|
Informacija, klaidinanti visuomenę
Vytautas GULIOKAS
Įsibėgėjant Sąjūdžio išsilaisvinimo bangai, Kaune 1989 metais buvo įkurtas Tremtinio klubas, kuris siekė suvienyti buvusius politinius kalinius ir tremtinius. Šis visuomeninis judėjimas išaugo į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungą (LPKTS), kuri 1993 metais buvo įregistruota kaip politinė organizacija ir įsteigė savo skyrius beveik visuose Lietuvos miestuose ir rajonuose. Visgi ši sąjunga ne tik kad nepasižymėjo savo politine veikla šalies gyvenime, tačiau ir ryžtingai bet kokia kaina to nesiekė. LPKTS ir jos nariai, pirmiausia vertindami krikščioniškas ir žmogiškas vertybes, atsidėjo patriotiniam-švietėjiškam darbui, primindami pokario rezistenciją ir nukentėjusiųjų nuo tautos genocido likimą.
Kaip susiformavo politinis gyvenimas atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje, taikliai apibūdino jaunas mokslininkas, teisininkas, istorikas Bernardas Gailius savo nesenai pasirodžiusioje knygoje Partizanai tada ir šiandien. Čia jis rašo: Partizanų karas galėjo tapti naujos Lietuvos valstybės pagrindu. Toliau autorius teigia, kad taip neatsitiko, nes buvusius laisvės kovų dalyvius, disidentus aplenkė tie, kurie anksčiau slopino šalies nepriklausomybės idėją ir patys atsirado prie valdžios vairo.
Sąjungos narių iniciatyva ir pastangomis, padedant visuomenei ir vietinės valdžios struktūroms, visoje Lietuvoje atsirado atminimo ženklų laisvės kovų dalyviams, politiniams kaliniams ir tremtiniams. Marijampolės miesto centre, vieninteliame iš dešimties apskričių centrų, prieš kelerius metus buvo atidengtas įspūdingas paminklas Tauro apygardos partizanams atminti. Šio paminklo kaimynystėje esančio Marijampolės Tauro apygardos partizanų ir tremties muziejaus atsakingasis darbuotojas Algimantas Lelešius prieš kelerius metus iškėlė klausimą, kodėl vidurinių mokyklų istorijos pamokų kurse pokario ginkluotam rezistenciniam judėjimui skiriama tik viena valanda. Plėtojant šią mintį, Garliavos Juozo Lukšos gimnazijos direktoriaus Vidmanto Vitkausko iniciatyva buvo sudaryta speciali 18 valandų programa, skirta šiai temai.
LPKTS iniciatyva daugelyje Lietuvos apskričių buvo parengtos ir šiuo metu vedamos konferencijos vidurinių mokyklų vadovams ir istorijos mokytojams, siekiant užpildyti esamą akivaizdžią spragą pilietiniame jaunimo ugdyme. LPKTS šiuo klausimu kvietė atkreipti dėmesį ir LR Švietimo ir mokslo ministeriją. Neatsitiktinai 2006 m. lapkričio 21 d. LR prezidentas Valdas Adamkus, viešėjęs Kazlų Rūdos Kazio Griniaus gimnazijoje ir susipažinęs su vadovėliais, iš kurių šiuo metu lemta augančiai kartai pažinti mūsų valstybės istoriją, ten pat kalbėjo: Iš istorijos negalima išbraukti nueito kelio. Negalima niveliuoti tam tikrų vertybių. Naują Lietuvą statyti privalome remdamiesi tomis vertybėmis, dėl kurių pokario metais galvas padėjo tūkstančiai žmonių
Istorinio palikimo išsaugojimo srityje ir patriotiniame ugdyme ryškų pėdsaką palieka LPKTS pastangomis išleisti 37 tomai Laisvės kovų archyvo bei kiti vertingi leidiniai, dalis jų bendraujant su Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centru. Ne mažesnę istorinės vertės medžiagą palieka nuo 1989 metų LPKTS leidžiamas savaitraštis Tremtinys, kuriame paskelbti tūkstančiai prisiminimų apie pokario rezistenciją, šiurpinantys epizodai iš įkalinimo ir tremties vietų.
