Pirmasis puslapis
Istorija
    ir dabartis
Krikščionybė
    šiandien
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Parodos

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Iškilusis baltistas visada laukiamas ir prie Baltijos

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Akademikas Zigmas Zinkevičius 2007-ųjų sausio 11-ąją Palangoje

Dr. Romualdas Mikelskas ir Zigmas Zinkevičius

„Jei kam Lietuva tik cirko arkliukas, ant kurio jis per tautines šventes – per Vasario 16-ąją pajodinėja, o gerai uždrožęs ir per politinį priešą peršoka, tam aš visuomet sukelsiu tik „papiktinimą“, nes man Lietuva – žemės žodis švenčiausias“.

Bernardas Brazdžionis, „Credo“

Ilgokai rinkausi šį viduržiemį žodžius aprašyti susitikimui su žmonėmis, kurie nemeluotai laukiami kaip artimiausi giminės – tad negaliu nesijaudinti.

Nes dar jaukiai šviečia manojoje širdyje su didele atida ir meile įžiebtas gerojo dėstytojo žiburys net iš 1965-1970-ųjų metų, iš Vilniaus, Universiteto gatvelėje pažymėtas trečiuoju numeriu, žiburys, persergstintis kiekvieną literato, humanitaro, kultūringo žmogaus dieną: „Švieskis ir šviesk“. Nes mums žiburys spindėjo čia pat, Stuokynės studentų bendrabučio kiemelyje. Ten buvo ir Zinkevičių namai.

Amžinai šventi yra studentiškos jaunystės gidai, tėviškai įdavę sieloms kompasus – legendas mūsų dabarties dvasiniams keliams, tuomet, kai net pats žodis siela buvo kalinys ir balsiai netartinas. Lyg pavasario palaiminimą lituanistai, žurnalistai, istorikai godžiai gėrėme intuityviai jaučiamą Tautos giluminę dvasią ir jos gyvasčiai neabejingą kiekvieną mylimų dėstytojų, didžių inteligentų žodį. Kiekviena paskaita – tarsi šventosios Mišios Šiluvoje, – ak, kaip gera kasmet ten sugrįžti!..

Profesoriai J.Lebedys, J.Kabelka, J.Pikčilingis, Z.Zinkevičius... Neslepiu, nes mano, mūsų lituanistinės šventovės sielovadininkai dar jaunystėje ištrynė žodį meluoti (ypač – sau!): kai praėjusio sausio viduryje, – po 36 metų! – Palangos reabilitacijos ligoninės, beje, minimos tarp geriausiai tvarkomų visoje Europos Sąjungoje, direktoriaus pavaduotojo gydymui Romualdo Mikelsko, visa širdimi kiekvieną laisvesnę minutę – humanitaro, kabinete pamačiau jaunatviškai besišypsantį iškilųjį akademiką, pasaulio baltistų olimpe esantį Zigmą Zinkevičių, jaudinausi taip pat, kaip gimus vaikams. O jis, žavus savo paprastumu, kuklumu, pamažiukais pasakojo apie Šveicarijos bankų seifuose esančiais pinigais nenuperkamus lobius, – Viešpačiui padedant, ir šiandien išmintingai tebekuriamas visai lietuvių tautai aktualias mokslines monografijas, leidžiamas net septynias knygas. Vadovaudamas „Mažosios Lietuvos enciklopedijos“ leidimui pasakojo jos svarbą valstybės kultūrai, rikiavo darbus ilgam į priekį, ramiai nušviesdamas esmę. Tą perpietuką su akademiku, buvusiu Lietuvos valstybės švietimo ministru Z.Zinkevičiumi, neabejoju, mudu su gydytoju R.Mikelsku ilgam prisiminsime kaip jaunadienių studijų paskaitą, kai geidi, jog ji nesibaigtų. Betgi emocijomis pievos nenušienausi ir žvejų tinklų neužpildysi – nei ežere, nei jūroje.

