|
Rinkimai, rinkimai...
Sekmadienį įvykę savivaldybių tarybų rinkimų rezultatai dar tik skaičiuojami, bet jau galima padaryti kai kuriuos pastebėjimus. Buvo matyti visiškas rinkėjų pasimetimas, kad jiems į valdžią tinka bet kas, svarbu, kad daug žadėtų. Be to, į spąstus vilioja ir partijų pavadinimai, neatitinkantys jų pasaulėžiūros ir ideologijos. Štai kaimiškose apygardose daug kur pirmavo K.Prunskienės valstiečiai liaudininkai. O juk ši partija nei valstietiška, nei liaudininkiška. Pravartu prisiminti jos istorines ištakas: ji kūrėsi kaip Moterų partija, vėliau - kaip Naujoji demokratija, po to kaip Valstiečių partija, ir tik neseniai, prieš metus, jos pirmininkė sugalvojo partijai prikergti istorinę reikšmę lyg burtininko lazdele mostelėjus pavertė ją Valstiečių liaudininkų partija. Rinkėjų pasimetimas matėsi ne tik Vilniuje, kai į sostinės savivaldybės valdžios priekį išsiveržė R.Pakso amžinai prezidentiniai, iki šiol visiškai, atrodo, beprarandą įtaką politiniame Lietuvos gyvenime, bet, pasisamdę revoliucijų darytoją ir pamiršę provincijoje skriaudžiamus žmones, metėsi užimti sostinės mero kėdę. Ir, ko gero, užims, jei nesusitelks sąmokslininkai (Mazuronio išmąstymu). Kiekvienai partijai stengiantis pritraukti kuo daugiau rinkėjų, beveik nėra žymesnio laimėtojo pergalė pasiskirstė tarp keliolikos partijų ir grupuočių.
Rinkimų rezultatai rodo, kad į Bažnyčios poziciją rinkėjai kreipia mažai dėmesio arba ta pozicija jų paprasčiausiai nepasiekia. Juk katalikai lyg ir neturi spaudos, o vyskupų laišką dėl rinkimų bažnyčiose vietoj pamokslo išklausę tikintieji išėję apie jį net nepadiskutuodavo. Žinant, kad katalikais save laiko beveik 80 proc. Lietuvos gyventojų, tos įtakos reikėtų laukti žymiai didesnės. Nors, tiesą sakant, pagal nurodytus kandidatų kriterijus rinkėjams pasirinkti buvo sunkoka. Pavyzdžiui, vyskupai nurodė, kad rinkėjai neapsigautų garsiais vardais (pavyzdžiui, Seimo nariais), televizijos žvaigždėmis, surašytomis sąrašo priekyje (galbūt turėdami galvoje, pavyzdžiui, A.Ramanauską TS Vilniaus sąraše ar K.Starkevičių - Kauno sąraše, tačiau pirmu atveju TS laimėjo antrąją vietą, o antruoju net pirmąją vietą.) Panašiai rinkėjų balsų pabirumas ir jokių autoritetų nepaisymas pasireiškė visose apygardose. Svarbiausias principas: balsuoti prieš. Juk ne paslaptis, kad TS vadovavosi principu prieš Zuoką, V.Šustauskas, S.Buškevičius, krikščionys demokratai prieš TS, beveik visi prieš Paksą ir pan. O tokioje pasiutusioje kovoje nesunkai tarpsta ir pažeidimai. Grubiausi jų: mokestis už balsą net iki 200 litų, stebėtojai, seniūnai suveždavo rinkėjus autobusiukais, nuosavais automobiliais ar taksi. Tenka pastebėti, kad R.Paksas Vilniuje laimėjo tik nelietuvių dėka.
