Atnaujintas 2007 sausio 10 d.
Nr.3
(1500)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Bažnyčios ekspertai vertina nusikaltusio diktatoriaus egzekuciją

Mindaugas BUIKA

Basros mieste demonstrantai
šalia Irako šiitų dvasinio vadovo
ajatolos Ali Al Sistanio portreto
iškėlė pakarto diktatoriaus
Sadamo Huseino iškamšą
Afp nuotrauka

Popiežius nesikreipė dėl pasigailėjimo

Mirties bausmės pakariant įvykdymas buvusiam Irako diktatoriui, kuris buvo nuteistas už nusikaltimus žmonijai, buvo plačiai komentuojamas tarptautinėje katalikų žiniasklaidoje, kartu prisimenant sudėtingą situaciją toje Artimųjų Rytų regiono šalyje bei Bažnyčios mokymą, kad sunkaus nusikaltėlio egzekucija yra nepateisinamas pagrindas teisingumui atstatyti, visuomenei apsaugoti bei sutaikyti. Bažnyčia visiškai neatmeta mirties bausmės, tačiau laikosi nuostatos, jog tokio reikalingumo atvejai beveik neegzistuoja, ypač žinant, jog gyvybė yra Dievo dovana, kurią privalu saugoti ir ginti iki natūralios mirties.

JAV katalikų laikraščio „National Catholic Report“ apžvalgininkas Džonas Alenas ta proga atkreipia dėmesį, kad, skirtingai nuo nusistovėjusios tradicijos, popiežius Benediktas XVI privačiai nesikreipė į Irako vadovus, jog jie pasigailėtų Sadamo Huseino ir atšauktų egzekuciją, kuri buvo įvykdyta sostinėje Bagdade gruodžio 30 dienos priešaušrį. Neįvardytas Vatikano diplomatas minėtam laikraščiui teigė, kad tiesiog nebuvo laiko suorganizuoti tokią Šventojo Tėvo intervenciją, nes, nepaisant įstatymų numatyto 30 dienų laukimo, egzekucija buvo įvykdyta su „barbariška sparta“.

Per ankstesnį Jono Pauliaus II pontifikatą buvo įprasta, kad Popiežius kreipiasi į valstybių vadovus dovanojimo akto myriop pasmerktiems kaliniams bet kur pasaulyje taip pabrėžiant Katalikų Bažnyčios nusistatymą prieš mirties bausmę. Vatikano aukštas pareigas užimantis bendradarbis sakė „National Catholic Report“, kad popiežius Benediktas XVI galėjo panašiai pasielgti, jeigu būtų buvę daugiau laiko. „Akivaizdu, kad nebuvo visiškai laikomasi juridinių reikalavimų, – sakė Vatikano atstovas. – Tai nereiškia, kad mes nepripažįstame S.Huseino kaltės už baisius nusikaltimus. Bet mes netikime, jog mirties bausmė yra pateisinama net tokiais atvejais“.

Dievo dovanotą gyvybę privalu gerbti

Kaip buvo pranešta, panašų pareiškimą po S.Huseino egzekucijos padarė ir Vatikano spaudos tarnybos direktorius jėzuitas kunigas Frederikas Lombardis, kuris pabrėžė mirties bausmės tragiškumą kiekvienu atveju. „Kaltojo nužudymas nėra būdas teisingumui atkurti ir visuomenei sutaikyti, – patvirtino kunigas F.Lombardis. – Priešingai, kyla pavojus, kad bus sukurstytas noras keršyti ir sužadintas naujas smurtas“. Tai ypač aktualu būtent Irakui, kuris yra artimame pilietiniam karui stovyje dėl priešpriešos tarp dabar vyriausybei vadovaujančių šiitų daugumos politikų ir sunitų mažumos, kurios klanai viešpatavo šalyje S.Huseino režimo laikotarpiu. „Šiuo tamsiu Irako žmonių gyvenimui laikotarpiu negalima nepalinkėti, kad visi atsakingieji tikrai dėtų įmanomas pastangas, jog ir toje dramatiškoje situacijoje būtų atverta susitaikymo ir taikos viltis“, – teigė Vatikano žiniasklaidos centro vadovas.

