Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Lietuviškosios liustracijos spindesys ir skurdas

Gintaras VISOCKAS

Kovo 11-osios Akto signataras Saulius Pečeliūnas įsitikinęs, jog Lietuva būtinai privalo riboti buvusių kagėbistų teises užimti pareigas valstybinėse institucijose

Parlamentaras Rimantas Smetona įsitikinęs: tik visiškas viešumas padės išvengti manipuliacijų buvusių kagėbistų reikalais Autoriaus nuotraukos

Šiandien Lietuva jaustųsi kur kas saugesnė, jeigu griežtas Liustracijos įstatymas Seime būtų priimtas laiku – 1990-1992 metais

„Buvusių kagėbistų nebūna...“ Šią sparnuotą Rusijos prezidento Vladimiro Putino frazę derėtų prisiminti kuo dažniau. Ypač tais atvejais, kai mes verčiami abejoti lietuviškosios liustracijos reikalingumu, kai mums bandoma įrodyti, esą buvusieji jau nepavojingi. Beje, garsųjį V.Putino posakį lengva papildyti karčios gyvenimiškos patirties pavyzdžiais. Aleksandro Litvinenkos mirtis akivaizdžiai rodo, kas ištinka buvusiuosius – tuos, kurie pabando realiai nutraukti ryšius su savo darbdaviais.

Jeigu nepriėmė, vadinasi, negalėjo

Šiandien Lietuva jaustųsi kur kas saugesnė, jeigu griežtas Liustracijos įstatymas būtų priimtas laiku – 1990-1992-aisiais metais. Bet ar tikrai Lietuva buvo pajėgi tąsyk išleisti įstatymą, draudžiantį valstybinėse įstaigose dirbti sovietinės partinės nomenklatūros bosams bei visiems net menkiausių ryšių su SSRS slaptosiomis tarnybomis turėjusiems agentams, rezervininkams, patikėtiniams, nekalbant jau apie kadrinius KGB karininkus? Dabar lengva, prabėgus daugiau nei dešimtmečiui, samprotauti: padaryta nedovanotina klaida, prof. Vytautui Landsbergiui pritrūko drąsos, dešinieji per greitai patikėjo pergale... Analizuojant priežastis, kodėl tuo metu nepavyko priimti Liustracijos įstatymo, nereikia pamiršti, kokio tuo metu būta aršaus pasipriešinimo, intrigų, klastos. Nespėjo prof. V.Landsbergis atsisėsti į tuometinės Aukščiausiosios Tarybos pirmininko kėdę, kai filosofas Arvydas Juozaitis parašė „Istorinę klaidą“, o tą straipsnį paskelbė įtakingiausias Lietuvos dienraštis. Tai buvo akivaizdus ženklas visiems „buvusiems“ kilti į žūtbūtinę kovą dėl išsilaikymo valdžios struktūrose. Ir „buvusieji“ tą kovą laimėjo – savo rankose išsaugojo pagrindinius, strategiškai svarbius postus ir postelius parlamente, ministerijose, departamentuose, Vyriausybėje. Jų rankose liko ne tik valdžia. Jie ir toliau kontroliavo pagrindinius finansinius srautus, jie neprarado svarbiausių, įtakingiausių žiniasklaidos priemonių. Parlamentaro, kovo 11-osios Akto signataro Sauliaus Pečeliūno tvirtinimu, dalytis atsakomybe dėl laiku nepriimtų liustracijos potvarkių turėtų visi – tiek politikai, tiek jų rinkėjai. Mat pirmuoju atkurtos Lietuvos Prezidentu tauta per demokratiškai surengtus rinkimus pasirinko ne prof. V.Landsbergį, o buvusį Lietuvos komunistų partijos lyderį Algirdą Brazauską. Istorine klaida derėtų vadinti ne V.Landsbergio išrinkimą AT vadovu, bet komunistui A.Brazauskui ir jo aplinkos žmonėms sudarytą šansą pasilikti atkurtos Lietuvos politinėje arenoje. Po tokio tautos sprendimo bet koks Liustracijos įstatymas neteko prasmės. „Kaip liustruoti, ką liustruoti, jei šalies piliečiai Prezidento mandatą atiduoda tam, kuris, remiantis Liustracijos įstatymu, negalėtų dirbti valstybinėse įstaigose net valytoju?“, - ironiškai teiravosi seimūnas S.Pečeliūnas. Parlamentaras Rimantas Smetona įsitikinęs, kad šiandien Lietuvos nedrebintų tokio masto skandalai, „jei mes kadaise nebūtume suteikę galimybės buvusiems bent keletą metų valdyti valstybės“. Seimūno R.Smetonos įsitikinimu, „skandalų visai išvengti neįmanoma, tačiau jie nebūtų bent jau tokie skaudūs, varginantys, demoralizuojantys“.

