Pirmasis puslapis
Atmintis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kryžkelės
Nuomonės
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

„Kandžių“ pagailėjimas ir nepagydoma gobšligė (Pritariant tautos klasikui Maironiui)

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Šitaip baigėsi raudonųjų kandžių karaliaus „karaliavimas“...

…Bet duona net balta

Karti bus, mano ponai!

Jei meilė nepriglaus,

Nešildys milijonai.

(Maironis.
„Nešildys milijonai“)

Jokios tiesos tarp neteisingų! Kai tiesa perkama-parduodama, kai idealai ir pažadai duodami-dalijami-išduodami, kai tautos dvasinės tvermės rūbas sukapotas lyg iš spintos ištrauktas vilnonis megztinis, o visų lygių valdžiukėse dominuoja buvę… esami… krūti, šūstri, savi, sotaus lovio patriotai, klanai – obščiagos, visokie antitautiški rezervininkai – buvusios imperinio narodo pataikūniškos pamuilės…

…Tuomet lengviau be tako, be kelio naktį rūke Čepkelių, Rietavo ir kitus Lietuvos raistus tyrus pereiti: „Viešpatie, Tave atrasti taip lengva, o štai iki Teisybės einu klupdamas jau greit 59-erius metus, bet teisybės kertelė suspinduliuoja, blykstelėja, tarsi vilko akelė pūgoje ir… „papūsk, tėvai, pūsk sau… „žertva“, nekišk nosies, kur tau nepriklauso, o… „Palangoje sudegintą Kurhauzą matei?..“

Bet mintis vėl sugrąžina… į „kandžių pasauliūkštį…“

Praėjusį pavasarį „XXI amžiuje“ rašiau apie nuostabų žmogų, Čekiškėje mirusį Mamutės brolį Bronislovą Ulendrą, visus pasaulyje jautriausiomis savo sielos stygomis mylėjusį humanistą, gamtamylį Dėduką.

Tai štai 2005-ųjų rugsėjo 18-ąją, su žmona Vlada Marija atvažiavę į Čekiškę ir pravėrę svetingos jo „stubikės“ duris, netikėtai B.Ulendrą radome stovintį tarp erdviausiai atlapotų jo drabužių spintos ir lango, malūnėliu mostaguojantį rankomis.

– Pagalvojau pagalvojau ir… pagailėjau – nemušiu, o išleisiu į laisvę visas, kiek namie yr, kandis. Nors gal reikėtų mušti, nuodyti, kitaip naikinti, nes jos baigia naikinti visa, kas spintoje, su vilna…

Kandys – nedraugiškos, net žalingos, ak, Geduk ir Vladute, kiekvienas gyvas padaras, kas nuo Dievo, tegul gyvena kiek kam skirta, todėl ir skelbiu kandims „amnestiją“, tegul sau skrenda, nebūsiu jų žudiku, – į mūsų klausiamus, nors bežodžius žvilgsnius, tarsi teisindamasis greitosiomis pažėrė gerasis senelis. Stebėjau jį ir greit prisiminiau…

Ar ne panašiai pasielgė 1990-2002 metais europarlamentaras, Norvegijos taikos premijos laureatas, visų to (o ir šio!) meto idealistų – lietuvių patriotų vilčių vienytojas, pirmasis drąsus po tiek sovietinės vergijos metų Lietuvos Atkuriamojo Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis?

Ačiū jam. Jis padarė tai, ko niekas kitas greitai ar net niekada nepadarys.

Prof. V.Landsbergis – antrasis lietuvių tautos Jonas Basanavičius, bet jis pernelyg patiklus, žmogiškas, pagailėjo valdžioje buvusiųjų kai kurių „raudonųjų kandžių“, nepriėmė griežčiausių įstatymų, kad buvusieji SSKP… KGB ir kitokie 10-15 metų negalėtų dirbti valstybinėse įstaigose… Dvikojės sovietmečio kandys žiauriai kerštauja mandagiesiems, ypač nepartiniams patriotams – valstybininkams – antikomunistams – idealistams! Kandys visada chamės. Destruktorės. Ypač raudonosios. 1986 metų „Tarybų Lietuvos enciklopedijoje“ (200-ajame puslapyje) parašyta: „Kandys, drugių būrio vabzdžiai. Lietuvoje gyvena septynių šeimų kandys. Daugelis rūšių – pavojingi kenkėjai… Tikrosios (Lietuvoje – 30 rūšių, o TSRS (!) – 200) gadina vilnonius audinius, kailius…“