Rinkimus faktiškai laimėjo Tėvynės sąjunga, nors beveik visa žiniasklaida metė visas savo pajėgas ją sutriuškinti. Juk, šiaip ar taip, TS neturi jokios didesnės ar mažesnės žiniasklaidos priemonės. Internete jos turima svetainė skaitoma tik jos narių, ir tai tik nedidelės dalies. (Tarp kita ko, galima pastebėti, kad konservatoriai ir krikščionys demokratai surinko daug balsų tokiose rinkimų apygardose, kur yra platinamas XXI amžius, pavyzdžiui, Kalvarijoje, Alytaus, Jurbarko, Lazdijų, Pasvalio, Šakių rajonuose ir Kauno bei Panevėžio miestuose.) Tačiau turbūt reikia manyti, kad pergalę Tėvynės sąjungai vis dėlto lėmė jos daugiau ar mažiau nuosekli pozicija valstybei svarbiais klausimais. Pavyzdžiui, labai aiškiai buvo išreikšta TS pozicija dėl V.Pociūnio žūties, dėl VSD darbo tyrimo ir kt. Nedavė tikimo rezultato TS priešininkų sukeltas triukšmas dėl J.Abromavičiaus žūties aplinkybių, savanorių tariamo maišto, taip pat Petrusevičiaus byla dėl ginklų pardavinėjimo.
Tačiau stebina porinkiminė erzelynė, ypač tarp dešiniųjų partijų. Kuriant koalicijas pagal pragmatiškumą, t.y. atmetant ideologinius skirtumus, kuriais ir turi pasižymėti bent kiek rimtesnės partijos, jau iš anksto nesiklijuoja TS su liberalcentristais. Tas susipriešinimas ypač išryškėjo Vilniuje. O, pavyzdžiui, Klaipėdoje susiklosto kitokia situacija. Kai kur lipdomos TS ir krikdemų koalicijos, nors antrieji visada (ypač rinkimų kampanijos metu) pabrėždavo savo priešiškumą TS. Tačiau labiausiai rinkėjams nesuvokiama ir nepriimtina tampa Tėvynės sąjungos nuostata eiti į koalicijas su bet kuo, net su pačiu velniu. Rinkimų naktį išryškėjęs TS kuriamų koalicijų su socialdemokratais bumas tiesiog šokiruoja. Šokiruoja dešiniuosius rinkėjus, balsavusius už TS kaip dešiniąją, patriotinės krypties partiją. Šokiruoja politinius kalinius ir tremtinius, nes dabartiniai vadinamieji Lietuvos socialdemokratai yra ne tik tiesioginiai šio didelio tautos sluoksnio skriaudėjai, bet ir buvę aktyvūs Lietuvos okupantų globėjai. Nuo to fakto tikrai nepabėgsi. Tas pat, nusižiūrėjus į sostinės politikus, panašiai padaryta ir Kaune. Centriniais konservatoriais seka ir kiti Tėvynės sąjungos politikai. Jeigu dešinioji partija kuria koaliciją su kuria nors partija, ji turi ne tik atsižvelgti, bet ir ištirti, kokia tai partija. Jeigu analogijų ieškoma kitose valstybėse, verta įsisąmoninti, kad lietuviškieji socialdemokratai nė iš tolo neprimena, pavyzdžiui, tų Vokietijos socialdemokratų, su kuriais Vokietijos krikščionys demokratai sudaro koaliciją. Ten socialdemokratai jokiu būdu nesusiję su komunistiniu režimu, komunistai ten yra paprasčiausiai išeliminuoti iš politinio gyvenimo. Nejaugi galima taip pigiai parduoti savo principus? Jeigu tokia politika bus tęsiama ir bus lengvai parduodami principai, neaišku, ar Seimo rinkimuose rinkėjai pasirinks patriotiškumo prarandančią Tėvynės sąjungą.
Kadangi koalicijos daromos grynai merkantiliniais, net ne pragmatiškais tikslais tarp ideologiškai priešingų partinių grupuočių, kyla klausimas: ar išvis reikalingi rinkimai? Kam stengtis politikams, kam leisti milžiniškas lėšas, kam trukdyti žmones, jei viso to rezultatas tos pačios grupuotės, tik truputį perskirsčiusios partijų santykį vadinamosiose koalicijose?
© 2007 XXI amžius
|