|
Dėl pinigų blokados Lietuvai
Prieš vagnoriukų įvedimą išradimo ir diegimo reikalais turėjau važiuoti į Maskvą. Reikėjo pinigų. Taupomojoje kasoje buvo padėta 28 tūkst. rublių. Paprašiau dalį jų išduoti, bet grynųjų pinigų banke pasiimti nebuvo galima, nes jų jau nebuvo. Kaip pensininkas, gavęs 100 rublių, pasiėmiau čekį, kad Maskvoje gaučiau tuos pinigus. (Čekis buvo berods 2000 rublių, galima patikrinti pagal knygelėje esančią pinigų sumą bei datą.)
Nuvažiavęs į Maskvą, užėjau į taupomąją kasą, paklausiau, ar galiu gauti pagal čekį pinigus. Liepė užpildyti čekį ir pateikti pasą. Kai užpildžiau ir padaviau kasininkei, ji tiesiog persigando, kad aš užpildžiau čekį, o ji negalinti išduoti pinigų, nes aš esu Lietuvos pilietis. Ji kaip tik iš vakaro buvo gavusi telegramą, kad lietuviams, kurie nori atsiskirti nuo SSRS, pinigų negalima išduoti. Liepė kreiptis į viršininką ir sužinoti, ką daryti. Užėjęs pas jį, perskaičiau tą faksogramą, kurioje buvo parašyta, kad dėl grynųjų pinigų trūkumo lietuviams, gruzinams ir moldavams čekių neapmokėti.
Pradėjau ginčytis, kad mano pinigai guli Maskvos banko saugykloje, aš noriu rublių, užpildžiau čekį, o pinigų vis tiek neturiu. Šis liepė kreiptis į SSRS Gosbanką, nes Gosbanko prezidentas parašė tą potvarkį. Sužinojęs jo pavardę, vardą, tėvo vardą (tarkim, N.N.) ir kad jo kontora yra vos už dviejų metro stotelių, nuvykau pas jį. Atvykus į SSRS Gosbanką, durys automatiškai atsidarė ir aš atsidūriau prieš sargybinį. Kai pasakiau, kad einu pas N.N., tas atsakė, kad jį (tai yra N.N.) galima rasti antrame aukšte. Taip jis mane praleido net nepaklausęs, kas aš toks.
Lipdamas laiptais labai baiminausi, nes galvojau, ką pasakysiu prezidentui. Aplink buvo taip gražu, paauksuota. Gerai nusiteikęs, užėjau pas sekretorę ir šypsodamasis pasakiau, kad noriu patekti pas N.N. Ši atsakė, kad jis išvažiavęs į CK, ir paklausė manęs, kokiu klausimu kreipiuosi. Kai pasakiau, kad dėl čekių, ji atidarė duris ir nukreipė į kitą kabinetą. Ten užėjęs, mandagiai pasisveikinau ir pasakiau, kad esu iš Lietuvos.
Vienas valdininkų nustebęs paklausė, kaip aš čia patekau. Pasirodo, net ir ministrai čia nepatenka. Atsakiau, kad visgi patekau, nes turiu užpildytą čekį. Šis pasiūlė sėsti ir pradėti kalbą. Jis domėjosi, ar Lietuvos taupomuosiuose bankuose yra pinigų, ką daro žmonės ir t. t. Paaiškino, kad pinigų nebus, nes CK neleidžia spausdinti ir leisti grynųjų pinigų į apyvartą, o saugyklose jų nėra. Paklausė, ką mūsų vyriausybė ketina daryti. Aš paaiškinau, kad gal įves savus pinigus, kai atsiskirsime nuo Rusijos.
Jis mandagiai pradėjo juoktis ir tarė, kad tokią mažą valstybę Rusijos KGB iškart sutvarkys: atsiras padirbtų pinigų ir jie negalios. Aš paaiškinau, kad prieš karą Lietuva turėjo litus, tai yra savus pinigus, kurie buvo stabilūs. Jis atsakė, kad tai buvo seniai, dabar kita technika ir padirbti pinigus yra nesunku. Dar pakalbėjus, vėliau jis man parodė paties Gosbanko prezidento pasirašytą raštą, kuriame nurodyta dėl grynųjų pinigų trūkumo Lietuvos, Gruzijos ir Moldavijos gyventojams čekių neapmokėti.