Popiežiškosios teisingumo ir taikos tarybos pirmininkas kardinolas Renatas Martinas, kuris plačiausiai komentavo S.Huseino bylos tyrimą teisme nuo pat jo suėmimo 2003 metų pabaigoje, po egzekucijos taip pat sakė, jog meldžiasi, kad tas aktas neprisidėtų prie jau kritiškos situacijos Irake tolesnio aštrinimo“. Kardinolas paaiškino, jog Katalikų Bažnyčios opozicija mirties bausmei remiasi pripažinimu, kad žmogaus gyvybė, kaip Dievo dovana, turi būti saugoma nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Šis Bažnyčios nusistatymas atmeta tiek abortus, eksperimentus su žmogaus embrionais ir eutanaziją, tiek ir mirties bausmę, kaip pasikėsinimą į žmogaus orumą, kuris yra sukurtas pagal Dievo paveikslą. „Mirties bausmė nėra natūrali mirtis, ir niekas neturi teisės primesti tokią mirtį, netgi valstybė“, – kalbėjo kardinolas R.Martinas.

Netrukus po to, kai Irako Aukščiausiasis Teismas lapkričio 6 dieną paskelbė S.Huseinui mirties nuosprendį, kardinolas sakė, jog „baudimas nusikaltimu už kitą nusikaltimą“ primena dar Senajame Testamente išreikštą primityvų baudimo reikalavimą „akis už akį, dantis už dantį“, kas faktiškai rodo „žudymą iš keršto“. Jis pasirėmė popiežiaus Jono Pauliaus II 1995 metų enciklikos „Evangelium vitae“ mokymu, kad šiuolaikinė visuomenė turi pakankamai priemonių piliečiams apsaugoti nuo žmogžudžio grėsmės be jo egzekucijos, kartu išlaikant jo atgailos ir atsivertimo galimybę. „Dievas davė mums gyvenimą ir tik Dievas gali jį atimti“.

Kardinolas R.Martinas taip pat kritikavo JAV karinę vadovybę už tai, kad ji netrukus po S.Huseino suėmimo 2003 metų pabaigoje išplatino fotografijas, kur su buvusiu diktatoriumi elgiamasi taip, „tarsi jis būtų karvė“ apžiūrint jo dantis, tuo menkinant žmoniškąjį orumą. Jis priminė, kad velionio sunito S.Huseino egzekucijos akte – kaip vėliau paaiškėjo iš paskelbtų vaizdo ir garso įrašų – dalyvavę šiitai tyčiojosi iš į kartuves vedamo pasmerktojo, dėl ko dabar Irako vyriausybė pradėjo atskirą tyrimą. „Akivaizdu, kad visoje šioje istorijoje teisingumas nebuvo vienintelis faktorius“, – interviu Vatikano radijui teigė Bagdado katalikų arkivyskupas Žanas Mari Sleimanas, pabrėždamas gentinį, klaninį, politinį bei musulmonų šiiitų ir sunitų sektarinį susipriešinimą. Jis tik reiškė viltį, kad visa tai toliau neblogins padėties šalyje, kuri ir taip „yra daugiau nei tragiška saugumo, santykių tarp gyventojų ir ekonomikos atžvilgiu“.

Pavojingo nusikaltėlio nukenksminimo galimybės

Mirties bausmės paskyrimas ir įgyvendinimas S.Huseinui daugelį katalikų apžvalgininkų paskatino iš naujo pasvarstyti apie šios bausmės moralumo klausimą bei tą Katalikų Bažnyčios mokymo priėjimą, kuris su atitinkamais niuansais yra išreikštas 1994 metų „Katekizme“ ir popiežiaus Jono Pauliaus II enciklikoje „Evangelium vitae“. Kaip minėta, Bažnyčios mokymas remiasi nuostata, kad privalu gerbti žmogiškąjį orumą netgi sunkaus nusikaltėlio ir kad bausmė turi atitikti ne tik teisingumo reikalavimus, siekį apsaugoti socialinę tvarką ir visuomenę, bet taip pat ir laikantis požiūrio, kad nuteistajam būtų suteikta atsiteisimo, išpirkimo ir atgailos galimybė, kuri verstų į atsinaujinimą bei reabilitaciją.

