|
Tikroji laimė tik Jame
Ar gali žodis laimė įgyti neigiamų savybių? Pavyzdžiui, kai jis vartojamas vien buitinio gyvenimo kontekste, tada jo sąvoka menksta ir subanalėja. Antai žmogus sako: Bandžiau laimę loterijoje. Tokia ten ir laimė, iš patirties žinome: greičiau loterija įsismaginusio lošėjo kišenes patuštins, negu jį pinigais praturtins.
Be abejo, yra ir tokių žmonių, virš kurių galvų nuolat sklando materialinės gerovės aitvaras, ir vien dėl to jie, šiuo metu jausdamiesi kaip inkstai taukuose, nedvejodami išpyškina: Mums nieko netrūksta ir todėl mes esame laimingi. Ne vieną kartą teko girdėti kai kurių nepasiturinčių tikinčiųjų trumpus prisipažinimus, jog jie neretai pavydi tiems, kurie materialiai klesti. Iškart norisi tarti: Neverta pavydėti tiems, kurių dievaitis pinigai ir daiktai. Jei didelė dalis žmonių savo svarbiausius žmogiškuosius resursus investuoja vien į tai, kas materialu, tuomet jie, temąstydami apie žemės daiktus, rizikuoja susilaukti galutinio fiasko (plg. Fil 3, 19). Juk kas sėja savo kūnui, tas iš kūno pjaus pražūtį (Gal 6, 8). Neįmanoma pritarti ir pavydėti tiems, kurie klaidingai mano esą laimingi ir eina plačiuoju pragaištingo gyvenimo keliu (plg. Mt 7, 13).
Tačiau ir likimo valiai nevalia jų palikti. Mūsų tikėjimo malda (plg. Mt 5, 44) gali būti Dievo malonės lieptas (laiko pilnatvei atėjus) ypač tiems asmenims, kurie šiuo metu (nors ir užimdami aukštus valdžios postus) neturi Kristaus dvasios ir todėl (su Juo visai nepajėgdami rinkti antgamtinio gyvenimo deimantų) veltui barsto savo negrįžtamai nykstančius dvasinių išteklių likučius.
Visiškai kitaip esti su tais žmonėmis, kurių gyvenimo kredo Kristus. Ne tik jų žodžiai, bet ir kasdieniai tikėjimo darbai liudija, kad jie ryžtingai stengiasi sutraukyti visas nuodėmių pinkles ir ištvermingai bėga jiems paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į savo tikėjimo vadovą ir ištobulintoją Jėzų (žr. Žyd 12, 2). Jis visada yra savo laimės zenite, nes Dievas Tėvas savo Sūnų (po Jo mirties ant kryžiaus) labiausiai išaukštino (plg. Fil 2, 9).
Tačiau šios nepaprastos laimės dovana ir mums suteikiama. Jau dabar Viešpats Tėvas į visus Jo Sūnaus sekėjus žvelgia kaip į tuos laiminguosius, kurie jau yra su Kristumi prikelti ir pasodinti danguje, idant ateinančiais amžiais (realiai po mūsų mirties) savo begalinės meilės lobį mums atvertų Jėzuje Kristuje (plg. Ef 2, 7).
Taigi melskime Viešpatį Jėzų, kad kaip Jis buvo pateptas Šventąja Dvasia (apie tai byloja šio sekmadienio Evangelija) ir todėl kupinas Dievo meilės įkarščio iki pat paskutinio atodūsio ant kryžiaus skelbė Gerąją Naujieną, taip ir mes kreipkimės malda į Dievo Dvasią, kad Ji mumyse ne tik esamas malones atgaivintų, bet ir naujų suteiktų ypač kad galėtume patirti Dievo vaikų laimę ir džiaugsmą (tai pat atsimintume būsimą galutinį savo išaukštinimą) skelbdami ir liudydami Evangeliją.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2007 XXI amžius
|