Enciklopedijoje neminimos „partinės-žvalgybinės“, valdžios „lovių valytojos“ kandys, bet šitų gal ir „pagailėjo“ prof. V.Landsbergis, o už tai… kai kurie buvę raudonkandžiai jį patį juodina. Antivalstybiškai nusiteikusių „kandžių“ gailėti nereikia! Kandis reikia naikinti. Izoliuoti nuo valdiškų darbų. Bet ne tik humanistai V.Landsbergis ir B.Ulendra Čekiškėje gailėjo kandžių, suteikė joms laisvę. O už tai jos mums dabar palieka, žeria šukes ir kelia destrukciją visuose lietuvių tautos naujosios demokratijos, Laisvės keliuose, visose gyvenimo srityse – teisėkūroje, švietimo baruose, net kultūroje, savivaldoje, leidyboje, o ypač visur, kur tik pakvimpa pinigais! Čia „kandys“ gailesčio nepažįsta ir su fanatišku įniršiu naikina net visus, jų gailinčiuosius. Tokia realybė, broli lietuvi! Nes ne viename iš mūsų, visai čia pat! – dar slypi begėdiškai parsiduoti, šitaip ir tėvynę išduoti skatinanti serganti gobšlige kandis. Betgi panašių „kandžių“ knibždėte knibždėjo visais laikais ir visų lygių „valdžios ešelonuose“ (kol ešelonuose Uralo link atsidūrė niekuo nekalti, darbščiausi Lietuvos valstybės piliečiai).

Be tam tikrų nuoskaudų, „nuosėdėlių“ ir vaikiško sielvarto akimirkų („atleidžiu Jam, Viešpatie“!), man liko ir šviesesnių prisiminimų apie Kėdainių naujosiose kapinėse besiilsintį tėvą – Vladą Griškevičių (1924-1997).

Už dokumentų klastojimą, pasų, diplomų padirbinėjimą praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pradžioje jis kalėjo lageryje Pravieniškėse ir tuomečio Kapsuko kalėjime. Pravieniškėse, beje, vienoje kameroje su taip pat Lietuvai karštai Laisvės geidusiais, už ją gyvenimų negailėjusiais, toli Sovietijoje anuomet išgarsėjusiais Klaipėdos bažnyčios statytojais – klebonu, ilgainiui Kauno ir Vilkaviškio vyskupijos administratoriumi vyskupu L.Poviloniu ir iki paskutinio atodūsio save šviesiai katalikiškajai šiandienai atidavusiu Klaipėdos bažnyčios šventoriuje palaidotu, šventu ne tik čia, klebonu kun. B.Burneikiu. Gyvenę greta, Kaune labai darniai lietuvybės klausimais sutardavo tėvas ir aktorius poetas Kęstutis Genys.

Ilgą laiką, gal pusantro dešimtmečio, ypač unikalų kaligrafišką šriftą virtuoziškai valdęs, pasą, diplomą ar kitą dokumentą per pusdienį padarydavęs mano tėvas su bičiuliais jais aprūpindavo legalizuotis norinčius, iš miškų, partizanų pogrindžio grįžtančius, Kaune legaliai apsigyventi ir prisiregistruoti geidusius kovotojus – garbė tėvui už tai! Lietuvos savanorio kalvio Kazimiero Griškevičiaus, kilusio iš Pabaisko, sūnus, dabartinio LR prezidento Valdo Adamkaus bendramokslis, kaip ir sesuo, Sibire už paramą Lietuvos partizanams kalėjusi mano krikšto mama – „Mamulė“, Marija Griškevičiūtė-Kuzmickienė (1918-1976) savo asmeninėse bibliotekėlėse Kaune, Višinskio gatvėje 93, buvo sukaupę ir šiandien gyventi padedančių pačių lietuviškiausiųjų kūrėjų knygų. Štai „Sakalo“ leidyklos Kaune 1944 metais išleistas su tų pačių metų autentišku mano tėvo autografu įspūdingas Maironio „Pavasario balsų“ devintas leidimas, kurį spaudai parengė Juozas Ambrazevičius, o iliustravo dailininkas Telesforas Kulakauskas.

