo ežero. Dėmesį atkreipia šalia kelio, žalioje nuokalnėje į ežerą, pasodintos gėlės. Matyt prižiūrimos, globojamos: įdomu, kam skirtos? Kokią tragediją ženklina gėlių krūmelis pievelėje?

Tai karo politikų palikti pėdsakai Lietuvos žemėje. Nerandu kito pavadinimo...

Dvi šeimos Vokietijoje galbūt niekada nesužinos, kad jų į karą išlydėti sūnūs liko gulėti Melnytėlės kaime, prie Neveiglo ežero.

Baigiantis karui čia buvo sušaudyti du vokiečių belaisviai. Jie atsiliko nuo atsitraukiančio dalinio. Raudonarmiečiai vokiečių karius užtiko miške valgančius. Suėmė. Buvo liepta nuvaryti juos į rusų kariuomenės štabą, bet... nugalėtojams pasirodė per sunku palikti belaisvius gyvus. Sušaudė ir paliko pakelėje prie ežero. Vietiniai gyventojai palaidojo vokietukus čia pat, šalia keliuko, netoli Gavelio sodybos. Kasmet ant nežinomų karo aukų kapelio žydi gėlė. Dviejų jaunų vokiečių kareivėlių žūtį atmena paprasti Dzūkijos žmonės.

Karų fanatikai moka tik žudyti. Karo belaisvis jiems – niekas, tarsi sudėvėtas skuduras, net ne žmogus. Už Hitlerio ir Stalino beprotybę valdyti visą pasaulį jaunomis gyvybėmis sumokėjo milijonai jaunuolių. Tik pasaulis tyli, nieko nekaltina, nes nesitiki atsakymo. Rasos ašarėles meta gėlė, pasodinta šiltų dzūkės rankų, ir siunčia nebylų klausimą dangui: „Viešpatie, kiek dar mums lemta iškęsti?“

Kol pasieksime kelionės tikslą, mielas skaitytojau, supažindinsiu jus su linksmu, energingu mūsų kelionės lyderiu Viktoru Kaminsku. Kažin ar milijonus žmonių pražudę karo politikai kada nors išmoks tokiais šiltais žodžiais prabilti apie savo gimtinę ir jos žmones, kokiais apie mažiausių Dzūkijos kaimelių ūkininkus, pasakodamas istorijų istorijas iš praeities, kalba Viktoras. Kas išugdė švenčiausią nuostatą lyg priesaiką: „Jei nežūsi už savo Tėvynę kovodamas, žūsi svetimoje žemėje. O ten tavęs niekas neprisimins...“ Kur šventa tėviškės pastogė, išugdžiusi mūsų herojų, sugebantį linksma humoro spalva nuspalvinti net ir liūdnus tėviškės įvykius?

Viktoras Kaminskas sėkmingai mokėsi ir dirbo, įgijęs elektros energetiko specialybę. Ištuštėjo jo tėviškė. Teko ieškoti vietos ir prieglobsčio svetimuose namuose. Dabar, jau užauginęs savo vaikus, įsikūrė netoli Vilniaus ir tvarkosi savo sodyboje, per tradicines dzūkų krašto šventes lanko draugus ir priima svečius. Stebiuosi, kodėl nerašo pats, šitiek daug prisiminimų išlaikęs atminty. Jo vaizdžiai nusakyti sutiktų partizanų, vadų paveikslai tokie ryškūs, jog matai juos tarsi gyvus. Reikia tik užrašyti, ir portretas iki paskutinio potėpio baigtas. Gal sutikti žmonės, jų asmenybės liko tokios spalvingos Viktoro atminty, jog pačiam tebuvo vienuolika metų, kai visa Lietuva ginklu ar tyliai savo dvasia priešinosi sovietų okupacijai. Viskas, kas vyksta tuo metu, kai suaugusieji mus dar laiko vaikais, o mes jaučiamės esą labai dideli, paženklina atmintį visam laikui. Dvasinės vertybės, kurias išugdė tėvai, dažnai nulemia net mūsų likimus.

