|
Žaibas ir jo Geležinis vilkas Sušaudytose dainose
Vaclovas Voveris-Žaibas amžininkų atsiminimuose
Prof. Ona VOVERIENĖ
Kaimo žmonių eilės ir dainos buvo patys operatyviausi žuvusiųjų partizanų atminties ženklai. Dzūkijoje istorikų Henriko Rimkaus ir Vytauto Ledo surinktos, užrašytos ir išleistos atskiru leidiniu, jų pavadintu Sušaudytos dainos (V.,1990), jos atskleidžia skaudžiausius pokario rezistencinės Lietuvos istorijos puslapius. Tos eilės ir dainos, kaip pavasario žolė per kietą to meto žiauraus bolševikinio režimo betoną išsiveržė staigiai, skausmingai ir netikėtai. Jos buvo laisvos, liudijančios, kad žmogaus dvasios negalima pavergti. Sklisdamos iš lūpų į lūpas, iš kaimo į kaimą po visą Dzūkiją, o vėliau jau padaugintos partizaninėje pogrindžio spaudoje ir po visą Lietuvą... jos tirpdė žmonių širdyse baimę, kurtumą ir abejingumą, kėlė dvasią ir viltį, kad Lietuva anksčiau ar vėliau vis tiek bus laisva; jos tarsi šaukte šaukė svetimo skausmo nebūna: okupanto sėjama kančia ir skausmas yra visos Lietuvos ir juo turime dalytis visi, būdami vienas kitam gailestingi ir padėdami vieni kitiems.
Knygos įvadinio straipsnio autorė teigia, kad tautosakininkams sovietinės okupacijos metais buvo draužiama domėtis bei daryti bet kokius užrašus ar įrašus apie partizanus, jų kūrybą. Pagaliau ir patys tautosakos rinkėjai buvo tapę tokie protingi, kad, išgirdę kokį bebaimį senioką, užtraukusį partizanišką dainą, jie akademiškai gūžtelėdavo pečiais ir nuspręsdavo: ak, kaip sentimentalu, išgalvota ir keistai skamba.
Tik dabar, kai kurį laiką buvo atsivėrę NKVD, MGB, MVD ir KGB archyvai ir pasipylė viena po kitos partizanų ir tremtinių memuarinės knygos, sužinojome tiesą apie pokarį, atsivėrė akys ir sužinojome, ką teko patirti mūsų tėvams ir seneliams, tik dabar pradėjome suvokti, kad partizaniškos kultūros vienas kraštas yra giliai įsirėžęs į gimtąją kruviną žemę, o kitas liudija apie visos pokario jaunimo kartos, tragiškus jaunų partizanų pačiam žydėjime likimus. Lietuvoje jų žuvo tūkstančiai, ir jie buvo niekinami gatvėse, skveruose, miestelių aikštėse, pagrioviuose.
Visos knygoje sudėtos partizaniškos dainos persunktos tragiškąja rezistencinės tikrovės dvasia; remiasi į šimtmečiais kurtus mūsų tautosakos lobius, tik vietoje rūtelės, žirgelio, jo kamanėlių čia atsirado kiti įvaizdžiai: už Tėvynę žuvusiojo brolelio ar bernelio kapas, žuvusio partizano akys, kaip lino žiedai, motulės, suklupusios po kryžiumi malda ir t.t.
Matyt, neatsitiktinai knygos epigrafu pasirinktas Prano Vaičaičio eilėraščio posmas:
Vai, lėkite dainos, iš vargo nupintos
Iš kaimo į kaimą pas jaunus, senus...
Paguoskite širdis, nelaimių sutrintas,
Nušluostykit ašaras, kelkit jausmus.