Raštas buvo pasirašytas prieš dvi ar tris dienas, o jis įsigaliojo atgaline data. Aš paklausiau, kaip mūsų taupomieji bankai galėjo žinoti apie tą dalyką, juk man išdavė čekį. Jis atsakė, kad aš nesijaudinčiau, nes į tokią padėtį pateko ir gruzinai, tai yra jo tautiečiai (pasirodo, jis buvo gruzinas). Tuomet jis suprato, kad esu jam kaip brolis, engiamas vyresniojo brolio ruso. Jis liepė man parodyti čekį. Užrašė rezoliuciją Išduoti, uždėjo antspaudą, pasirašė ir palinkėjo sėkmės atsiimant pinigus. Dar jo paklausiau, ką toliau, jo nuomone, daryti lietuviams. Jis liepė niekam nieko nesakyti, tegul žmonės ima čekius ir važiuoja į kitas respublikas, ten, kur bankuose yra rublių.
Gavęs pinigus, patenkintas vakare grįžau į Lietuvos atstovybės viešbutį Maskvoje. Nutariau užeiti į ambasadą ir paklausti, ar jie žino apie rengiamą pinigų blokadą. Pavaduotojai ar vyr. buhalterei visa tai parodžiau, pasakojau apie numatomą pinigų blokadą, nes anas gruzinas gražiai buvo pasakęs apie Gosbanko prezidentą, kad jam turbūt močioi v golovū udarilo (turbūt šlapimas trenkė į galvą), kad jis tris tautas nutarė nuskriausti. Vėliau, grįžęs į Lietuvą, apie tai papasakojau Panevėžio balso korespondentui, ir šis parašė straispnį Papuolė net pas Gosbanko prezidentą. Bet nei aš pats, turbūt nei kiti tų pinigų už čekius nepasiėmė, o Lietuvos taupomuosiuose bankuose pinigų nebebuvo, nes juos išsiėmė tokie partiniai sekretoriai kaip Juozas Budrikis (su A.M.Brazausko leidimu) ar komjaunimo sekretoriai.
Gediminui Vagnoriui iš Lietuvos ambasados Maskvoje, kur aš buvau užėjęs, buvo pranešta apie pinigų blokadą Lietuvai. G.Vagnorius, supratęs susidariusią padėtį, viešai pareiškė: tegul žmonės nesinervina, nes Maskva pinigų neduoda, bankuose jų nėra, o Lietuvai tapus nepriklausoma, tas klausimas bus sprendžiamas atskirai išieškant kompensacijas (ar kontribucijas) iš Rusijos. Taip iškilo indėlių kompensacijos problema. Buvo surengtas referendumas, tačiau atėjo mažai žmonių, ir jis neįvyko.
Kai G.Vagnoriaus antrą kartą atėjo į valdžią jį pasveikinau ir palinkėjau sėkmės valiutų pasaulyje, paminėjau, kad jis, įvesdamas savą Lietuvos valiutą (vagnoriukus), padarys tai, ko nepadarė referendumas kompensacijoms mokėti (nes jis tiesiog neįvyko), o kompensacijas, bent tremtiniams ir nusenusiems žmonėms, išmokės.
Sulaukiau skambučio ir manęs klausė, ar aš tas žmogus, kuris Maskvoje apie tai informavo Lietuvos ambasadą. Atsakius, kad tas pats, G.Vagnorius su V.Landsbergiu bei E.Kunevičiene ėmėsi iniciatyvos išmokėti kompensacijas, kaip G.Vagnorius tada buvo pasakęs, nes tuo metu, pardavus Lietuvos telekomą, pinigų atsirado. Kaip tremtinys gavau 3,6 tūkst. litų kompensaciją, nors galėjau gauti 6 tūkst. pagal tuometinį Lietuvos Vyriausybės nutarimą, tačiau kiti buvo padėti žmonos vardu, kuri tų pinigų negavo.