Nors Bažnyčia visuomet gina nuteistojo sunkaus nusikaltėlio gyvybės išsaugojimą ir atmeta mirties bausmės skyrimą bei įgyvendinimą, tačiau ir ji pripažįsta tam tikros nedidelės „pilkosios zonos“ buvimą, kada mirties bausmės realizavimas valstybėje, bent jau teoriškai, gali būti priimtinas. Valstybė pati turi apsispręsti, – tokiu atveju, jeigu joje mirties bausmės galimybė yra įteisinta, kaip tai yra Irake, – ar sunkaus nusikaltėlio egzekucija yra „vienintelis galimas būdas efektyviai apginti kitų žmonių gyvybes nuo galimų išpuolių ir būtų naudinga bendrojo gėrio labui. Be abejonės, čia pirmenybę reikia teikti „ne letalinėms priemonėms“, jeigu tokia apsauga yra pakankama, ypač atsižvelgiant į pagarbos kiekvieno asmens žmogiškajam orumui reikalavimus.

Taigi esminis moralinis klausimas – ar, atsižvelgiant į S.Huseino baisiųjų nusikaltimų pobūdį bei smurtingą ir chaotišką situaciją Irake, ten susidarė viena iš „labai retų, praktiškai beveik neegzistuojančių situacijų“, apie kurias kalba „Katalikų Bažnyčios katekizmas“, kuriomis mirties bausmės įgyvendinimas gali būti leidžiamas. Pagal enciklikos „Evangelium vitae“ mokymą, mirties bausmės būtina vengti atsižvelgiant į tai, jog „šiuolaikinė visuomenė turi priemonių, kurios leistų veiksmingai kovoti su nusikalstamumu, paversdama nusikaltėlius nekenksmingus, bet visiškai neatimdama iš jų galimybės pasikeisti“ (E V, Nr. 27).

Be abejonės, tokia situacija pirmiausia egzistuoja išsivysčiusiose visuomenėse, kurios turi stabilią demokratinę valdžią, aukšta technologija paremtą saugią kalinimo sistemą ir pan. Tačiau netgi kategoriški mirties bausmės taikymo priešininkai turi pripažinti, kad S.Huseino kalinimas iki gyvos galvos Irake negalėtų būti saugus, ypač kada teroristų smurtas bei artimos pilietiniam karui sąlygos yra tapę liūdna kasdienybe, o ne išimtimi, pastebi savo redakciniame straipsnyje Jungtinių Valstijų katalikų laikraštis „Our Sunday Visitor“. Turbūt būtų pernelyg didelė rizika Irako gyventojams ir viso pasaulio stabilumui, jeigu masinių žudynių organizatorius ir genocido architektas, koks buvo S.Huseinas, vieną dieną galėtų būti išlaisvintas iš kameros savo gausių ir gerai ginkluotų šalininkų.

Sudėtingos Irako padėties įtakojimas

Panašią diskusiją tarp Katalikų Bažnyčios mokymo ekspertų didžiausioje Azijos katalikiškoje šalyje Filipinuose, patiriančioje ir musulmonų mažumos ekstremistų išpuolius, surengė Azijos katalikų žinių agentūra UCA News. Vienas jos dalyvių, Kvesono universiteto Lojolos teologijos fakulteto profesorius jėzuitas kunigas Romeo Intenganas, pažymėjo, jog mirties bausmės taikymą reikia vertinti skirtingų kultūrinių ir vertybinių sistemų kontekstuose. Kun. R.Intenganui, kaip gydytojui, yra tekę suteikti medicininę pagalbą iš humanitarinių paskatų pietinėse Filipinų provincijose veikiantiems musulmonų sukilėliams, kai ten buvo įvestas karo stovis.

„Islamo religijoje teisingumas atpildo ir bausmės prasme yra labiau vertinamas nei krikščionybėje, nes krikščionybėje yra stipri paskata asmeniniam žmogaus atpirkimui su Dievo pagalba per atgailą ir atsiteisimą“, – teigė kun. R.Intenganas. Taigi krikščionišku požiūriu S.Huseino egzekucija galėtų atrodyti neproduktyvi, nes jo mirtis nepaliko jokių atpirkimo galimybių per daromą atgailą už nužudytus žmones. Pati egzekucijos eiga su ją vykdžiusių šiitų grupės garsia „bravada“ bei viešu paniekinimu galėjo S.Huseiną netgi išaukštinti, ir jis prieš mirtį turbūt džiūgavo, nes jautėsi esąs kankinys arba didvyris.

