|
Lemtingi pradmenys
Jau visu balsu kalbama, kad krikščionybė patiria krizę, akivaizdu, kad viešai garbinama Mamona (pinigai), kad ji ypatingais būdais saugoma, ją įvairiausios kompanijos apdraudžia. Draudimo kompanijos dar apdraudžia buities reikmenis, gyvybę ir sveikatą. Viskas šiam, žemiškam gyvenimui, viskas tam, kas laikina. Draudimu amžinajam gyvenimui, nors visiems žemiškasis yra ribotas, mažai besirūpinama. Lietuvoje dešimtmečius trukęs ateistinis tvanas, o atgavus nepriklausomybę vakarietiškas liberalizmas Bažnyčią, vienintelę instituciją, besirūpinančią draudimu amžinajam gyvenimui, stumia iš gyvensenos. Gimusį vaikelį tėvai dažnai iš tradicijos dar pakrikštija, apdraudžia Sodroje ar kitokioje kompanijoje, banke atidaro taupomąją sąskaitą iki pilnametystės, o dvasinis ugdymas, ruošimas ir draudimas amžinajam gyvenimui pamirštamas, tarsi viskas pasibaigtų šioje žemėje. Žmonės laisva valia renkasi draudimo būdą, tačiau jį pasirinkti turėtų padėti Bažnyčia, kiekvienas tikinčiųjų bendruomenės narys.
Vaiko apsisprendimą, ko mokytis, kaip elgtis, privalo reguliuoti tėvai, nes jo nuovoka dar nebrandi, jis dar neskiria gėrio nuo blogio, nepažįsta gyvenimo tiesų. Būna ir skaudu, ir apmaudu, kai tėvai pamato, kad tas vaiko gyvenimo tarpsnis, kai formuojasi pasaulėjauta ir pasaulėžiūra, praleistas nemačiom negirdom, kad vaikas nuėjo klystkeliais, kad nieko pataisyti nebeįmanoma. Atsainus valstybės požiūris į vaikų dorovinį ugdymą, į krikščioniškų vaikų organizacijų mokyklose skatinimą ir palaikymą jau duoda kraupius vaisius (nuo rūkymo, narkotikų vartojimo iki plėšikavimo, prievartavimo, žudymų ir nusižudymų). Negausūs Lietuvoje krikščioniški leidiniai, jų (išskyrus vieną kitą priviligijuotą) neremia jokie fondai, nepopuliarinama prenumerata nuolat mažėja. Kelioliktais atgautos nepriklausomybės metais prabilta apie valstybės pamatą, turinį ir demokratijos garantą pilietinę visuomenę. Tačiau nekalbama, kad be dorovės pradų negali veikti demokratijos mechanizmas, negali formuotis nei pilietinė visuomenė, nei egzistuoti pati valstybė. Dorovinis pradinukų ugdymas patikėtas ne visuomet tinkamai tam darbui pasirengusiems katechetams, nes kunigų trūksta, patriotiniam ir pilietiniam ugdymui taip pat minimalus dėmesys, net pagrindiniam įstatymui Lietuvos Konstitucijai neskiriamos pamokos, nėra egzamino. Švietimo reforma neva vyksta, apie ją skalambijama nuo pat nepriklausomybės atgavimo. O viską reikia pradėti nuo vaikystės, nuo pradinės mokyklos.
Iki šiol vaikams ėjo katalikiškas laikraštėlis Kregždutė, tačiau nuo liepos mėnesio dėl lėšų stygiaus šį katalikiškos krypties leidinėlį numatoma uždaryti.
Bažnyčia pagal sovietinę tradiciją tebepuolama, žiniasklaidoje tebeniekinama, todėl jai nelengva į vaikų ugdymą ne vien dėl pajėgų stygiaus įsiterpti. Tačiau per Bažnyčios poveikį katechetams, o pastarųjų poveikį mokiniams Kregždutės prenumeratą galima gausinti, veiksmingai padėti ją išlaikyti. Grįžtamuoju ryšiu bus keliama vaikų dorovė, tvirtinami pilietiškumo pradai.
Labai išpopuliarėjo, ypač prieš Kalėdas ir Naujuosius metus, aukštų ponų ir ponių fondų labdara vaikų darželiams, mokykloms. Tačiau tos dovanos dažniausiai būna medžiaginės, vienkartinės, trūksta fondų laikytojams nuovokos dovanoti tai, kas iškart nesuvalgoma, nesudėvima, neišmetama į atliekas.
Ne dėl paverkšlenimo šis rašinėlis.
Kaip paprastas Lietuvos pilietis kreipiuosi į Lietuvos Vyskupų Konferenciją prašydamas įpareigojančio pavedimo kunigams, katechetams populiarinti bei padėti plėsti katalikiškos krypties leidinuko Kregždutė prenumeratą.
Kreipiuosi į Ponios Almos Adamkienės fondą prašydamas užprenumeruoti Kregždutę visų Lietuvos pradinių mokyklų bibliotekoms.
Iš anksto dėkodamas už atsiliepimą, viliuosi ir tikiu, kad jūsų geranoriška pagalba ir jos poveikis ženklins tikrą švietimo reformos pradžią, nes tautos ir valstybės ateitį didele dalimi lemia jaunuomenės ugdymo pradmenys.
Algimantas ZOLUBAS
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|