Geriau vėliau negu niekad

Dekagėbizacijos priešininkai ir šiandien akivaizdžiai trukdo priimti veiksmingą Liustracijos įstatymą. Sugalvojama įvairiausių pasiteisinimų, kodėl nebereikia „knaisiotis praeityje“. Labiausiai pamėgtas liustracijos oponentų argumentas – šaukštai po pietų. Kai nepavyko Seime visiškai blokuoti Liustracijos įstatymo kūrimo, jie pasistengė į įstatymą įtraukti tokių punktų, kurie paverstų jį bedančiu (įstatymo projektą rengė seimūno Alvydo Sadecko vadovaujama darbo grupė, jo teisinį įvertinimą pateikė parlamentaro Juliaus Sabatausko vadovaujamas Teisės ir teisėtvarkos komitetas). Ne vienerius metus Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete dirbusio S.Pečeliūno manymu, tokio griežto įstatymo, koks iš tiesų turėtų būti, jau niekad nepavyks priimti. Bet įstatymas vis dėlto reikalingas, tegul ir pavėluotas, tegul ir liberalesnis. Lietuva turėtų vadovautis principu: „Geriau vėliau negu niekad“. Dabar jis numato, kad „buvusiems“ valstybinėse įstaigose draudžiama dirbti dešimt metų. Šiuo klausimu S.Pečeliūnas turi savo nuomonę. Jo žodžiais, terminas, draudžiantis buvusiems KGB karininkams, rezervininkams ir agentams dirbti su valstybės paslaptimis, turėtų būti neterminuotas. Šiandien Lietuva kuo puikiausiai gali išsiversti be jų paslaugų. Štai Čekija, priimdama Liustracijos įstatymą, buvusiai sovietinei nomenklatūrai bei sovietinių slaptųjų tarnybų darbuotojams ir bendradarbiams nustatė 10 metų terminą, neleidžiantį kelti kojos į jokias valstybines įstaigas. O po dešimtmečio tą terminą pratęsė dar vienam dešimtmečiui. Gal ilgainiui dar sykį pratęs. Logiškai mąstant, Lietuva labiau nuo Kremliaus kentėjusi nei Čekija, todėl terminą privalėtų pasirinkti bent jau dvigubai ilgesnį. Bet seimūnas A.Sadeckas ir jo bendraminčiai pasirinko minimalųjį variantą. Dabar į Liustracijos įstatymą šiaip ne taip įtrauktos sąvokos ir apie kadrinius KGB karininkus, ir apie KGB rezervininkus. Dabar sunku pasakyti, kas ir kodėl pamiršo į 1999-aisiais priimtą Liustracijos įstatymą įtraukti šias kagėbistų grupes. Pamiršo greičiausiai sąmoningai.

