Pirmasis puslapis
Aktualijos
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Literatūra
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Knyga apie čekistų ir komunistų bendradarbiavimą

Pastaruoju metu atsirado nemažai buvusių LKP(b) veikėjų prisiminimų knygų, kuriose jie su nostalgija prisimena sovietinės valdžios Lietuvoje metus, savo privilegijuotą gerą gyvenimą ir stengiasi visiems parodyti savo nuopelnus šalies liaudžiai, net žygius Lietuvos suvereniteto link... Tuo tarpu buvusiuose LKP(b) ir KGB archyvuose trūnija daugybė dokumentų, akivaizdžiai bylojančių apie visai kitokius jų darbus. Teisingiau pasakius, jų nusikaltimus Lietuvos žmonėms ir okupantų pavergtai tėvynei.

Labai gerai, kad atsiranda istorikų, kurie prakalbina tuos dokumentus ir praskleidžia sovietinės okupacijos įvykių Lietuvoje uždangą. Visų pirma turiu omenyje neseniai pasirodžiusią istoriko Juozo Starkausko parengtą ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro jau 2007 metais išleistą knygą „Represinių struktūrų ir komunistų partijos bendradarbiavimas įtvirtinant okupacinį režimą Lietuvoje 1944-1953 metais“. Tai solidi 765 puslapių knyga. Kai skaitai ją, tai nenustoji stebėtis knygos autoriaus kruopštumu, nepaprasta kantrybe, kuri buvo reikalinga išnagrinėti ir apibendrinti tūkstančius dokumentų, susijusių su pasirinkta tema. Jo padarytos išvados apie LKP(b) veikėjų ir eilinių narių bendradarbiavimą su okupacinėmis struktūromis, siekiant padėti nuslopinti pasipriešinimą okupantams Lietuvoje, yra pagrįstos ne asmeniniu požiūriu, o autentiškais dokumentais, pateikiant jų šaltinių nuorodas. Knygoje randame keletą skyrių, kuriuose apžvelgti archyviniai dokumentai, susiję su LKP(b) CK biuru, jo vadovu Antanu Sniečkumi, LKP(b) apskričių ir valsčių komitetų ir eilinių partijos narių veikla, jų bendradarbiavimu su čekistais bei įtaka represinių struktūrų darbuotojams. Knygos gale pateikiami priedai: trumpos 1944-1953 metų LKP(b) biuro narių, apskričių komitetų pirmųjų sekretorių ir kai kurių LSSR partinių ir valstybės tarnautojų biografijos, asmenvardžių rodyklės.

J.Starkauskas savo knygoje visų pirma nurodo, kad, norint suprasti ir įvertinti, kokie gi ryšiai siejo komunistų partiją ir represines SSRS struktūras, būtina prisiminti sovietų valdžios Rusijoje ištakas. Vykstant revoliuciniam bolševikų perversmui 1917 metais, jų vado Vladimiro Lenino pastangomis buvo įvestas toks baisus teroras kitaminčių atžvilgiu, kokio nežinojo Rusijos žmonės nuo pat totorių-mongolų antplūdžio laikų. Šį terorą Lenino nurodymu vykdė ČK, vadovaujama Felikso Dzeržinskio, kuri ir tapo visų vėliau veikusių SSRS represinių struktūrų ištaka.

Stalinas, apskritai peržengęs visas moralės normas, toliau stiprino NKVD struktūrą, kurią laikė revoliucijos kardu vis stiprėjančioje, kaip jis ir nurodydavo, klasių kovoje. Todėl logiška, kad kai SSRS 1940 metais okupavo Lietuvą, joje buvo pradėtos žiaurios represijos ir prieš mūsų tautos žmones.

Bent trumpai apžvelkime, kokias išvadas galima padaryti apie represinių struktūrų ir LKP(b) bendradarbiavimą 1944-1953 metais okupuotoje Lietuvoje pagal J.Starkausko išnagrinėtus archyvinius dokumentus.

Sovietų Sąjungai antrą kartą okupavus Lietuvą, LKP(b) buvo nurodyta įteisinti okupacinį režimą kaip sovietų valdžią. Šiame darbe ji tiesiog negalėjo apsieiti be represinių struktūrų (NKVD, MVD, MGB ir kitų) paramos, nes Lietuvoje okupantų kuriama sovietų valdžia daug kam buvo nepriimtina.

LKP(b) CK biuras ir pats jo vadovas Antanas Sniečkus su represinėmis struktūromis glaudžiai bendradarbiavo net 1944-1947 metais, kai joms dar tiesiogiai vadovavo VKP(b) CK biuras Lietuvoje. 1947 metais panaikinus šį biurą, „A.Sniečkus apskritai tapo pagrindine bendravimo su represinėmis struktūromis ašimi. Jis buvo kasdien informuojamas apie NKVD-MGB vykdomas represijas“. Pavyzdžiui, 1949 metais LKP(b) CK „į LSSR MGB sekretoriatą grąžino tais metais iš LSSR MGB vadovybės gautus 327 pranešimus apie sutriuškintus partizanų būrius, antisovietinių organizacijų veiklą ir jų narių suėmimą... 1950 metų pabaigoje grąžinta 300 iš MGB gautų dokumentų, įvardintų kaip „spec. pranešimai“ (P. 291). Ir vėliau, kaip liudija LKP(b) archyvo dokumentai, buvo grąžinama daug kasdieninių MGB darbo suvestinių bei kitų slaptų dokumentų. Tai buvo daroma todėl, kad LKP(b) archyve neliktų dokumentų, bylojančių apie MGB darbuotojų vykdytas represijas. Visiškai aišku, kad „LKP(b) CK biuras, o ypač A.Sniečkus buvo čekistinių darbų sūkuryje, į juos gilinosi ir neretai nurodinėjo, ką reikia toliau daryti“ (P. 293). Buvo duoti nurodymai „kiekvieną banditų puolimo atvejį apsvarstyti partijos valsčiaus komiteto posėdyje, imtis ryžtingų priemonių, kad teroristai būtų persekiojami ir sugauti“ (P. 306).