Viso to fone buvo nesuprantamas dienraštyje Kauno diena (2006 11 15) paskelbtas straipsnis Sandorio skydas pilietinio ugdymo korta. Čia bandoma LPKTS apkaltinti spekuliatyviais siekiais pasipelnyti prisidengus patriotizmu. Reikia patikslinti, kad nuo 2004 metų vasario mėnesio LPKTS, susijungusi su Tėvynės sąjungos politine partija, prarado savo politinį statusą ir tapo visuomenine organizacija. Dalis jos buvusių narių perėjo į TS Politinių kalinių ir tremtinių frakciją. Dėl savo garbaus amžiaus dauguma liko LPKTS visuomeninėje organizacijoje ir toliau tęsia savo veiklą ta pačia kryptimi. Visas materialus turtas, įvykus susijungimui, liko LPKTS visuomeninės organizacijos žinioje.
Minėtame straipsnyje teigiama, kad buvęs Kauno miesto muziejaus direktorius Arimantas Dragūnevičius iš LPKTS politinės organizacijos (faktiškai ji turi visuomeninės organizacijos statusą) aštuoneriems metams už 50 tūkst. litų išnuomojo Kaune, Ramybės parke, esantį Rezistencijos ir tremties muziejų, kartu jo išlaikymo išlaidas permesdamas Kauno miesto savivaldybei, ir taip siekė sau akivaizdžios materialinės naudos.
Galima suprasti, kad LPKTS visuomeninei organizacijai muziejaus išlaikymas ir jo plėtojimas buvo nelengva našta, tuo labiau kad ši organizacija gyvuoja iš simbolinio nario mokesčio ir negausių aukų. Įvertinant tai, kad šis muziejus yra sukaupęs per 13 tūkst. eksponatų ir iki šiol buvo lankomas nemokamai, tolimesnėje ateityje jis gali pretenduoti jei ne į valstybinės reikšmės statusą, tai mažiausiai bent savivaldybės. Kauno gyventojai abiejų okupacijų metu ir pokaryje nestokojo patriotinių veiksmų, sukėlusių nemažą galvos skausmą okupantams (prisimintinas ne tik tragiškas Romo Kalantos iššūkis tuometinei valdžiai). Paskaičiuotas simbolinis pelnas kaunietiškomis kainomis po 2,4 lito už vieną kvadratinį metrą per mėnesį ne atgulė į LPKTS kasą, o buvo panaudotas šio muziejaus remonto darbams. Galbūt Rezistencijos ir tremties muziejaus perdavime Kauno miesto muziejui teisininkai gali rasti procedūrinių nukrypimų, bet būtų sunku paneigti, kad toks muziejus Kaunui nereikalingas.
Kadangi dažnai žiniasklaidos atstovai linkę vertinti tik rankomis apčiuopiamas vertybes (kalti ne jie, o vartojimo mąstymą perėmusi mūsų visuomenė), derėtų juos pakviesti apsilankyti Petrašiūnų kapinėse Kaune. Ten LPKTS Kauno skyriaus iniciatyva, jo narių darbu ir aukomis yra sukurtas Tautos kančių memorialas. 1995 metais Kauno miesto Tarybos skirtame septynių arų plote atsirado memorialas, simbolizuojantis Sovietų Sąjungoje buvusias mūsų tautiečių įkalinimo ir tremties pagrindines geografines vietas. Kad šiandien Kaune būtų galima uždegti žvakutę toje vietoje, kuri simbolizuoja artimų žmonių kapus, likusius amžinojo įšalo žemėje, prireikė dešimt metų sutelkto darbo. Ne mažiau svarbu, kad šio projekto autorius architektas Vaclovas Sakalauskas, kuris, būdamas septynerių metų, 1941 metais, kaip pavojingas tuometinei santvarkai elementas, buvo ištremtas į Sibirą, nuo pirmos šio memorialo steigimo dienos dirbo be atlygio. Ir šiandien jis puoselėja planus, kaip būtų galima papildyti šią šventove tapusią Petrašiūnų kapinių vietą.
Kaunas
© 2007 XXI amžius
|