|
Patriotų nedarbas
Gražina TRIMAKAITĖ
Išties patriotai nedirba, bet svarbu yra tai, kad jie pasiteisina, kodėl nedirba. O numanomas pasiteisinimas yra toks: užtenka vien to, kad mes esame. Vadinasi, jeigu mūsų, patriotų, nebūtų, būtų daug blogiau. Tad ir džiaugiamės savo buvimu, manydami, kad ką nors daugiau daryti mums nė nereikia.
Kodėl būtų blogiau, jeigu nebūtų patriotų, kad ir nedirbančių? Prisiminkime dėsningumą, kad gamta nemėgsta tuštumos, ir jeigu patriotų nebūtų, jų vietą tikriausiai užimtų kas nors blogesnis, tai yra nepatriotai. Todėl apie ką nors geresnį, tai yra dirbančius patriotus, net mintis nekyla. Pagaliau darbščiųjų vietos niekas ir negali užimti, nes jei tų darbščiųjų atsirastų, jie savo veiklumu visus neveikliuosius lengvai šalin nustumtų. Bet darbščių patriotų neatsiranda, ir tada neveiklieji yra ramūs.
O kartais dar šį tą ir veikiame. Būdingas mūsų veiklos bruožas yra tas, kad darome ne tai, ko reikia, bet tik tai, kas mums patinka. Tad ko mes nedarome, kas mums nepatinka?
Mes neremiame savo spaudos, kurią dar turime. Ne vienas ir ne vieną pažįstame žmogų (gal net save?), kuris pagal daugelį požymių turėtų būti patriotas, bet nei prenumeravimu, nei kaip nors kitaip nėra parėmę XXI amžiaus, bene vienintelio laikraščio, kurio kryptis yra nepriekaištinga. Kai kas mato jo trūkumus, bet nepagalvoja, kad nuo jų paramos laikraštis tik sustiprėtų, ir viskas, ko kas teisėtai nori, jame atsirastų. Tai būtų labai svarbus ir reikšmingas darbas, jeigu padarytume stiprų ir patrauklų katalikišką ir patriotišką laikraštį XXI amžius. Ir jau seniai privalėjome tai padaryti.
Mus bandoma įtikinti, kad Lietuvoje yra ir daugiau katalikiškų leidinių, ir visus reikia remti, taigi XXI amžius nėra išskirtinis. Tokie įtikinėjimai yra nepagrįsti. Nėra katalikiški tie, kurie bijo pasakyti tiesą. Kai situacija yra sunki, ir tokia vis dar tęsiasi, katalikams negalima būti bailiems ar kokia nors siaura sritimi apsiriboti. Katalikybė yra visuotinumas, o ne atsiribojimas nuo didžiųjų gyvenimo aktualijų. Katalikams reikia dalyvauti visose gyvenimo srityse. Atsiribojimas nuo politikos yra beveik išdavystė. Galime aiškiai pastebėti, kad tik XXI amžius to nedaro, tai yra neatsiriboja nuo politikos. Patriotai arba save tikinčiaisiais vadinantys, atsiribodami nuo politikos, palieka ją nepatriotams ir nekatalikams, o tie jau su šių geruolių leidimu politiką padaro nešvarią, kaip mėgstama sakyti. Taip atsitikus, visi, kurie laiko save švaruoliais, bijo prie jos prisiliesti. O juk yra ir jų kaltės dėl nešvarumų. Reikia katalikiško laikraščio, kuris apie tą kaltę pasakytų, ir visi imtume taisytis. Seniai jau to reikėjo.
Yra ir daugiau dalykų, kurių mes jų nedarome. Mes neskaitome. Neskaitome, kad ką nors sužinotume, rastume gerų receptų patriotiniam darbui ir veiklai ir paragintume vienas kitą veikti. O jeigu kartais paskaitome, tai tik ieškodami vis pakartojamų minčių, kurios nėra naujos. Laukiame sąmojingų pasakojimų apie blogybes, apie negeruosius mus valdančius komunistus, laukiame, pavyzdžiui, straipsnių, kokie didvyriai esame ir kaip menkai visokie neišmanėliai mus vertina Lietuvoje ir kad patiriame daug visokių skriaudų. Yra ir kitokių mums žinomų temų, kurios teisingos, bet daug kartų girdėtos ir nežadina mūsų veikti.