Pagal moralinės teologijos profesorių, Katalikų Bažnyčios mokyme mirties bausmė vertinama kaip paskutinė priemonė nusikaltėliams sustabdyti, kad jie nedarytų dar didesnės žalos bendrajam gėriui. „Moralės atžvilgiu ji gali būti priimtina chaoso situacijoje, kurioje galbūt daugiau nebeįmanoma neletalinėmis priemonėmis išpuoliui prieš kitų gerovę sustabdyti“, – sakė kun. R.Intenganas. Jo nuomone, dabartinė padėtis Irake būtent atitinka tą „pilkąją sritį“, numatytą „Katalikų Bažnyčios katekizmo“ 2267-ajame straipsnyje, kuriame kalbama apie tuos labai retus atvejus, kai mirties bausmės taikymas gali būti „absoliučia būtinybe“ pavojingam nusikaltėliui nukenksminti.

S.Huseino atveju kaip tik nebuvo jokio tikrumo, kad valstybė galės neapibrėžtam laikui išlaikyti jį kalinimo vietoje dėl tenykštės chaotiškos padėties bei stipraus jo buvusio režimo šalininkų ginkluoto sąjūdžio, kuris galėjo bandyti išvaduoti savąjį „herojų“. Kun. R.Intenganas pabrėžė, kad tiek pačiame Irake, tiek visoje tarptautinėje bendruomenėje beveik nėra abejojančiųjų dėl buvusio diktatoriaus baisių nusikaltimų žmonijai, kurių pasekmėje gyvybės neteko daugybė kurdų ir arabų šiitų. Jis prisiminė, kaip žiniasklaidoje parodytuose vaizduose, kai po nuodingų dujų išpuolio prieš kurdų gyvenvietes S.Huseino įsakymu buvo galima matyti krūvas lavonų, tarp jų – moterų ir vaikų. Tai sukėlė pasibaisėjimą netgi tarp Filipinų musulmonų, kurie, kaip ir S.Huseinas, yra sunitai.

Buvusio diktatoriaus teismas bei griežtas nuosprendis yra visiškai suprantamas. Juk didžioji dauguma Irako žmonių kitu atveju būtų suabejojusi pačio teismo integralumu, ypač žinant gausybę buvusio režimo aukų bei kasdienių žmonių žūčių nuo teroristų rankų. Tačiau pati egzekucija visuomet lieka „problemiška“, nes kiekvienos gyvybės, taigi ir pačio nusikaltėlio gyvybės išsaugojimas – kas, žinoma, nereiškia susitaikymą su S.Huseinu įvykdytais nusikaltimais – visuomet krikščionišku požiūriu yra teigiamas dalykas.

* * *

Šią apžvalgą norėtųsi užbaigti Pasaulio Bažnyčių Tarybos – didžiausios tarptautinės ekumeninės organizacijos – generalinio sekretoriaus pastoriaus Samuelio Kobijos maldingu palinkėjimu, kad Dievas suteiktų Irakui „gailestingumą, teisingumą ir užuojautą, kurių jis taip ilgai neturėjo“ ir kad užsibaigtų ta baimės ir mirties atmosfera, kuri ženklino 25 metus trukusį S.Huseino valdymą ir kuri tęsiasi iki šiol. „Mes meldžiamės, jog tie, kurie turi galią Irake dabar ir turės ateityje, sukurtų naują valdžios paveldą savo žmonėms, – teigiama pastoriaus S.Kobijos pareiškime, paskelbtame po S.Huseino egzekucijos. – Tegul Irako lyderiai siekia susitaikymo ir abipusės pagarbos tarp visų šalies bendruomenių“. Pasaulio Bažnyčių Taryba, kaip ir didžioji dauguma visų krikščioniškų organizacijų, nepritaria mirties bausmės taikymui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija