|
Klounada
Petras KATINAS
Tikros žiemos kaip nėr, taip nėr. Prekybos centrai užversti rogutėmis, slidėmis, o jų niekas neperka. Gamtininkai nepaliauja stebėtis keistais klimato pokyčiais, kai vyksta visiškai nebūdingi šiam metų laikui reiškiniai. Dzūkijoje jau skraido pulkai kovų pirmųjų pavasario pranašų. Žydi žalčialankiai, kur ne kur jau pasirodė net žibučių žiedai. Užtat politikams visi tie neįprasti dalykai nė motais. Jiems pats didysis darbymetis. Pirmiausia VSD skandalas kasdien įgauna vis naują pagreitį. Šiaip ne taip paskubomis paminėję Laisvės gynėjų dieną Sausio 13-ąją ir nedarniai sugiedoję Lietuvos himną, pasiraitoję rankoves parlamentarai metėsi į priešrinkiminę kovą. Sudarinėjamos pačios neįtikėčiausios rinkimų koalicijos. Štai prie K.Prunskienės valstiečių prisišliejo faktiškai nebeegzistuojančios Centro partijos vadu besivadinantis R.Ozolas. O Seimo pirmininko V.Muntiano pilietininkai karštligiškai ieško politinės nišos, prie ko dar galėtų patogiau ir pelningiau prisišlieti. Pastebimai atkuto ir kitos įvairios politinės menkystos. Netgi fonogramininkai šou biznio vertelgos užsimanė tapti savivaldybių tarybų nariais. Keisčiausia, kad dažnai netgi rimtomis laikomų partijų vadovai noriai priima tokių šarlatanų paslaugas. Ir visai nesvarbu, kad, sociologų skaičiavimais, partijoms priklauso tiktai vos vienas procentas Lietuvos piliečių, bet kandidatai į savivaldybių tarybas keliami tiktai pagal partijų sąrašus. Politologai ir demokratijos žinovai nepaliauja aiškinti, kad kito kelio nėra, nes daugnarystė ir yra demokratijos pagrindas. Tačiau reikėtų pažvelgti, kaip ta daugnarystė atrodo kitose šalyse. Pavyzdžiui, nedidelėje Suomijoje pagrindinėms partijoms priklauso daugiau kaip po pusę milijono piliečių. Juk tik Lietuvoje gali atsitikti taip, kad dešimt tūkstančių narių deklaruojanti (ant popieriaus) partija sugeba laimėti rinkimus. Kita vertus, anot daugelio disidentų, su kuriais tenka pasikalbėti, rink nerinkęs, o valdžioje jau šešiolika metų vis tiek tebesėdi tie, kurie juos persekiojo, trėmė į lagerius ar siuntė į psichuškes. Geriausiu atveju jų vaikai ir vaikaičiai, kurie savo uolumu pralenkia netgi tėvus ar senelius. Ir, ko gero, taip bus ir ateityje. Bent jau artimiausioje. Neseniai kaimyninėje Lenkijoje kilus dideliam triukšmui dėl dvasininkų bendradarbiavimo su komunistiniu saugumu žinomas lenkų publicistas, katalikiško žurnalo Vięz vyriausiasis redaktorius Zbignevas Nosovskis rašė, kad didžiausia pokomunistinių šalių demokratijos nuodėmė yra tai, kur nesugebėta nubrėžti aiškios moralinės ribos, kur baigiasi sovietų valdoma ir kur prasideda laisva valstybė. Todėl ir neturime tokios datos, per kurią galėtume minėti nepriklausomos ir laisvos Lenkijos pradžią, teigė Z.Nosovskis. Lenkų publicistas ypač pabrėžė, jog būtinai reikėjo įvykdyti dekomunizaciją. Kadangi to nepadaryta, dabar tenka brangiai mokėti: visuomenės akiratyje atsidūrė žmonės, kurie neatlaikė spaudimo ir sutiko bendradarbiauti, o ne tie, kurie juos verbavo ir taikė represijas. Bet ar daug žmonių Lietuvoje apie tai susimąsto? Juk šūsnimis perkamos buvusių partinių sekretorių, KGB šnipų bei panašių veikėjų memuarų knygos. Antai ir buvęs darbietis, dabar sugrįžęs į motininę neokomunistų socdemų partiją, tapęs milijonieriumi, nomenklatūrininkas nuo ankstyvos jaunystės Jonas Jagminas savo memuarus net už dyką dalija.
Aišku, šitų jau niekas ir niekada nepakeis. Tačiau atsitinka tokių dalykų, kurie visiškai netelpa į sveiko proto rėmus. Štai Bernardinai.lt pateikė stulbinamą žinią, kad besiskelbianti savo gretas stiprinanti iškiliomis asmenybėmis neparlamentinė Krikščionių demokratų partija pranešė, jog Neringos meras Vigantas Giedraitis taps krikščionių demokratų vedliu Neringoje per vasario 25-ąją įvyksiančius savivaldybių rinkimus. Jeigu taip yra iš tiesų, tai toks sprendimas visiškai nesuvokiamas. Juk V.Giedraitis, kai kurių žurnalistų mandagiai vadinamas spalvinga asmenybe, iš tiesų perdėm suktas politinis avantiūristas, absoliučiai neturintis jokių politinių ar ideologinių principų. Pakanka priminti, kad jis savo politinę karjerą pradėjo būdamas Tėvynės sąjungos nariu, vėliau prisiglaudė prie V.Uspaskicho darbiečių. Pamatęs, kad vadas paspruko į Maskvą, tas V.Giedraitis užsimanė tapti socialdemokratu, o nepavykus ėmė šlietis prie V.Muntiano pilietininkų. Bet aniems visiems neįtraukus šio politinių nuotykių ieškotojo į savo sąrašus, nusprendė tapti krikščioniu demokratu... (!). Sakysite, negali taip būti, bet, deja, taip yra. Tačiau svarbiausia, kaip galėjo atsitikti, kad buvusi stipri ir įtakinga, daug vilčių teikusi Krikščionių demokratų partija, kuri buvo faktiškai sužlugdyta irgi nuolatinio kailių keitėjo K.Bobelio, moderniojo V.Bogušio, į diplomatus perėjusio A.Saudargo ir panašių veikėjų pastangomis, dabar skelbianti apie savo tvirtus moralinius principus bei ryžtingą atsinaujinimą, išmetė gelbėjimosi ratą tokiai politinei menkystai kaip V.Giedraitis. Pagaliau kas gi pasistengė, kad taip atsitiktų? O jeigu dar pridėsime sklindančius gandus, kad į vieną krikščionių demokratų skyrių įstojo net 400 šustauskininkų, tai jau darosi išvis nesuprantamu dalyku. Tiesa, toje apygardoje, kaip kalbama, šustauskininkų vadas turėjo pasitenkinti ne pirmosiomis vietomis kandidatų sąraše. Vien šie faktai rodo, kad kalbos apie tvirtus principus ir atsinaujinimą gali nueiti niekais, o tokio akibrokšto dėka atsinaujinantys krikščionys demokratai po savivaldybių rinkimų gali prarasti ir dabar turimas labai kuklias pozicijas savivaldoje.
Rinkimų fokusų vis daugėja. Aukštus postus G.Kirkilo Vyriausybėje gavusi visus garus ir švilpukus įjungė Liberalų ir centro sąjunga. Pasirodo, apsiriko tie politikos apžvalgininkai, kurie į politinius nuostolius jau spėjo nurašyti šią labai neaiškią ir suktą politinę grupuotę. Esą nebeliks tų, kurie mėtys milijonus ir tūkstančius liberalcentristams. Taigi to neatsitiko. Tą parodė praėjusį savaitgalį sostinės Siemens arenoje surengtas liberalcentristų rinkimų šou, labai primenantis rengtus V.Uspaskicho darbiečių politinio humoro spektaklius. Skirtumas tik tas, kad iš visos Lietuvos suvežtų liberalcentristų niekas už dyką nevaišino alumi, dešromis ir skilandžiais. Užtai iki valiai susirinkusieji buvo maitinami rožiniais puikaus gyvenimo pažadais, ne ką prastesniais nei kažkada žadėjo darbiečiai. Publiką linksmino visas būrys pramogų verslo žvaigždžių, kurios už gerus pinigus pasirengusios vaipytis ir demonstruoti savo grožybes pačiam šėtonui, jeigu tik bus dosniai atsilyginta. Ir dar vienas dalykas, susijęs su tais pačiais liberalcentristais. Žiniasklaida pranešė, kad po įvairių machinacijų tariamame konkurse dalyvavo ir laimėjo tą konkursą tiktai viena Vokietijoje registruota bendrovė, perėmusi spausdinti lietuviškus pasus. O juk VRM dabar vadovauja ne kas kitas, o iškilusis liberalcentristų veikėjas R.Šukys. Tas pats, kuris vyko į Maskvą nuolankiai prašytis audiencijos pas V.Uspaskichą. Bet svarbiausia, kad tos Vokietijos bendrovės atstovas Lietuvoje, pasirodo, yra tas pats dar pirmaisiais nepriklausomybės metais išgarsėjęs A.Klimaitis. Tai jis to meto sprendimuose ir nepaneigtuose KGB dokumentuose buvo įvardijamas kaip Kliugeris ir nė per žingsnį neatsitraukdavo nuo tuometės premjerės gintarinės ledi K.Prunskienės. Jeigu tie žiniasklaidos pranešimai yra teisingi, tai jau visai nebežinia, ko dar galima sulaukti. Na, kad ir to, jog naujuoju atsilikusios Lietuvos gelbėtoju vietoje V.Uspaskicho pasiskelbs kitas jo tėvynainis Seimo narys Vladimiras Orechovas, turintis nemažai Gazprom vietininkės Lietuvoje Dujotekanos akcijų. Galima tiktai neabejoti vienu dalyku: prasidėjusi jungtinė ataka prieš Tėvynės sąjungą įgaus vis aštresnių formų.
Tuo labiau kad pastebimai keičiasi atakuotojų taktika ir strategija. Į pirmąsias linijas siunčiami ne tradiciniai neokomunistai, o jų politinės prielipos. Socdemai, bent jau kol kas, tenkinasi pačiais primityviausiais visokių realybės šou visuomenės kvailintojų triukais. Vien ko vertas jų paskelbtas žaidimas Atspėk socdemų numerį. Atspėjusieji A.Brazausko ir G.Kirkilo būstinės Turniškių nomenklatūriniame draustinyje numerius gaus malonią vakarienę ar pietus su egzotiškais valgiais ir gėrimais. Net nesinori tikėti, kad prityrę nomenklatūros vilkai nusiristų į tokį primityvizmą. Jeigu jau už alaus butelį ar dešrigalį, pagaliau už degtukų dėžutę su gelbėtojo atvaizdu galima nusipirkti elektorato balsus, tai žadama galimybė apžiūrėti A.Brazausko ir jo Kristinos bei G.Kirkilo ir jo žmonos Liudmilos miegamuosius nustelbs net visokius Teleloto ar panašių loterijų kvailintojus. Todėl galima daryti išvadą, jog vyriausiasis partijos ideologas Č.Juršėnas arba jau nuseno, arba perėmė naujųjų mulkintojų strategiją.
© 2007 XXI amžius
|