Dainų sąsiuviniais vadinamais partizanų dainų rinkinėliais siekta visų pirma guosti skaudžios buities ir gausių netekčių iškankintus kovotojus nors ir nedažnomis masinės atitokos valandėlėmis, kaip malda sunkią valandą. Sušaudytų dainų sudarytojams daugiausia tokių dainų tekstų pavyko aptikti Dainavos apygardos Merkinės rinktinės štabo išsaugotame palikime (apie 60 dainų tekstų ir 64 puslapius sąsiuvinio apimties). Šalia tradicinių dainų tekstų partizanų eiliuotoji kūryba kartais primena ir eiliuotąją prozą balades, legendinius pasakojimus apie konkrečius partizanų mūšius su NKVD kariuomene ir stribais (net kelios dainos skirtos Kalniškių mūšiui), daugelio partizanų žūties detales,tremtis, enkavėdistų sudegintas vietoves ir likusių gyvų partizanų atsiminimus.
Rinkinyje paskelbtos 423 dainos ir eilėraščiai. Daugelis jų skirta Geležinio Vilko partizanams.
Eilėraštyje Žaibui nežinomas poetas pasakoja, kaip Žaibas, palikęs gimtuosius namus Dzūkijoj, senuosius tėvelius, išėjo į mišką Kovoti už Laisvę, mieląją Tėvynę./ Aukoti save vien tik jai.
Dainoje pasakojama, kaip Žaibas narsiai kovėsi su priešais ir kaip jis globojo draugus, ne kartą žvelgė mirčiai į akis, sužeistą draugą nešdavo per miškus, juo rūpindavosi, kol pasveikdavo:
Kuklus tu buvai ir didžiuotis nemėgai,
Nors vardą kovos Žaibo pasirinkai.
Į kovą ėjai drąsiai ir ryžtingai
Mirties nebijojai visai...
Kartą, patekęs į priešo pasalą, Žaibas išbėgo iš degančio namo, pakeliui sunaikinęs keturis priešus staiga. Nors tekdavo kautis su žymiai galingesniu priešu, kovoje jis buvo nenugalimas, mokėjo kautis.
Ir kiek skausmo buvo Dzūkijos žmonėms, kai jie sužinojo, kad jų mylimas vadas ir didvyris žuvo. Tačiau dzūkai nepuolė rypuoti ir dejuoti, o tik dar kiečiau suspaudė ginklą rankoje:
Lietuvos žemelėj, ilsėkis, didvyri,
Mes, likę gyvi, kovosim toliau.
Išnaikinsim priešus, išvysim grobuonis,
Ir laisvė nušvis mums tuojau...
Tarp dainų, skirtų Žaibui, netikėtai radau ir mokytojos Elenos Akelaitytės dainą, pasirašytą E.A. Ji Žaibą vadina didvyriu Dzūkijos, paaukojusiu gyvybę už Tėvynę ir draugus. Poetės sieloje disonansu skamba gegužis, keliaujantis per Dzūkijos laukus ir skleidžiantis margaspalvius žiedus, ir tik jos širdyje geliantis skausmas, o lūpos kančios surakintos tesugeba pasiųsti dainą žuvusiam mylimajam. Dainoje ji regi Žaibo išblyškusį veidą ir mėlynas lino akis; girdi kaip girioje kukuoja gegutė tarp medžių žaliųjų šakų ir berželiai jaunučiai svyruoja prie smėliu užverstos duobės...
O, Žaibe, Dzūkijos didvyri,
Nuo žiaurių čekistų žuvai.
Tu Tėvynei gyvybę aukojai...
Raudoti mane palikai...
Ar galėtų išdavikė tokius žodžius parašyti? Manyčiau, kad ne...
Straipsnyje apie mokytoją Eleną Akelaitytę rašiau apie partizanų Viesulo ir Guobos žūtį prie Būdos mokyklos, kur ji mokytojavo.