Susikaupti, pailsėti, pasisemti dvasinės energijos ypatingos svarbos mokslinėje veikloje su nuostabia, vienintele savo „pirmosios paskaitos simpatija“, tapusia viso prasmingo gyvenimo bendrakeleive, taip pat lituaniste Regina, Palangoje Z.Zinkevičius yra, kaip visuomet, konkretus, atidus faktams, jų argumentuotai mokslinei logikai, o ne diletantiškoms spekuliatyvioms „teorijoms“, kurias platina viešumoje, „sėja“ pastaraisiais metais, pasak profesoriaus, habilituoto daktaro Z.Zinkevičiaus, nemažai „savamokslių kalbininkų mėgėjų“. Visais klausimais jis išsako nedviprasmę, tvirtą, savą autoritetingą poziciją, išsklaido pseudokalbininkų „paistaliones“.

Vos pasikalbėjus su gerbiamu akademiku Z.Zinkevičiumi, į namų Saulėtekio take duris pasibeldė laiškininkė, nešina pranešimu apie Virbališkės pašte manęs laukiančią pašto siuntą. O siuntėjas – akademiko žemietis, lietuvybei su žmona Gražina pasiaukojamai atsidavęs, Ukmergės rajone, Vepriuose, gyvenantis, pavydėtinai solidaus „Eskizų“ metraščio leidybą ne vien idėjomis remiantis jo kolegijos narys Romas Petras Šaulys. Jis atsiuntė ir patį naujausiąjį numerį, kurį prašė įteikti gerbiamam tėviškėnui. Prašymą jau kitą dieną su gydytoju R.Mikelsku įvykdėme. Bet vieną publikaciją, kuri žodis žodin atkartoja mūsų interviu su akademiku aptartąsias problemėles, „pasidauginau“ ir energingai apdovanoju visus artimasielius Palangoje ir Klaipėdoje. „Eskizų“ paskutiniajame, 16-ajame, numeryje yra išspausdintas Z.Zinkevičiaus aukso vertės tekstas „Apie lietuvių kilmės paieškas“.

Be kita ko, mokslininkas, vienas iš autoritetingiausių pasaulyje baltistų, rašo: „...Kalbotyra, lyg kelrodė žvaigždė, nušviečia kelią, kuriuo turi eiti tautos kilmės ieškotojai. Kiti mokslai, ypač archeologija, eidama kalbininkų nužymėtu keliu, detalizuoja ir išryškina tautos kilmės bei seniausios raidos bruožus.

Šių eilučių autoriui, kaip kalbos istorikui, teko padirbėti etnogenezės srityje. Šiais klausimais jis yra paskelbęs nemaža straipsnių, knygas Lietuvių tautos kilmė (2005 m.) ir Iš kur mes kilę. Pastaroji knyga, parašyta kartu su archeologu Aleksejumi Luchtanu ir antropologu Gintautu Česniu, yra pirmasis veikalas, kuriame prieita prie bendrų kalbininkų, archeologų ir antropologų išvadų, nes iki šiol nurodytų sričių specialistai tik kritikuodavo vieni kitus. 2005 m. pasirodė šios knygos variantas anglų kalba (vėliau pakartotas), taip pat dar vokiškai, o 2006 m. – ir rusiškai. Dabar leidžiamas lietuviškas jos variantas, kuris pasirodys moksleiviams skirtoje knygų serijoje. Jis bus įdomus ne vien moksleiviams, bet ir plačiajai visuomenei.

Tautos kilmė yra glaudžiai susijusi su jos vartojamos kalbos atsiradimu. Ypač tai svarbu aiškinant lietuvių kilmę, nes mūsų protėviai kaip tauta niekuomet nėra savo kalbos pakeitę kita kalba. Taigi išaiškinus lietuvių kalbos kilmę kartu iš esmės nušviečiama ir mūsų tautos kilmė.

