Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Nuomonės

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kelias į literatūrinį olimpą

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Rašytoja Evė Simonaitytė Priekulėje 1973 metais Autoriaus nuotrauka

Vakar sukako 110 metų, kai 1897 metais Vanaguose gimė lietuvių literatūros klasikė, pirmoji Nacionalinės (1936 m. – Valstybinės) premijos laureatė Evė Simonaitytė. Apie rašytojos gyvenimą ir kūrybą išleistas ne vienas leidinys. Bemokslė ir iš prigimties būdama neįgali rašytoja atkakliai brovėsi į lietuvių literatūros olimpą. Šis jos pasirinktas kelias nebuvo lengvas. Koks jis buvo, „XXI amžiaus“ skaitytojams pasakoja Klaipėdoje gyvenantis publicistas Bernardas Aleknavičius, kuris net 15 metų artimai bendravo su E.Simonaityte, o 1998 metais apie klasikę išleido fotografijomis gausiai iliustruotą prisiminimų knygą „Vakarė žvaigždė“.

Kartą Klaipėdoje Evė Simonaitytė sutiko dailininką Adomą Braką. Dailininkas rašytojos klausia:

– Tai ar ką nors rašai, Simonaityte?

– Rašau. Juk aš visą gyvenimą rašau.

– Tai sakai, rašai? Gerai, rašyk. Parašyk knygą, o mes ją išleisime. Mums reikia turėti savo rašytoją, kuri gerą romaną parašytų. Tik tu rašyk. O aš būsimą knygą ir iliustruoti galėsiu. Leidinys turi būti gražus, patrauklus, toks, kokį gali ir privalo išleisti tik mažlietuviai.

Praėjo metai, o gal kiek ir daugiau. Ir vėl gatvėje Evė sutinka dailininką A.Braką.

– Adomėli, parašiau knygą, bet kaip ją išleisti?

– Ką knygą? Kokią knygą? – sutrikęs stebisi A.Brakas. – Tai, sakai, parašei?! O apie ką ta tavo knyga?

– Apie mūsų krašto praeitį, jo vargus ir kančias.

– Hm. Tai pasiūlyk ją „Keleiviui“, gal šis atkarpomis ją ir išspausdins.

Paklausiusi A.Brako patarimo E.Simonaitytė atnešė savo romano „Aukštujų Šimonių likimas“ rankraštį į „Keleivio“ redakciją ir čia paliko.

Kažkuris redakcijos darbuotojas tą rankraštį parodė Klaipėdos krašto gubernatoriui Jonui Navakui, o šis ir sako:

– Duokit jį man. Netrukus važiuosiu į Kauną ir nuvešiu jį į ELTĄ. Lai visa Lietuva sužino, kad ir Klaipėda turi savo rašytoją.

Kaip J.Navakas tarė, taip ir padarė. Ir 1934 metų vasarį Kaune leisto žurnalo „Meno dienos“ ketvirtame numeryje pasirodė trumpa žinutė, kurioje buvo rašoma: „Rašytojas Liudas Gira gavo iš Klaipėdos per gubernatorių dr. Navaką nežinomos ligi šiol rašytojos didelės vertės romaną „Aukštųjų Šimonių likimas“ (Aukštųjų – taip buvo išspausdinta 1934 m.), kuris, pagal Liudą Girą, būsiąs vienas geriausių romanų mūsų literatūroje. Rašytojas L.Gira apie jį rašo straipsnį“.

Ir džiaugsmas, ir nerimas užvaldė Evę. Dirbti nieko negali. Kad ir ką į rankas imtų, viskas krenta. Ir motinai, ir draugėms guodėsi, niekas nepadėjo. Taip visa vasarėlė prabėgo besvajojant apie būsimąją savo knygą.

1934 metų gruodį E.Simonaitytę pakvietė į Kauną liudyti nacių vadeivų E.Noimano ir T.Zaso byloje. Evė apsidžiaugė. Dabar ji galės susitikti ir su poetu L.Gira, kurio rankose visą vasarą išbuvo jos kūrinys „Aukštujų Šimonių likimas“.

Ir Evė nedrąsiai pravėrė rašytojo L.Giros buto duris. Paprašęs viešnią sėstis, buto šeimininkas iš karto stvėrė „ožį už ragų“:

– Tai sakyk, panele Simonaityte, kas parašė šią knygą?

– Aš, – atsakė Evė.