Šią knygą-inkliuzą kartkartėmis paskaitydamas, puikiai suprantu, kad nesyk ir didysis dainius iš nevilties griebėsi plunksnos, neapsikęsdamas tautos dvasinės tvermės rūbų „kapojančių“, mikroklimatą, gerovę, lietuviškąją naujakūrą stabdančių, ypač „gobšlige“ sergančių „kandžių“, kurios virš visų iškelia savąjį ego ir teieško jiems lojalių pataikūnų, jų įgeidžius tenkinančių tarnų, kone vergų. Daug Maironio persergėjimų tebėra aktualūs šiandien. Štai eilėraščio „Lietuva didvyrių žemė“ (iš skyriaus „Satyros“) citatos:

Lietuva – didvyrių žemė…

Mūsų giedama seniai;

Bet iš tos didybės semia

Savo naudą tik velniai. (…)

Servilizmo atėjūnų –

Svetimtaučių dar ilgai

Nenustosme mes, galiūnų

Vakarykštieji vergai.

Bet savitarpy puikybės

Iki sočiai mums gana,

Jei tik yra galimybės,

Ką prispausti letena.

Ministerijų pritvėrę,

Joms neskundžiame kasos

Ir iš jos, gerai įgėrę,

Siausti turime drąsos.

Valdininkai ir atstovai

Demokratai, rods, visi,

Bet nejau tautos vadovai

Vaikščios pėsti ir basi?!.

Automobiliais tik dunda

Su mergelėmis linksmi!..

Sąžinė tik tuomet bunda,

Kai už kyšius teisiami.

O tų partijų tarp mūsų,

Jų programų ir barnių!..

Tiek vargiai pas vargšą blusų

Atsiras už marškinių.

(…)

O Dievuliau, duok mums proto

Ir daugiau sveikos doros!

Argi jau ant mūsų ploto

Vienos usnys bekeros?

1920 m.

Čia pat – „testamentinis“, o ir šiandien (!) nepasenęs didžiojo eilyboje nepralenkiamojo Maironio satyrinis eilėraštis „Nuolat verkšlenantiems politikams“, prie kurio – ne aš vienas manyčiau! – nereikia nė žodeliuko pridėti:

Tuščių skundų, įgrisusių dejonių

Gana! Per daug, nenuoramos rėksniai!

Gana verkšlent jums, milžinai svajonių,

Išlepinti ir sotūs tinginiai!

(…)

Juk buvo laikas, kad prie kito vairo

Stovėjote, išminčiai! Kuo tada

Nustebinot? Ne veltui nesidairo

Į jus dabar su ilgesiu tauta.

Dabar šalis, nuo jūsų nusikreipus,

Beeina savo išminties keliu,

O jūsų priešai užkampiais bešaipos,

Kad tapote verkšlentoju gailiu.

(…)

1926 m.

… O dabar jau – 2007-ieji, pradedantys septynerių metų „karo“ –Europos Sąjungos „grobio“ – milijardų dalybas: ak, koks tai „tortas“, koks lobis buvusiajai nomenklatūrai kandims raudonžmogėms.

Ar eurosmakas neprarys mūsų visų? Ar nenuveš koks pseudoministeris mūs milijardų „bičiuliui“ iš Archangelsko džiunglių? Nes…

Mes europėjam –

Mobiliuojamės,

        internetėjam

Nesukdami galvų,

Iš kur atėję,

Ramiai kiaulėjam,

        debilėjam…

Ramų ramiausiai

Jie viens kitą ėda,

Nes nesuvokia

Dar tebesant gėdą.

Tai buvusi

Tarybų liaudis,

Gražiai įdegusi…

Greit… šaudys?

Lietuviai – landūs

Europonai,

Mūs bijo net…

Amerikonai!

…Ir Palangoj sutikęs

        agresyvų,

Bijai, kad pats neliktum

        tarsi slyva.

Štai kodėl, mielieji „XXI amžiaus“ skaitytojai, siūlau sykiu pagalvoti, ar verta gailėti Gyvenimo sieloarda užsiimančių visų pavidalų dvikojų „kandžių“ – pilvamylių, kurias stebint, nuo „Maironio laikų“ galvoji: „Kuriame inkilėlyje sveikas protas?“

Palanga

© 2007 „XXI amžius“