Išaiškinta, kad baltiškos (tam tikra prasme ir lietuviškos) kilmės vandenvardžiai yra paplitę didžiuliuose plotuose, esančiuose tolyn į rytus ir pietus nuo istorijos šaltiniuose paliudytų baltų genčių užimamos teritorijos, maždaug iki Maskvos, Kursko, Kijevo; pietuose ši teritorija siekė Žitomirą, Rovną, Varšuvą ir Baltijos jūrą į vakarus nuo Persantės upės (anapus Vyslos). Taigi visur ten kažkada gyventa baltų, davusių pavadinimus tos teritorijos upėms ir ežerams. Didelėje ploto dalyje baltiški vandenvardžiai yra patys seniausi, slaviški ir kitokie – aiškiai vėlesni. Taigi tame plote ir ieškotina baltų protėvynė.

Baltai ilgus amžius išgyveno atskirai nuo kitų giminiškų indoeuropiečių genčių rytinės Europos miškų glūdumose, kur jų nesiekė audringi istorijos įvykiai, vykę vakarų ir pietų Europoje. Gyvenant tokiomis sąlygomis visuomet šventai saugoma protėvių buitis ir gyvensenos tradicija. Lėtai kinta kalba. Uždaroje baltų visuomenėje ji tiesiog užsikonservavo. Dėl to istorijos laikus pasiekusios baltų kalbos išlaikė daugiau negu kitos šių dienų gyvosios kalbos indoeuropiečių prokalbės archajiškų ypatybių. Tai aiškiai prieštarauja savamokslių kalbininkų „teorijoms“ apie tariamus baltų klajojimus po tolimus kraštus, kurių metu, žinoma, būtų buvęs neišvengiamas kalbinis mišimas, turėjęs sukelti sparčią kalbos raidą, ko iš tikrųjų nebuvo. Jau vien dėl to tokio pobūdžio hipotezes reikia atmesti kaip klaidingas.

Apie I tūkstantmečio prieš Kristų vidurį išryškėjo skirtumai tarp vadinamųjų vakarinių ir rytinių baltų, kaip juos supranta baltistikos mokslas. Lietuvių kalba ir tauta kilo iš rytinių baltų, kurių šiaurinė dalis maždaug po tūkstančio metų, t.y. apie I tūkstantmečio po Kristaus vidurį, ėmė tolti nuo pietinės dalies, išlaikiusios senąją būklę. Tai lėmė finų substratas, nes šiaurėje baltai buvo pasistūmę į plotą, kuriame vyravo finai, pereinantys prie baltų kalbos. Nutolusioje nuo kitų baltų šiaurinėje dalyje ilgainiui išsirutuliojo istorinius laikus pasiekusios gentys: kuršiai (manoma, anksčiau buvę vakarų baltai), žiemgaliai, sėliai, latgaliai. Čia ilgainiui susiformavo latvių kalba ir tauta.

Pietinė rytų baltų dalis, išlaikiusi senąją padėtį, davė pradžią lietuvių kalbai ir tautai“.

„Eskizų“ 16-ajame numeryje akademikas Z.Zinkevičius taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad ir straipsniais, ir nauja, populiaria knygele, pavadinta „Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“, kurią leidžia Lietuvių kalbos institutas, reikia „skaitytojus išmokyti skirti mokslą nuo pseudomokslininkų rašliavos“.

Kur yra iškiliojo lietuvių mokslininko, Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų ir Norvegijos mokslų akademijų akademiko, nesyk paskaitas žymiausiuose Jungtinių Amerikos Valstijų universitetuose skaičiusio Z.Zinkevičiaus vaisingų, kryptingų mokslinių ieškojimų sėkmės raktai? Poetiškai tarti – „gimęs mokslininku“ būtų lengvabūdiška. Kantrumas, darbštumas, sąžiningumas ženklina akademiko Z.Zinkevičiaus Aukščiausiojo skirtąjį gyvenimą.