Viesulas Vytautas Kuzmickas jau buvo praradęs tėvus jie kamavosi Sibire ištremti; jau buvo praradęs jaunesnįjį brolį jį pakirto enkavėdisto kulka, o Būdos pradinė mokykla buvo įkurta jo tėvų statytuose namuose. Kuzmickų šeima buvo tvirta ir padori darbščių lietuvių šeima, gražiai augino vaikus, leido juos mokytis, svajojo apie vaikų gražią ateitį nepriklausomoje Lietuvoje. Jų visų likimus sugriovė okupantas. Vytautui, klajojančiam giriose, beliko kaip tolima svajonė, kaip šviesi ateities vizija tik šviečiantis jo namų žiburėlis:
Žiaurių kovų audringuos vėjuos
Klaikių granatų ūžesy
Gimtinės gryčios žiburėlis
Karštai ruseno tau širdy...
Prie savo namų, tuo laiku jau Būdos mokyklos, ir žuvo į stribų pasalą patekęs Vytautas su draugu (taip tvirtina jo buvęs kaimynas Jonas Marčiulaitis). Ant jų slenksčio žuvo Vytautas, taip tvirtina Izabelė Skliutaitė-Navarackienė.
Kaimas gerbė savo mielus kaimynus Kuzmickus, jo akyse užaugo jų vaikai ir, žuvus Vytautui, jo gailėjo, tuoj pat į partizano žūtį sureagavo daina, skirta Viesului ir Guobai:
Žvalius sparnus į laisvę tiesėt
Dzūkijos vargstančiuos miškuos...
Tiesius kelius į laisvę skynėt
Kovų audringųjų būriuos...
Ir verkė žvaigždė vakarinė
Kai aplankyti jų ėjai
Už laisvę mūs brangios Tėvynės
Kartu su Guoba pražuvai...
Dzūkijos kaimas dar tada nemelavo. Dzūkijos kaimas žinojo, ką gerbti, ką ir už ką mylėti ir savo gerbiamų žmonių atminimui kūrė dainas. Jos ir panašios į dzūkų raudas: paprastutės ir nuoširdžios, plaukiančios iš visos širdies.
Apie Geležinio Vilko narsių vyrų Lordo-Ričardo Golšteino, Nykštuko-Adomo Kamandulio, Raktelio-Alfonso Mikailionio ir Vytenio-Petro Plytniko žūtį sukurta daina irgi pasklido po visą Dzūkiją. Neseniai ją išgirdau Dauguose, šventinant Ąžuolų memorialą Daugų partizanams. Ją nuoširdžai ir labai įtaigiai atliko Vilniaus karininkų ramovės folklorinis ansamblis Vilnelė(vadovė Laima Purlienė).
Ilgoje dainoje-baladėje pasakojama, kaip keturi jauni vyrai, Lietuvos partizanai, kilnaus lietuvio gryčioj, šeimininkų pakviesti, ruošėsi valgyti Kūčias prie bendro stalo. Nuotaika buvo puiki. Lietuviui šv. Kalėdos pati didžiausia šventė:
Nėr ko bijoti, tarė Lordas, -
Vyrai, už laisvę einam mes,
Stipriai suspauskim ginklą rankoj
Ir naikinkim stribų gaujas...
Ir sulyg tais žodžiais pasigirdo šūvių papliūpos; namas buvo apsuptas stribų ir enkavėdistų ir tada granatos dainą uždainavo, išdraskė viską jos aplink... Ir žuvo tada keturi Geležinio Vilko vyrai, pagarsėję savo bebaimiškumu ir narsa:
Daugų miestely Kūčių dieną
Gulėj ant žemės keturi
Lordas, Nykštukas ir Raktelis
Nuo jų Vytenis nuošaly...
Liūdnos buvo Kalėdos dzūkams. Po šių didvyrių žūties daug jaunimo tada atėjo į partizanų gretas kiekvieno garbingo partizano žūtis tada sukeldavo tokią reakciją... Ir jie prisiekė:
Už tave, Lordai, brangus vade.
