Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Jonas Vileišis – valstybininkas, teisininkas, publicistas, visuomenininkas

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Jonas Vileišis

Sausio 3–iąją sukako 135 metai, kai gimė Jonas Vileišis (1872–1942). Jis buvo jauniausias, vienuoliktasis, Vincento ir Agotos Vileišių šeimos vaikas. Tuo metu vyriausias brolis Petras (1851–1926), būsimasis inžinierius, būdamas 21 metų, studijavo Peterburge; kitas brolis Antanas (1856–919), būsimasis gydytojas, ėjo šešioliktuosius metus ir rengėsi stoti į Šiaulių gimnaziją.

Jonas, vienintelis iš trijų aukštuosius mokslus baigusių ir didžiai nusipelniusių Lietuvai Vileišių vaikų, paliko pluoštą prisiminimų apie gimtąjį Medinių kaimą (Pasvalio r.). Tai buvęs gana didelis sodžius, jame gyveno nemažai pasiturinčių ūkininkų. Šeimos augino daug vaikų. Žmonės buvo draugiški, vienas kitam talkininkavo dirbant skubius ir neatidėliotinus žemės ūkio darbus, bėgdavo pagelbėti tiems, į kurių kiemą atsėlindavo nelaimė, pakviesti vienas kitą lankydavo per šventes. Sodybas puošė gėlių darželiai ir dailiai išdrožinėti mediniai kryžiai. Kaime skambėjo dainos. Dainavo žmonės dirbdami ir grįždami namo po darbų, taip pat susėdę prie alaus ąsočio. Ką jau kalbėti apie vestuves… Jono atmintyje gimtojo kaimo dainos buvo gyvos visą gyvenimą. Kaip savo atsiminimuose rašo jauniausioji jo duktė Rita Agota Vileišytė–Bagdonienė (g. 1920 m.), dabar gyvenanti JAV, tėvelis jai dažnokai dainuodavo lietuvių liaudies dainas, išmoktas Medinių kaime. Taip pat pasakodavo apie savo motiną Agotą Mačėnaitę–Vileišienę, labai gerą ir išmintingą moterį.

Vileišių vaikai nesitenkino vieno mokslo žiniomis. Petras baigė matematikos studijas Peterburgo universitete ir inžinerijos mokslus Kelių inžinierių institute. Antanas studijas pradėjo Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto Gamtos skyriuje, paskui įstojo į Karo medicinos akademijos parengiamąjį skyrių. Medicinos studijas baigė Maskvos universitete. Jonas irgi ne iš karto tapo teisininku. Iš pradžių jis įstojo į Sankt Peterburgo universiteto Fizikos ir matematikos fakultetą, paskui – į Teisės fakultetą, kurį baigė 1898 metais. Tais pat metais sugrįžo į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje. Tuo laiku lietuvių tautinis judėjimas apėmė vis platesnius visuomenės sluoksnius.

Marijos ir Jurgio Šlapelių muziejaus direktorė dr. Alma Gudonytė pasakoja tai, ką ji girdėjo kalbant Mariją Piaseckaitę–Šlapelienę (1880–1977), už J.Vileišį jaunesnę tik septyneriais su puse metų. Tai J.Vileišis ją paskatinęs rinktis knygininkės kelią, rekomendavęs broliui Petrui dirbti „Vilniaus žinių“ knygyne, kuriame darbavosi 1904–1906 metais. Darbas jai patikęs, ja, guvia, gražia, komunikabilia, mokančia keletą užsienio kalbų mergina, buvo patenkinti ir pirkėjai, ir knygyno savininkai. 1901 metais bendromis lietuvių pastangomis atsikovota Šv. Mikalojaus bažnyčia, kurioje 1902–1939 metais vyko lietuviškos pamaldos. Palėpėje buvo įrengta lietuviškų knygų slėptuvė. Po šv. Mišių žmonėms buvo dalijama lietuviška literatūra. Pati Marija taip pat šitai dariusi. Atkovojant Šv. Mikalojaus bažnyčią daug prisidėjęs J.Vileišis. Jis buvo teisininkas, mokėjęs gerai parengti reikiamus dokumentus. Petro Vileišio lėšomis bažnyčia buvo suremontuota. Taip Vilniuje atsirado lietuvių susibūrimo ir lietuvybės skleidimo centras, gyvavęs caro ir lenkų okupacijų laikais.

J.Vileišis ėjo ten, kur reikėjo brandinti Lietuvos nepriklausomybės idėją, darė tai, kad ta idėja virstų realybe. Jis dešimt metų padėjo Vincui Kudirkai (1858–1899) leisti „Varpą“, daug rašė straipsnių. Kaip pastebi vileišiados tyrinėtojas prof. Jonas Aničas, J.Vileišis kartu su kitais įkūrė Lietuvos demokratų partiją (1902), buvo vienas savaitraščio „Lietuvos ūkininkas“ steigėjų, paskui – redaktorius. 1907–1909 metais jis iš brolio Petro perėmė „Vilniaus žinių“ leidimą. J.Vileišis dalyvavo Didžiajame Vilniaus Seime, pasakė kalbą. Taip pat buvo vienas iš daugelio, įsteigusių Lietuvos mokslo draugiją (1907), Lietuvių dailės draugiją (1907). Jis kurį laiką vadovavo „Vilniaus kanklių“ kultūros draugijai, kartu su kitais įsteigė ir leido „Lietuvos žinių“ laikraštį. Lietuva brendo nepriklausomybės paskelbimui.

Per Pirmąjį pasaulinį karą Lietuva buvo okupuota vokiečių. Prasidėjo derybos dėl nepriklausomybės paskelbimo. 1917–ųjų rugsėjo pabaigoje Vilniuje buvo sušaukta konferencija, išrinkusi 20 asmenų Lietuvos Tarybą, į kurią įėjo ir J.Vileišis. 1918 m. vasario 16–osios rytą visi Tarybos nariai susirinko Vilniuje ir vidurdienį pasirašė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą, kurio pirminį tekstą, manoma, parengė J.Vileišis. Jis pasirašė aštuntuoju.

Prasidėjo Lietuvos valstybės kūrimas. J.Vileišis kurį laiką užėmė ministro pirmininko pavaduotojo ir vidaus reikalų ministro postus, vėliau buvo finansų ministru. Pusantrų metų praleido JAV. Ten „organizavo Amerikos lietuvių finansinę paramą Lietuvai, sukūrė Lietuvos atstovybę Amerikoje ir atkakliai siekė, kad JAV vyriausybė greičiau pripažintų Lietuvą de jure“ (J.Aničas).

Lenkams okupavus Vilnių ir Vilniaus kraštą, J.Vileišis persikėlė į Kauną ir dešimt metų (iki 1931 metų vasaros) ėjo Lietuvos laikinosios sostinės burmistro pareigas. Tuo metu jis buvo gausios penkių vaikų šeimos tėvas. Matyt, tokiai šeimai įsikurti Kaune nebuvo lengva. Žmona Ona Vileišienė su dviem mažaisiais vaikais – dukrele Rita ir penkeriais metais už ją vyresniu sūneliu Kaziu – apsigyveno Girsteitiškio dvare (Molėtų r.), kurį J.Vileišis buvo pirkęs 1914 metais. Žiemą jie dažnai apsilankydavo Kaune. Vaikiškoje Ritos atmintyje pasiliko tokia tėvo, tai yra Kauno miesto burmistro, buitis: ilgas siauras kambarys, jame stovėjo siaura lovelė, maistas buvo pašildomas ant šnypščiančio primuso. Beje, Girsteitiškio dvare J.Vileišio rūpesčiu 1923 metais buvo įsteigta pradinė mokykla, kurią lankė jo ir netoliese gyvenančių valstiečių vaikai.

J.Vileišis padėjo Lietuvos savivaldos pamatus. Biografų teigimu, „jam vadovaujant Kauno savivaldybei, miestas išgyveno didžiausią visų sričių pažangos laikotarpį ir iškilo, galima sakyti, iki Europos didmiesčių lygio“ (J.Aničas).

1933 metų pradžioje Lietuvos prezidentas Antanas Smetona J.Vileišį paskyrė Valstybės Tarybos nariu ir pavedė jam rengti Lietuvos civilinio kodekso projektą. Už nuopelnus tėvynei jis 1934 metais buvo apdovanotas Vytauto Didžiojo II laipsnio ordinu.

Nuo pirmosios bolševikų okupacijos labiausiai nukentėjo vyriausioji Jono ir Onos Vileišių duktė Birutė Tursienė (1903–1966). Ji su dviem mažais vaikais – Reda ir Gediminu – buvo ištremta į Sibirą. „Mums buvo taip, kaip visiems: badas, šaltis, tėvynės ilgesys“, – sako J.Vileišio vaikaitė ekonomistė Reda Tursaitė.

J.Vileišis mirė 1942 m. birželio 1 d. Kaune, eidamas 71-uosius gyvenimo metus. Palaidotas Vileišių kapavietėje Rasų kapinėse, Vilniuje.

„Dora, sąžiningumas, meilė mums buvo svarbiau už turtą. Dėl tėvų gero vardo mums atsiverdavo daug durų“, – prisiminimuose rašo R.Vileišytė–Bagdonienė.

J.Vileišio 135-osios gimimo metinės sausio 3 dieną buvo paminėtos Signatarų namuose Vilniuje.

© 2007 „XXI amžius“