Tebus man leista šioje vietoje kalbėti studentų ir šiandien mylimo dėstytojo gyvenimo draugės – Reginos Lisaitės-Zinkevičienės, su kuria jau senokai atšvęstos ir auksinės vestuvės, žodžiais, kuriuos atradau paties akademiko mums su žmona dovanotoje knygoje „Po aštuonerių metų“ (knygos „Prie lituanistikos židinio“ tęsinys, 2006 m.): „…Daug esu gavusi gerų gyvenimo dovanų – mylinčius tėvus, brolius, seseris, gerą vyro šeimą. Žinoma, brangiausia dovana, kokią man Dievas suteikė, tai vyras Zigmas Zinkevičius. Tikrai, reta moteris turi tokį puikų gyvenimo palydovą. Abu sutarėme, dėl menkniekių nesiginčijome, stengėmės vienas kitam nusileisti. (…) Dabar aš jau senelė ir, kaip sakoma, „mano saulelė eina vakarop“. Nepasakyčiau, kad dėl to abu su Zigmu liūdėtume. O ko liūdėti? Vaikai geri, turi savo gyvenimą, darbą. Vaikaičiai irgi jau „ant kojų“. Mes abu dar pakrutame.

O Zigmui energijos galėtų bet kas pavydėti! Jo knygos gimsta viena po kitos, jose narpliojamos lietuvių kalbos istorijos mįslės. Zigmo protas tebėra pajėgus spręsti mokslines problemas. Visa tai abiem suteikia nemažą pasitenkinimą. Aš, žinoma, galiu tik pritariamai linkčioti galva, juo toliau, juo labiau įtikėdama, kad mano „laimės marškinėliai“ buvo TIKRI. Ir kaip netikėsi, jei gavau – vyrą – patį darbščiausią, sąžiningiausią, ištikimiausią. Galiu dar daugybę tokių „-iausių“ jam priskirti. Ir viliuosi, kad Lietuvos kalbininkų gretose netruks atsirasti panašių į Zigmą Zinkevičių“, – moteriškai nuoširdžiai ir atvirai knygoje rašo ponia R.Zinkevičienė. Toje pačioje dovanotoje knygoje yra ir tokios akademiko ranka rašytos jo dienoraščio skyriaus „Pietryčių Lietuvos švietimo reikalų sūkuryje“ eilutės: „…Žavėjausi šio krašto lietuvių mokytojų pasiaukojamu darbu, valstybinių švenčių, ypač Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios, minėjimų nuoširdumu (ne dėl „paukščiuko“ renginių plane, kaip kitur Lietuvoje). Nejučiomis kildavo mintis, kad reikėtų iš įvairių Lietuvos regionų suvežti čia mokyklų direktorius, kad pasimokytų, kaip reikia švęsti valstybines šventes. (…) Stipriai sujaudina gervėtiškių giedama jų pačių (Malvinos Miškinienės) sukurta Gervėčių giesmė (savitas šio krašto lietuvių himnas). (…)

1998 m. spalio 22-23 d. dalyvavau išvykoje pas lietuvius Lenkijos valdomame Suvalkų trikampyje. Dalyvavo kompozitoriai Julius Juzeliūnas, Juozas Rymas, režisierius Vytautas Landsbergis (jaunesnysis) ir kt. Susitikau su senais pažįstamais – Punsko lietuvių elitu, gimnazijos mokytojais ir vyresniųjų klasių mokiniais, su Krasnagrūdos mokyklos mokytojais ir mokiniais, su Seinų lietuvių veikėjais. Teko ne kartą viešai tarti žodį, pakalbėti Suvalkų krašto istorijos temomis“.

…Regina ir Zigmas Zinkevičiai, – tebematau! – žaismingai užvėrė Palangos reabilitacijos ligoninės duris ir, kaip jaunystėje, nuskubėjo susitikti su Baltija.

© 2007 „XXI amžius“