– Visų pirma aš jūsų klausiu, o jūs man privalote atsakyti tik tiesą ir tik tiesą. Tai dar kartą klausiu, kieno ta knyga, kurią jūs išvertėte į lietuvių kalbą?!

Ko jau ko, bet šito Evė nesitikėjo, ir dvi didelės ašaros nuriedėjo per skruostus.

Ne tik L.Gira, bet ir vėlesnių laikų kultūrininkai netikėjo, kad romaną „Aukštujų Šimonių likimas“ galėjo parašyti bemokslė Vanagų kaimo siuvėja, kuri mokyklą telankė ne visą savaitę.

Apie 1980 metus užsuku Vilniuje pas docentą Joną Bulotą, o šis bepakuojąs iš Vokietijos nacionalinės bibliotekos gautą „Era“ atšviestą vokiečių rašytojo Ernesto Vicherto knygų siuntą.

– Docente, tai kam jums šių knygų kopijos?

– Pasišoviau įrodyti, kad Simonaitytė – E.Vicherto plagiatė.

Kalba tuo ir baigėsi.

Po metų vėl aplankiau bičiulį.

– Tai ar pavyko?

– Ne. Simonaitytė – didelė rašytoja. Ji pranoksta ir Vichertą.

Ir tik šios Mažosios Lietuvos dukros kelias į lietuvių literatūrą buvo aštriais erškėčių dygliais klotas. Tik tą 1934 metų gruodį, palikdama L.Giros butą, ji išgirdo paguodžiančius žodžius.

– Jūs parašėte šedevrą. Ar žinote, panele Ieva, kad po K.Donelaičio jūs – pirmoji… Tokios knygos dar niekas ligi šiol nėra parašęs. Juk tai Mažosios Lietuvos epopėja. Aš imsiuos ją redaguoti.

Ir kai E.Simonaitytė iš spaustuvės gavo L.Giros suredaguotus knygos korektūrinius atspaudus, jos skruostais vėl riedėjo ašaros.

– Ištisą naktį nemiegojau, – vėliau skundėsi rašytoja. – Ir ką jis iš mano knygos padarė. Tai ne mano knyga. Tai ne Šimonių nugyventas gyvenimas. Išleidus tokią knygą mano pažįstami ir draugai mane pirštais užbadys, ir man tektų skradžiai žemėn prasmegti.

„Aukštujų Šimonių likimą“ L.Gira taip nuredagavo, kad net ir autorės vardą iš Evės į Ievą pakeitė. Ir būsimoji rašytoja beldžiasi į Klaipėdos Vytauto Didžiojo gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytojo Antano Venclovos duris. Prasidėjo antrasis romano redagavimas. Šį kartą pavyko, tekstas įgavo klaipėdietišką atspindį. 1935 metais romanas „Aukštujų Šimonių likimas“ buvo išleistas. Pasitvirtino ir L.Giros žodžiai. E.Simonaitytė tampa pirmąja Lietuvos valstybinės literatūrinės premijos laureate. Ir to nepakako: Ministrų kabinetas laureatei sudaro galimybę dirbti tik kūrybinį darbą ir paskiria jai 300 litų mėnesinę pensiją.

Susidomėjimas kūriniu didžiulis. Netrukus pasirodo ir antrasis „Aukštujų Šimonių likimo“ leidimas. Tik užkietėję klaipėdiškiai – surinkimininkai šaiposi.

– Tai štai kokia ta mūsų Evė išverstaskūrė. Jau ir savo vardo ji išsižadėjo. „Ieva“ – ar gali būti būro vaikas su katalikišku vardu? O ir ta jos knyga katalikiška. Kas tokį velnio išmislą į rankas išdrįs imti…

Netrukus šios nedraugiškos surinkimininkų pašaipos pasiekė ir rašytoją. Reikia gelbėti padėtį. Talkininkauti rašytojai pasisiūlo Mažosios Lietuvos jaunimo draugijų susivienijimas „Santara“. Ir 1937 metais „Aukštujų Šimonių likimas“ išleidžiamas gotiškais spaudmenimis. Knygos įžangoje autorė rašė:

„Jau pradėdama rašyti „Aukštujų Šimonių likimo“ knygą, aš ją skyriau atbundančiam Prūsų Lietuvos lietuviui. O kada šitas veikalas taip netikėtai iškilo ir suįdomino visą Lietuvą, aš tejaučiau tą vieną tylų pageidavimą ir viena tesvajojau: šalia išėjusių dviejų laidų, ją dar ir gotiškom raidėm atspausdinti. Norėjau, kad visi, ir tie, kuriems iš seno papratimo gotiškai spausdintos knygos lyg artimesnės rodos, galėtų ją pasiskaityti. Ir štai, mano neapsakomam džiaugsmui, pasisiūlė „Santara“ išleisti vieną laidą gotiškomis raidėmis, išpildydama mano tylią viltį. Dabar, dėka „Santaros“ pastangų, mano „Šimoniai“ apsilankys pas kiekvieną Prūsų Lietuvos lietuvį, ir tikiu, kad ši knyga bus malonus svečias kiekvienam“.

Gaila, bet rašytojos džiaugsmas buvo trumpalaikis. Vienas klaipėdiškis, perskaitęs gotiškais spaudmenimis išspausdintą knygą ir joje atpažinęs tolimą Simonaičių giminės „nuogai išrengtą“ sakytoją Anskį Šimonį, nutarė pamokyti šlubę. Ir atėjęs pas rašytoją grūmodamas lazda išdrožė:

– Tau reikia į sprandą duoti! Kaip tu drįsai iš kapų kelti mūsų sentėvius? Kaip tu gali apiplėšti jų garbę, atidengdama jų nekaltus prasikaltimus, ir tai po tiek metų, kai jų ir kauleliai jau seniai sutrūniję?! Sudeginti reikia tavo knygą, uždrausti šitą bjaurybę! Bet kur tu, žmogau, šiandien rasi teisybės! (I.Simonaitytė, Raštai, t. 1. Kaunas, p. 10).

Visa tai rodo, jog mažlietuviai taip žiauriai vokiečių buvo nutautinti, kad ir patys savo nesąmoningais veiksmais jau klojo kelią į susinaikinimą. O toks romanas kaip „Aukštujų Šimonių likimas“ mažlietuvius turėjo pasiekti bent XIX a. pabaigoje. Tuomet jis ir būtų suvaidinęs tą vaidmenį, ko trūko jiems. Artėjant Antrajam pasauliniam karui ir krašte įsigalėjus nacistinėms nuotaikoms daugelis gyventojų, ypač surinkimininkai stengėsi šios knygos į rankas neimti, o pasitaikius progai net naikinti.

Tai ar galėjo būti skaudžiau, kai romaną dar 1938 metais išvertė ir išleido kaimynai latviai, o saviškių liko neišgirsta, nesuprasta ir net apspjaudyta. Ir šią karčią tiesą bei pažeminimą teko patirti mūsų Evikei.

Bet ne tokia buvo E.Simonaitytė, kad palūžtų. Ji ir toliau svajojo kada nors savo knygą išvysti gražiai išleistą, didelio formato, su puošniomis iliustracijomis. O ir tokia dailininkė atsirado. Tai Marcė Katiliūtė (1912-1937).

Ir vėl tragedija.

Po kelių sukurtų iliustracijų „Šimonims“ dailininkė savo noru pasitraukė iš gyvenimo.

Evikė ir toliau laukė. Laukė ne metus, ne dvejus, bet ištisus dešimtmečius, kad į jos buto duris pasibelstų dailininkas Edmundas Žiauberis.

Dailininkas pasibeldė. Matė Evikė ir sukurtas iliustracijas „Šimonims“, bet tik šio puošnaus leidinio paimti į rankas nebuvo lemta.

Nepatenkinti mažlietuviai – surinkimininkai buvo ir Evės Simonaitytės išleista knyga „Pavasarių audroj“ (1938). Visa laimė, kad šis kūrinys nebuvo išspausdintas gotiškais spaudmenimis, o jeigu būtų taip pasielgta, tai mažlietuviai – surinkimininkai už propagavimą draugiškai gyventi su žemaičiais ir iš jų mokytis tėvynės meilės rašytojai E.Simonaitytei nebūtų atleidę. Ir šis kūrinys, kaip ir „Aukštujų Šimonių likimas“ būtų atsidūręs ant surinkimininkų inkvizicijos laužo.

Aštriomis erškėčių šakomis klotas E.Simonaitytės kelias į literatūros olimpą ir nuoširdus jos triūsas tautos dirvoje XX amžiuje jau buvo nepajėgus išrauti išsikerojusias germanizacijos šaknis iš savo tautiečių, kurie negailestingai sparčiai grimzdo į susinaikinimo liūną.

© 2007 „XXI amžius“