Prieš kelerius metus parašiau laišką Panevėžio taupomajam bankui ir prašiau: 1) surengti Lietuvos banko archyvuose paiešką ir surasti SSRS Gosbanko prezidento raštą, kurį aš mačiau Maskvoje (o gal tuometinis Lietuvos banko valdytojas jį kur nors nudėjo, nes tarp jo ir G.Vagnoriaus, leidžiant lietuviškus pinigus, buvo trintis). Tada jau veikė KGB jėgos, norėdamos trukdyti lietuviškų pinigų įvedimą; 2) kadangi Rusija nedavė Lietuvai pinigų, o liko tik taupomųjų kasų knygutės, pagal E.Kunevičienės skaičiavimus bandyti juos susigrąžinti valiuta iš Rusijos; 3) informuoti žmones apie dorus G.Vagnoriaus ketinimus atsiskaityti su Lietuvos žmonėmis; 4) Rusija apgavo ir kitus savo žmones, nuvertinusi brangenybėmis padengtą SSRS rublį, nors už tai žada kada nors kompensuoti.
Gavau atsakymą, kad Gosbanko prezidento raštas archyvuose nerastas, o tik rastas man išduotas čekis. Būtų tikslinga užklausti Gruzijos banką, nes tai susiję ir su Gruzija, o gruzinas, kuriuos rusai dabar persekioja Maskvoje, buvo man lyg tikras brolis, puikiai supratęs Lietuvos norus.
Dabar, po tiek metų, reikalaujant žmonėms ir pardavus Mažeikių naftą, pradeda prabilti valdančiųjų sąžinė ir žmonėms bus išmokėta už Rusijos padarytą žalą.
2004 m. vasario 23 d. savo raštu kreipiausi į Lietuvos Respublikos finansų ministrę Dalią Grybauskaitę Dėl gyventojų rublinių indėlių, buvusių Lietuvos taupomajame banke. Jos pavedimu gavau Finansų rinkos departamento atsakymą, kuriame pranešama, kad Lietuvos taupomasis bankas buvo SSRS taupomojo banko padalinys ir sukauptas lėšas, taip pat ir gyventojų indėlius, pervesdavo į korespondentinę sąskaitą Maskvoje. Tokiu būdu, vadovaujantis 1986 m. lapkričio 25 d. raštu Nr. 167 Dėl SSRS bankų metinės buhalterinės apskaitos, nuo Lietuvos taupomojo banko įstaigų sąskaitų iki 1991 m. sausio 1 d. buvo nurašyta 6,669 mlrd. rublių.
Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija informavo, kad 1995 m. balandžio 11 d. Lietuvos taupomasis bankas kreipėsi į Rusijos taupomąjį banką siūlydamas pradėti derybas dėl minėtų Lietuvos Respublikos gyventojų lėšų, sukauptų Lietuvos taupomajame banke iki 1991 m. sausio 1 d., grąžinimo, tačiau Rusijos pusė atsisakė pradėti tokias derybas.
Dabartinė Vyriausybė, sužlugus melagingai, Rusijos remiamai Darbo partijai, pardavus Mažeikių naftą ir atsiradus ižde pinigų, priėmė nutarimą išmokėti už laikytus rublinius indėlius visiems Lietuvos piliečiams iki 6 tūkst. litų kompensacijas, nors tokių dalykų nedaro nei Latvija, nei Estija, nei Gruzija, o jos taip pat buvo nukentėjusios, nes Rusijos KGB jas smaugė.
Jei šį straipsnį rašytų koks nors žurnalistas, jis galėtų jį pratęsti ir parašyti, kaip Šatrija ieškojo žmonių banko pinigų veiklai, kaip KGB darė spaudimą, priversdamas banko darbuotojus išimti iš spausdinamų litų apsauginį siūlelį, kad juos būtų galima padirbti. Tačiau tai tebūnie kito straipsnio tema, o žmonės dabar gal geriau žinos posovietinę Lietuvos istoriją.
Doc. dr. Algimantas BUČIŪNAS
Panevėžys
© 2007 XXI amžius
|