KGB rezervininkai privalo pasitraukti į šoną

Pasak S.Pečeliūno, KGB rezervininkai žymiai pavojingesni už kadrinius KGB karininkus. Pastaruosius Lietuva daugmaž pažįsta visus. O KGB rezervininkų – ne. Jie pavojingesni jau vien dėl to, kad turėjo pradėt veikti susiklosčius tik ekstremalioms sąlygoms. O ekstremalios sąlygos susiklostė Lietuvoje, žvelgiant Kremliaus akimis, būtent po Kovo 11-osios Akto. Juolab kad KGB rezervininkų būta įvairiausių lygių. Vieni priklausė vadinamiesiems „smegenų centrams“, kiti – vykdytojams. Seimūnas S.Pečeliūnas abejoja, ar dabartinis parlamentas iš viso kada nors priims Liustracijos įstatymo pataisas. Bet jeigu šis stebuklas kada nors įvyks, tiek dabartiniam VSD vadovui Arvydui Pociui, tiek parlamentarui, buvusiam užsienio reikalų ministrui Antanui Valioniui turėtų būti draudžiama dirbti valstybinėse įstaigose, juolab susipažinti su Lietuvos valstybės paslaptimis. Tokia nuostata teisinga. Nejaugi Lietuva neturi gabių, protingų, sąžiningų žmonių? Nejaugi nėra kuo pakeisti A.Pocių ir A.Valionį? Tačiau S.Pečeliūnas pastebi, kad iki šiol įstatymo rengėjai kuria įvairiausius klastingus planus, kaip postuose išlaikyti tiek A.Pocių, tiek A.Valionį, tiek kitus buvusius. Manipuliuojama gudriai, klastingai. Pavyzdžiui, siūlyta KGB rezervininkus iš įstatymo apie kadrinius karininkus perkelti į įstatymą, reglamentuojantį slaptųjų KGB bendradarbių reikalus. Bet argi KGB rezervininkai – slaptieji bendradarbiai? Tokie teiginiai atrodo juokingi. Ką čia beslėpsi, jei KGB rezervininkų sąrašai paskelbti. Pasak parlamentaro S. Pečeliūno, visiškai nesvarbu, prisipažino ar neprisipažino buvęs KGB karininkas, agentas ar rezervininkas. Tokiems asmenims bet kokiu atveju nederėjo patikėti valstybės valdymo. Dabar gi valstybė vieniems leidžia darbuotis, kitiems – ne. Sukurti dvigubi standartai.

Ar užtenka prisipažinimo?

Sveiku protu negalima suvokti ir kai kurių kitų liustracijos priešininkų argumentų. Įstatymas privalo būti ypač griežtas tiems, kurie „pamiršo“ savo anketoje parašyti, jog kadaise turėjo ryšių su slaptąja Sovietų Sąjungos institucija – KGB. Tiesa, vieni su KGB bendradarbiavo trumpai, tarkim, penkis mėnesius, kiti gi – penkerius ir daugiau metų. Vieni į KGB pateko atsitiktinai, kiti KGB karininko karjeros siekė sąmoningai. Ir pasitraukė iš KGB ne tuoj po nepriklausomybės paskelbimo, ne 1990-ųjų kovo 12-ąją, o gerokai vėliau. Bet net tokiems, kurie KGB karjeros siekė sąmoningai, Lietuva šiandien leidžia dirbti ne tik strategiškai svarbiuose postuose, bet leidžia net disponuoti svarbiausiomis valstybės paslaptimis. Jiems tereikia prisipažinti, jog kadaise „su velniu ėjo obuoliauti“. Bet ar užtenka prisipažinimo? Juolab slapto prisipažinimo – negausiai komisijai? Ar nuoširdus tas prisipažinimas?