Mums patinka, kad nežadina dirbti, nes nenorime veiklos. Jeigu norėtume, mums neužtektų vien pasimėgauti sąmojingai kitų parašytomis mintimis pasimėgauti ir džiaugtis, kad nieko nesužinojome, nes išgirsti naujus dalykus yra rizikinga: ką nors nauja sužinojus, sieloje gali atsirasti nerimas, kuris neretai tampa paskata veiklai. Tačiau mums veiklos nereikia. Veiklos reikia tėvynei, o mes tik patriotai, tad ir liekame be veiklos.
Mes, patriotai, dar ir negalvojame. Galvojantis žmogus džiaugiasi nauja sužinota mintimi, nes jam tai yra pagalba. Vienas žmogus juk visko nesugalvosi. Kaip Vilius Bražėnas sako nebūkime veiklos solistai.
Dabar ir internetas daug kam tapo susižinojimo priemone. Ten galima skaityti, o norintiems galvoti galima ir komentuoti tai, ką paskaito, ar tai atrodo gerai ir teisinga, ar kaip kitaip. Bet ir internete, kaip ir visur, yra negerų tendencijų: ir čia nenorima skaityti, galvoti ir rašyti. Geruoliai ir švaruoliai aiškina savo nenorą taip: Nemalonu skaityti komentarus, nes ten būna visokių bjaurasčių prirašyta, ir nuotaika sugenda tokias bjaurastis paskaičius. Tartum nuotaika būtų svarbesnis dalykas už galimybę tas bjaurastis bent jau atskiesti. Kai to nedaroma, kai vienas bijo bjaurasties, antras irgi nenori, tai kas tada rašo komentarus? Ogi tie, kurie nori bjauroti, o gerų minčių turintys į pokalbį neįsitraukia ir kitų dar geresnių nepakviečia.
Būna, kad žybteli ir gera pavienių komentatorių mintis. Ne kartą pasigirsta ir labai geras klausimas, kurį pateikia kas nors drąsus, daug blogybių prisiskaitęs: O ką daryti? Nejaugi tik dejuosime? Gaila, kad ir tas klausimas dažnai būna nenuoširdus, nes klausiantysis nesitiki ir net nelaukia atsakymo. Juk, kam nors parašius pasiūlymą arba patarimą, ką daryti, toliau niekas nevyksta jokio atsakymo (pritariančio ar paneigiančio) nesulaukiama. Būtų nors nepritariama ir tai būtų suprantama. Geriau, jeigu į pasiūlymą sulauktum pradžiugimo ir veiksmo.
Tokia yra liūdna patriotų veikla, panaši į neveikimą. Lietuvos padėtis pagerėtų ir visiems akys prašviesėtų, jeigu jie pradėtų veikti. Vaikščiojame tamsiomis ir neprašvitusiomis akimis, bet, nepaisant to, vis tiek šis tas gero Lietuvoje vyksta. Pastebime, kad net ir jauni žmonės ne visi nemyli Lietuvos. Yra net žadančių nedaryti taip, kaip daug kas daro neišvažiuoti, bet čia gyventi ir Lietuvą kurti. Dar geresnę Lietuvą, nes ir dabar ji yra gera jau vien tuo, kad yra mūsų.
Matyt, tikrai teisūs tie, kurie mano, kad užtenka patriotų buvimo ir nebūtinai reikia jų organizuotos veiklos kažkas už juos šį tą veikia ir visų naudai padaro. Tikriausiai ir tie, kurie ne tik yra patriotai, bet ir daug dirba.
Marijampolė
© 2007 XXI amžius
|