Mus mylintys tėvai – didžiausia likimo dovana, kurią gauname vaikystėje, tačiau suvokiame tai per vėlai, kai nebeturime į ką atsiremti, pašaukti tėvo ar motinos vardu.

Viktorą su tėvu siejo ypatingas ryšys.

– Tėvas mokėjo pasakoti, o aš buvau geras klausytojas, – šypsosi Viktoras, prisiminęs nuostabias atvirumo akimirkas su tėvu.

Mama, Elena Sevelevičiūtė, buvo kilusi iš Panevėglės kaimo. Tėvą – Juozą Kaminską – visi Budos kaime gerbė už jo nuoširdumą, norą padėti tiems, kuriems buvo reikalinga jo pagalba. Lydėjo jį ir 1918-1920 metų nepriklausomybės kovų savanorio šlovė. Lietuvos nepriklausomybės dešimties metų jubiliejaus proga prezidento Antano Smetonos įsaku jis buvo apdovanotas medaliu.

Iš Juozo Vasiliausko dvaro savanoris pirko šešis hektarus ir įsikūrė Budos kaime. Vedė, augino keturis sūnus ir dukrą. Ryškiausi tėvo pasakojimai apie savanorio metus ir humoru nuspalvintus nuotykius, kurie šiandien Viktorui atrodo tarsi graži vaikystės legenda, lietuvių kovų už nepriklausomybę pasaka, išgirsta vaikystėje.

1918 metais Viktoro tėvas Juozas Kaminskas iš Budos kaimo pėsčiomis nuėjo 22 kilometrus į Alytų užsirašyti savanoriu. Ėjo jauni vyrai ginti Lietuvos nuo bolševikų, nors daugelis net šautuvo rankose nebuvo turėjęs. Apsirengę kas kuo galėjo, o Viktoro tėvas netgi vyžomis apsiavęs. Gavo jis batus ir šautuvą su penkiais šoviniais, nes daugiau nebuvo. Skubiai apmokyti šaudyti, supažindinti su karine tvarka ir drausme, vyrai pradėjo tarnybą. J.Kaminskas kurį laiką saugojo savanorių būstinės štabą, o vėliau buvo paskirtas į pėstininkų kuopą Alytuje.

1919 metais, vaduojant Vilnių iš lenkų, tėvas atsiliko nuo kuopos ir naktį pėsčiomis traukė Giedraičių link, kur sutiko savo pulko karius. Giedraičiuose savanoriams teko pasipriešinti lenkams ir pro Kernavę pasukti Alytaus link. Savanorių vadas, skardžiabalsis vyras, vedė kariauną, lydimą raitelių, ginkluotą patrankomis ir kulkosvaidžiais, iki demarkacinės linijos Vievio – Trakų zonoje. Ten jau stovėjo įsikūrę Lietuvos pasieniečiai.

– Su dideliu džiaugsmu tėvas prisimindavo tą žygį, – pasakoja Viktoras. – Vietiniai gyventojai pasitikdavo savanorius keliuose, sveikinosi, mielai jiems rodydavo saugų nuo lenkų kelią miškais ir palydėdavo sunkiai praeinamomis vietomis.

Atkeliavo savanoriai iki Neries, žvalgai, perplaukę upę, apsidairė: apylinkėse lenkų nesimatė. Tada vadas įsakė visiems keltis per Nerį. Vyrai sušoko į vandenį, bet ne visi. Taip jau būna, kad gyvenantys prie ežerų neišmoksta plaukti.

– Kas nutiko? – pamatęs nesiryžtančius šokti į vandenį, paklausė vadas.

Sužinojęs priežastį, pasiūlė:

– Plauksit įsikibę arkliams į uodegas. Tik nepridėk kelnių, nes atsarginių neturim!

Juokėsi vadas, kvatojo tokiu užkrečiam juoku, kad galėjo jį išgirsti ir Lenkijos pasienyje.

Šiandien net mokinukui tokia savanorių kariuomenė sukeltų juoką, tačiau tada būta ir pasiaukojimo, ir didvyriškumo, ko neretai pristingame dabar.

– Atvykus į Alytų tėvą paskyrė saugoti Seirijų, Leipalingio ir Druskininkų zonos. Nuostabūs tėvo prisiminimai, – sako Viktoras. – Gaila, daug kas pamiršta. Atrodo, tėvas minėjo, jog savanorių vadas buvo Tuinyla.

Buvo 1920 metų šilta gegužės pabaiga. Atėję vietos gyventojai raitelių kuopos vadui pranešė, jog tarp Leipalingio ir Druskininkų, netoli Merkio, lenkai siaubia gyventojų sodybas. Prisiplėšę gėrybių, maisto, ištuštinę lašinių ir rūkytų dešrų podėlius sodybose, dabar maukia degtinę. Nakties poilsiui sustojo trijuose klojimuose, kiekviename po dešimt lenkų, o jų vyresnysis įsikūrė troboje vienas.

Išklausęs žinią, skardžiabalsis vadas pasakė, jog devyni narsiausi savanoriai ir jis pats eis imti lenkų nelaisvėn. Juozas Kaminskas irgi pasisiūlė.

– Iš to, kas vyko toliau, supratau, jog mano tėvas buvo didelis nuotykių mėgėjas, arba vado asmenybė jį tiesiog pakerėjo, – nušvinta šypsena Viktoro veide prisiminus tėvo istorijas iš savanorių gyvenimo.

Nusivedė vadas devynis savanorius nurodytos vietos link, kur po linksmybių ilsėjosi lenkai, sustojo ant upelio kranto puolimo plano aptarti. Padalijo visiems po cigaretę, vyrai susėdo, užsirūkė. Kadangi lenkai miegojo trijuose klojimuose, tai kiekvienam klojimui „paimti“ teko po tris savanorius. Na, o lenkų plėšikų vadą – vyriausiąjį – imsiąs jis pats. Vienas. Griežtai uždraudė vyrams šaudyti, nes ir rimtesniam reikalui šovinių trūksta. Svarbiausia, kad visi pagal komandą kuo garsiau sušuktų „Rency do gūra!“ ir triukšmu sukeltų paniką. Vienas iš savanorių paklausė: „O kas ims sargybinį?“ Vadas šyptelėjo: „Bijau nusijuokti, nes lenkai nubus“. Ir pridūrė: „Lenkas tik girtis drąsus. Kai išgirs „Rency do gūra“, sargybinis pirmutinis pabėgs, nešdinsis kiek kojos įkerta. Patariu neužmiršti: plėšikas ir yra plėšikas, ar lenkas, ar bolševikas, abu drąsūs, kol negauna į kailį, – išdėstė vadas trumpą karo pradžiamokslį. – Visada atminkit, vyrai, kad didžiausi bailiai yra vagys ir plėšikai. Taigi – pirmyn! Einam katės žingsneliu, kad šakelė netrekštelėtų!“

Tik labai jauni ir drąsūs galėjo komišką išpuolį prieš geriau ginkluotus lenkus sumąstyti. Naktis pasitaikė šviesi. Kai savanoriai prisiartino prie sodybų, „Armijos krajovos“ „pažiba“ – atskalūnai plėšikėliai – jau rožinius sapnus sapnavo. Pagal vado komandą pasiskirstę po tris, vyrai apsupo klojimus ir vienu balsu riktelėjo iš visų plaučių: „Rency do gūra“, sukėlė triukšmą ir laukė, kas bus. Ar neteks patiems nešt kudašių atgal? Kiek palaukę, įsakė lenkams išeiti į kiemą palikus ginklus ir karinę uniformą. Visų nuostabai lenkai vienais apatiniais išėjo pro duris, net batus palikę. Beje, sargybinis pirmasis paspruko. Kada ir kaip vadas įsigudrino pats vienas suimti lenkų šutvės vyriausiąjį, niekas nespėjo pamatyti. Sargybinio vyrai nesivijo.

© 2007 „XXI amžius“