Siekta sužlugdyti liustracijos procesus

Kai kurie buvusių kagėbistų gynėjai sugalvojo pratęsti terminą, per kurį „buvusiems“ būtų galima prisipažinti. Pasak S.Pečeliūno, valstybė neturi nei moralinės, nei juridinės teisės dar sykį pratęsti termino. Juk laikas, per kurį buvo galima suspėti prisipažinti, jau buvo duotas. Ir ne tiek jau mažai buvusių kagėbistų prisipažino. Jeigu terminas dar sykį bus pratęstas, valstybė atsidurs keblioje padėtyje. Ją bus galima apkaltinti taikant dvigubus standartus. Jau prisipažinę galės kreiptis į Strasbūrą dėl pažeistų žmogaus teisių. Ir tarptautinės žmogaus teises ginančios institucijos būtinai pripažins, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju yra neteisi – vieniems taikė privilegijas, kitus baudė daug griežčiau. Todėl pasiūlymu pratęsti prisipažinimo terminus bandyta, pasak parlamentaro S. Pečeliūno, „mūsų pačių rankomis sužlugdyti, sukompromituoti liustracijos procesą“. Lietuva privalo būti nuosekli, visiems vienodai teisinga ir reikli. Laikotarpis, per kurį buvo galima valstybei išpažinti savo nuodėmes, buvo užtektinai ilgas. Kas norėjo, tas galėjo suspėti prisipažinti. O kas gudravo, manė, kad nebus išaiškintas, be abejo, atsidūrė keblioje padėtyje. Bet tai jau jų, o ne valstybės problema. Po maždaug metus trukusių aršių ginčų Seime pavyko įrodyti, girdi, jokie pratęsimai negalimi.

Siekė sumenkinti Liustracijos komisijos galias

Iki šiol Liustracijos komisija skelbdavo pavardes tų, kurie bendradarbiavo su KGB ir per nustatytus terminus neprisipažino Lietuvos valstybinėms institucijoms. Tokia tvarka turėtų galioti ir ateityje. Pasiūlymas, jog tokius verdiktus skelbtų ne Liustracijos komisija, o teismas – blogas. Asmuo, nesutinkantis su Liustracijos komisijos išvadomis, gali kreiptis į teismą ir ten ginti „savo garbę ir orumą“. Statistika byloja, kad tik trečdalis ginčija Liustracijos komisijos išvadas teismuose, todėl argumentai, esą dauguma vis tiek bylinėjasi teismuose, - laužti iš piršto. Parlamentaras S.Pečeliūnas įsitikinęs, jog tokias pataisas siūlę „išminčiai“ sąmoningai siekė sumenkinti Liustracijos komisijos galias. Jeigu vis dėlto būtų pirmenybė atiduota teismams, tokiu atveju, logiškai svarstant, nebūtų reikalinga pati Liustracijos komisija. Be to, šiandien teisėjais dirba daug jaunų žmonių, kurie nesuvokia visų praeities niuansų. Jie nesusipažinę su praeities dalykais taip gerai, kaip sovietmečio baisumus pergyvenę žmonės. Todėl nenuostabu, kad teismų sprendimai kartais kelia nuostabą, yra nelogiški. Visi žino, kad tas žmogus buvo tikrų tikriausias kagėbistas, galų gale, jis pats neslėpė, jog priklausė nusikalstama pripažintai SSRS įstaigai, o mūsų teismas ima ir pareiškia atvirkščiai: ne, nebuvo. Kovo 11-osios Akto signataras S.Pečeliūnas sako, kad valstybė, pareikšdama, jog Petras ar Jonas bičiuliavosi su KGB, tokių žmonių nebaudžia, neteisia. Valstybė paprasčiausiai nori apsisaugoti nuo nereikalingų įtakų ir įtarinėjimų. Jei lietuvis turėjo ryšių su nusikalstama okupanto slaptąja policija, tai tokiu piliečiu Lietuva negali aklai pasitikėti. Aklai pasitikėdama valstybė gali susikurti rimtų problemų. Pasiremkime Jungtinių Amerikos Valstijų patirtimi. Paklauskime, kiek Amerikos slaptosios tarnybos tikrino Joną Kronkaitį, kol jam suteikė teisę tarnauti JAV ginkluotosiose pajėgose bei užimti svarbius postus. Amerikiečiai dešimtis kartų tikrino J.Kronkaičio lojalumą, patikimumą. Amerikiečiai nebijojo dešimtis sykių paklausti, kodėl J.Kronkaitis sumanė tarnauti ne kokioje nors privačioje bendrovėje, o būtent JAV armijoje. Mes gi tokių klausimų buvusiems kagėbistams nepateikiame, o paskui stebimės, kodėl šalis neišbrenda iš skandalų, susijusių su Rolandu Paksu, Viktoru Uspaskichu ar Arvydu Pociumi. 1999-aisiais priimtas Liustracijos įstatymas buvo labai reikalingas, nors ir pavėluotas, nors ir ne visai griežtas. Pavyzdžiui, jame nebuvo sąvokos „KGB rezervininkai“. Dabar akivaizdu, kad be Liustracijos įstatymo išsiversti Lietuva nepajėgi. Buvę kagėbistai sulindo į įvairias valstybines struktūras ir, pasak S.Pečeliūno, akivaizdu, kad „dirba ne pačiu geriausiu būdu“.

