|
Tarpušvenčio ironijos
Baigėsi 2006-ieji eiliniai metai, kupini neeilinių įvykių, įdomių faktų ir detalių.
Buvo bandymų labiau sumoralinti valstybės politiką bei susimoralizuoti patiems politikams. Tiksliau buvo galimybių, tačiau viskas grįžo į senas vėžes; visi politikos elite susėdo taip ir ten, kaip buvo sutarę, ir visiškai ne pagal tyrumą, o pagal reikalą, kaip prie lovio. Morali politika vis dar tik miražas, lūkestis, žydra paršiuko svajonė.
Gražiai pradėjo žaisti dvi Seimo partijos, viena pozityvi, kita opozityvi tobulas ilgalaikis projektas visuomene manipuliuoti: neremsim, nepalaikysim, jei nepadarys to ar kito, tačiau už tokios karingos laikysenos užmačia stiprinti dviejų partijų sąjungą ir dvipartinės sistemos perspektyvą Lietuvoje: pažiūrėkite, kaip puikiai mes abi tvarkomės, viskas paprasčiau tereikia tarp dviejų dalytis. Kaip broliai dvyniai; suprantama, vis dėl stabilumo, dėl visų gerovės ir naudos. Visai ne iš kiauliškų paskatų, o stabilios demokratijos, visuomenės labui.
Įdomus buvo 2006 metų pabaigoje susizgribimas dėl neskaidrios žemės parceliacijos Lietuvoje, žinoma, beviltiškai pavėluotas: kam reikėjo, tas savo žemės reikalus dažnai su žemėtvarkos srities asais sugebėjo operatyviai ir sau naudingai išspręsti, kartais kiauliškai įžūliai, o dalies teisėtų žemės savininkų dar laukia žemėtvarkinės biurokratijos pinklės, o ir žemės, sako, jau stingama.
Įspūdingas vandens parko atidarymas Druskininkuose per Kalėdas įspūdingai atskleidžia regioninės politikos efektyvumą Lietuvoje: ne Vilniuje, ne kokiam Kaune, o Druskininkuose, gūdžioje provincijoje, prasideda moderni Lietuva už daugiau kaip šimtą milijonų litų. Nuostabaus reginio susirinko stebėti daug Seimo narių, ministerijų, departamentų, agentūrų tūzų, ypač per LTV transliaciją į akis krito buvę ir esami vienmarškiniai komitetų pirmininkai, beje, išimtinai vienos partijos atstovai žodžiu, gyva ir tikra partinė regioninė politika. Reikia visiems pasimokyti ir pavydėti tokio globaliai suderinto veikimo visi už vieną, vienas už visus. Visi lygūs, bet kiaulės lygesnės pripažinta grotesko klasika. Nors, tiesą sakant, viskas kartojasi: tokiu pačiu Vilniaus proveržio veidu prieš keletą metų vienai partijai buvo tuomet drovus konservatyvus lakūnas, iškeitęs vairą į kėdę, padangių romantiką į žemiškus rūpesčius. Kai nori, tai už pinigus iš bet ko gali sukurti moderną. Bet gražaus gyvūnėlio prigimties nėra niekas pakeitęs.
Įdomu ir kitkas prieš pat Kalėdas Vilniuje buvau užpultas gausių, kaip dabar reikėtų sakyti, informacinės partinės medžiagos dalytojų: ir kalendoriai, ir patiekalų knygos visa paklausi atributika, tiesa, išimtinai raudona, tarsi artėtų kokia visaliaudinė linksmybė. O provincijoje kokia kunigaikštienė net į garsaus dainininko koncertą ir pabendrauti prie vyno taurės pakvietė savo mielus rinkėjus. Ko negalima per rinkimų kampaniją, tą skubama realizuoti ankstėliau. Koks gražus bendravimas, kokia pagarba žmogui, net graudu. O jeigu dar keptas paršelis ant stalo užtikrinta gyvenimo kokybė ir gerovė, nors politikų kiauliški įpročiai ir akis bado.
Gerai, kad baigėsi dar ne kiaulės, tačiau labai kiauliški metai. Kiek ir kas prikiaulins 2007 metais, pagyvensim, pamatysim. Juk ir kiaulių esti visokių. Tikėkime, kad 2007-ieji bus sotūs kiaulių pakaks visiems.
Valentinas Stundys,
LKD pirmininkas
© 2007 XXI amžius
|