Iškelsim puotą būk ramus,
Vaišinsim kulkom kieto plieno
Enkavėdistus, stribokus...
Tarsi Dzūkijos pušų ošiama Requiem skamba dzūkelio širdies išgiedota dar viena daina, skirta Dzūkijos legendiniam partizanui Žaibui:
Daug Tėvynės priešų Žaibas nugalėjo,
Apsuptas tironų iš visų šalių.
Bet atremt puolimą didį negalėjo
Jo galva nusviro ... ant miško gėlių...
Partizanų ir jiems skirtos kaimo žmonių Sušaudytos dainos tai vienas skausmingiausių ir vertingiausių mūsų tautos kultūros istorijos klodų, taurinantis jausmus, atskleidžiantis tikrąją tautos dvasią, jos vertybes, ugdantis pareigą savo valstybei ir savo Tėvynei (beje, partizanų literatūroje Tėvynė, kaip ir Dievas, visada rašomi didžiąja raide).
Pareiga Tėvynei partizanams buvo pati didžiausia vertybė, brangesnė net ir už jų pačių gyvybę.
Taip juos išmokė nepriklausomos Lietuvos tikroji tautinė mokykla. Visi lietuviai, ne tik dzūkai, visoje pokario Lietuvoje dainavo:
Atlikęs pareigą Tėvynei,
Kovos laukuose tu žuvai.
Ir nors į laisvę kelią skynei
Nežino nieks, kas tu buvai...
........
Garbė per amžius tau, didvyri,
Mirtimi laisvę atpirkai.
Žmonės, domėjęsi partizanų kūryba, siekę ją rinkti ir fiksuoti, tyrinėti partizanų kultūros apraiškas, sovietinių kultūrologų buvo aršiai terorizuojami. Per visus okupacijos dešimtmečius kai kurie tituluoti sovietikai plėtojo mokslingą , tos kultūros apraiškas žeminančią kritiką. Kaip konstatuoja knygos Sušaudytos dainos įvadinio straipsnio autorė A.Jurgutienė, tai buvo daroma dviem būdais: ideologiniu, grasant lageriais, ir estetiniu, postringaujant apie romansų meninį menkavertiškumą.
Bet tai buvo dar ne XX amžiaus barbarizmo viršūnė. Rinkinio Sušaudytos dainos autorių Henriko Rimkaus ir Vytauto Ledo likimai buvo tragiškesni: Seimo rinkimus 1992 metais laimėjus komunistams, jie abu Alytaus komunistų buvo pjudomi, terorizuojami ir jauni paslaptingai mirė: V.Ledas mirė prieš daugiau nei dešimt metų neištirtomis aplinkybėmis, o H.Rimkus pasitraukė iš gyvenimo protestuodamas prieš į valdžią sugrįžusių komunistų savivalę.
Atsižvelgiant į tokią realybę, ypač svarbu šiandien neleisti nueiti į užmarštį šioms unikalioms tautos vertybėms. Gražias pastangas čia parodė Lietuvos veterinarijos akademijos folkloro ansamblis Kupolė, sukūręs įdomią Dainavos apygardos partizanų dainų programą, ją atliekantis įvairiuose renginiuose bei išleidęs kompaktinę plokštelę Lietuvos partizanų dainos. Joje ne tik dainų tekstai, bet ir kūrybiškai įkomponuoti Dainavos apygardos vado Adolfo Ramanausko-Vanago knygos Daugel krito sūnų bei poeto Roberto Keturakio knygos Kulka Dievo širdy intarpai. Kupolės ansambliečiai Daiva ir Tautvydas Bradauskai, Ieva Pečiukaitė ir kiti ištisas atostogas praleisdavo Merkinėje, Perlojoje, Pivašiūnuose, Skraičionių kaime, Druskininkuose rinkdami ir kaupdami surinktą dvasinį turtą, to krašto žmonių skausmą.
© 2007 XXI amžius
|