Trukdyta deramai atlikti pareigą

Seimo narys S.Pečeliūnas taip pat tvirtina, jog Liustracijos komisijai buvo trukdoma deramai atlikti savo pareigas. Iki šiol galiojo keista tvarka. Liustracijos komisijai medžiagą apie galimus ryšius su KGB teikė speciali darbo grupė, sudaryta iš VSD pareigūnų. Bet ta grupė buvo tiesiogiai pavaldi ne Liustracijos komisijos vadovui, o VSD vadovybei. Todėl toji darbo grupė galėjo bendradarbiauti su Liustracijos komisija, bet galėjo tik vaizduoti, jog bendradarbiauja. Pagrindinė jos priedermė – teikti medžiagą Liustracijos komisijai. Tačiau ji galėjo ir neskubėti teikti. Ji buvo pavaldi VSD vadovui A.Pociui, kuris pats buvo Liustracijos komisijos objektas. VSD vadovas galėjo patarti darbo grupei neskubėti. Ir taip greičiausiai buvo, nes tuo metu, kai Liustracijos komisijai vadovavo VSD pareigūnas Vytautas Damulis, tebuvo išaiškinti vos keli su KGB bendradarbiavę asmenys. Juokingai mažai. Bet VSD vadovui A.Pociui neužkliuvo tokie lėti liustracijos procesai. Dar viena keista aplinkybė. VSD vadovas yra sakęs, kad Liustracijos komisija žinojo, jog jis buvo įtrauktas į KGB rezervo sąrašus. Tačiau tas „žinojimas“ dokumentuose niekur neužfiksuotas. Pasak S.Pečeliūno, tokio „žinojimo“ neužtenka. Toks „žinojimas“ panašesnis į slėpimą, į išsisukinėjimą nei į tikrą žinojimą. Akivaizdu, kad ankstesnysis Liustracijos komisijos vadovas V.Damulis elgėsi per daug pasyviai. Akivaizdu ir tai, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos departamento vadovė istorikė Dalia Kuodytė Liustracijos komisijai vadovauja kur kas sėkmingiau nei V.Damulis. (V.Damulio vadovaujama komisija per penkerius metus išaiškino vos kelis KGB bendradarbius, o D.Kuodytės per pusantrų metų paskelbė maždaug 130 buvusių KGB bendradarbių sąrašą.)

Nėra deramos parlamentinės priežiūros

Seimo narys R.Smetona pastebi, kad Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas, tirdamas VSD veiklą, nustatė daug nerimą keliančių dalykų. Tas tyrimas – labai reikalingas, nors ir pavėluotas. Demokratinėse šalyse slaptąsias tarnybas kontroliuoja parlamentai. Lietuvoje slaptųjų tarnybų kontrolė ne tik kad šlubavo – jos tiesiog nebuvo. Parlamentinė VSD veiklos analizė, nors ir ne visiškai dar išsami, atskleidė įtarimų, jog pagrindinė slaptoji tarnyba gali dirbti ne šalies labui. Specialioji Seimo komisija tokias išvadas pareiškė ne pačiu aštriausiu, ne pačiu kategoriškiausiu būdu. Tačiau buvo nustebusi, kai šalies Prezidentas, kuris, remiantis įstatymu, skiria VSD vadovą, išgirdęs apie išvadas nepajudino nė piršto. Greičiau atvirkščiai: viešai pademonstravo solidarumą VSD vadovybei, kuriai mesti konkretūs priekaištai dėl nederamai atliekamos priedermės – saugoti valstybę nuo vidaus ir išorės priešų. Kodėl susiklostė tokia padėtis: Seimas oficialiai pareiškia, kad šiandieninei VSD vadovybei gali būti daromi neleistini poveikiai iš šalies, o Prezidentas, Premjeras ir parlamento vadovas pasimetę tūpčioja vietoje, garsiau ar tyliau tvirtindami, esą „nieko blogo neatsitikę“?

Taip tikrai neturėtų būti

Tokia padėtis susiklostė dar ir todėl, kad Lietuva laiku nepriėmė griežto Liustracijos įstatymo. Pagrindinei Lietuvos slaptajai tarnybai vadovauja buvęs KGB rezervo karininkas?! Taip neturėtų būti „niekad niekada“. Pasak parlamentaro R.Smetonos, sunku atspėti, kiek toks žmogus nuoširdžiai atgailauja dėl savo praeities klystkelių. Visų pirma ryšių su KGB turėjusiam žmogui pačiam turėtų būti keblu eiti VSD vadovo pareigas. Tarnystė KGB struktūroms – našta, kurią nusimesti ne taip paprasta. Liustracijos įstatymas tam ir buvo kuriamas, kad padėtų išsivaduoti nuo KGB kupros. Bet tai – vis dėlto kompromisas su sąžine, o ne tikras atgailavimas. R.Smetonai nesuprantamas terminas, leidęs prisipažinti. Tą terminą jis vadina „pasislėpimo terminu“. Jeigu buvęs KGB rezervininkas, karininkas ar agentas nori deklaruoti savo lojalumą valstybei, tai jis privalo tai padaryti viešai. Ne kokiai nors komisijai, ne kokiam nors pareigūnui, o visai Lietuvai prisipažinti. Kad žmogus, siekiantis dirbti valstybės struktūrose, buvo KGB atstovas, privalo žinoti visa Lietuva, o ne siauras išrinktųjų ratas. Pasak R.Smetonos, išbristi iš šios painiavos padės tik visiškas, tik absoliutus viešumas. O jeigu vis dėlto vengiama viešumo, vadinasi, „siekiama bet kokia kaina išgelbėti buvusius kagėbistus, kurie šiandien dirba Lietuvos valstybės įstaigose“.

Dabartinis Liustracijos įstatymas, pasak kalbintų parlamentarų, pakankamai geras, kiek jį buvo įmanoma ištaisyti bei patobulinti po A.Sadecko ir J.Sabatausko pataisymų ir korekcijų. Tai, ką buvo sukūrę Seimo nariai A.Sadeckas ir J.Sabatauskas, - didžiausia painiava. Tačiau tiek S.Pečeliūnas, tiek R.Smetona abejoja, ar dabartiniam parlamentui užteks drąsos priimti Liustracijos įstatymo pataisas. O įstatymas Lietuvai reikalingas. Visiškai nepanašu, kad Rusija judėtų demokratijos pusėn. Pastarosiomis dienomis aukšto rango JAV Centrinės žvalgybos valdybos pareigūnai pareiškė, kad dabartinė Kremliaus vadovybė veikia tokiais pat drastiškais metodais kaip ir „šaltojo karo“ metais. Naivu būtų manyti, kad Rusijos slaptosios tarnybos atsisakys planų manipuliuoti Lietuvoje buvusių KGB pareigūnų ir bendradarbių korta.

© 2007 „XXI amžius“