Glaudus ir įdomus čekistų ir komunistų bendradarbiavimas vyko vykdant partizanų legalizaciją. Tai sumanė LKP(b), o vykdė MGB. Visiems partijos apskričių komitetams LKP(b) CK davė nurodymus parašyti straipsnius ir informuoti vietos spaudoje apie vykstančią legalizaciją nurodant, kad jeigu partizanai išžudys savo vadus ir pasiduos, jiems bus garantuota amnestija. Daugelis MGB archyvinių dokumentų patvirtina tą faktą, kad registruojantis MGB skyriuose ir stribų būstinėse partizanai prisistatydavo kaip asmenys, vengę tarnybos sovietinėje armijoje, nes kitu atveju iš jų „būdavo reikalaujama pristatyti turėtą ginklą ir išduoti kovos draugus bei rėmėjus“ (P. 305).

Archyviniai dokumentai akivaizdžiai parodo ir faktus, kai politinės bylos buvo sudaromos visai nekaltiems žmonėms. Taip 1948 metais buvo sudaryta baudžiamoji byla septyniems Utenos gimnazistams, apkaltinus juos tuo, kad jie 1947 m. balandžio 24 d. nušovė partinį darbuotoją Zaguliajevą, nors iš tiesų tai padarė partizanai. Taip „buvo atrinktas ir dalinai sunaikintas Utenos gimnazistų žiedas“ (P. 305). Be idėjinės pareigos vykdymo, komunistus ir čekistus dar jungė materialinės naudos siekis. Kai 1946 metų pabaigoje A.Sniečkus Maskvos įsakymu nurodė „kovą su buržuaziniais nacionalistais derinti su kova prieš buožes, vykdyti šį nurodymą uoliai ėmėsi dauguma partinių funkcionierių ir čekistų. Išbuožinimas ir trėmimas jiems buvo patogi proga gerokai praturtėti“ (P. 295).

Būtina prisiminti, kad šiuo „klasių kovos“ laikotarpiu Lietuvoje įskundimai ne tik buvo toleruojami, bet ir laikomi garbės reikalu. Visi žmonių skundai LKP(b) komitetams tučtuojau buvo perduodami atitinkamiems MGB padaliniams. Apie tai liudija daugybė dokumentų buvusiame LKP(b) archyve. Šitaip net ir eiliniai partijos nariai prisidėdavo prie „bendro reikalo“.

Dokumentai rodo, kad, įtvirtinant okupacinę valdžią Lietuvoje, partiniai funkcionieriai ir čekistai dirbo sutartinai net ir gana smulkiuose reikaluose. LKP(b) CK savo nutarimais visokeriopai stiprino šį bendradarbiavimą. Dar 1944 m. gruodžio 30 d. LKP(b) CK IV plenume kalbėdamas Justas Paleckis ypač pabrėžė tai, kad jie turi tarpusavyje glaudžiai bendradarbiauti. „Kai partijos komitetai parinkdavo kandidatus į įvairaus lygio deputatų tarybas, visus juos tikrindavo represinių struktūrų darbuotojai“ (P. 300). Tikrindavo ir kandidatus į komunistų partiją.

Į ypač svarbias pareigas (pavyzdžiui, ryšių skyriaus viršininko) represinės struktūros rekomenduodavo savo agentus ar patikimus asmenis. „Niekas be LSSR MGB sutikimo negalėjo būti apdovanotas sovietiniais medaliais ir ordinais, toks sutikimas buvo reikalingas ir norint suteikti kam nors garbės vardą“ (P. 305). Tačiau visa tai buvo daroma slaptai, nes „SSRS MGB 1948 metų kovo 1 dienos nutarimu Nr. 535-204SS buvo uždrausta „kategoriškai remtis MGB organų sprendimu (...) ir supažindinti apiforminamą asmenį su turimų apie jį kompromituojančių duomenų esme“ (P. 315).

„Nuo 1950 m. Lietuvoje pradėjus į sovietinę kariuomenę imti visus atitinkamo amžiaus vaikinus (...) tarp partijos komitetų ir MGB skyrių užsimezgė dar vienas papildomas ryšys“ (P. 308). Čekistai turėjo užtikrinti, kad gavę šaukimus jaunuoliai nustatytu laiku atvyktų į karinius komisariatus, o neatvykusius buvo įpareigoti kuo greičiau surasti ir pristatyti.

„LKP(b) CK, ypač A.Sniečkus, nuolat rūpinosi čekistų kadrais. Buvo siekiama, kad jie būtų kovingesni, labiau išmanytų operatyvinius reikalus, būtų šiek tiek praprusę ir svarbiausia, atsidavę valstybei ir partijai“ (P. 309). Tuo reikalu Vilniuje buvo atidaryta MGB mokykla, ir A.Sniečkus reikalavo iš partijos komitetų siųsti į tą mokyklą patikimus žmones. Jų sąrašus tvirtino LKP(b) CK. Partijos vadovybė ne kartą siuntė gerai užsirekomendavusius partiečius dirbti rajonų MGB viršininkų pavaduotojais, kur jie įgydavo tikro čekisto patirties ir uoliai dirbo okupantų labui.

„Nemažų rūpesčių partinė ir sovietinė provincijos vadovybė turėdavo čekistus aprūpindama tarnybinėmis patalpomis. Mat jos turėjo būti erdvios, mūrinės, su gerais, saugiais rūsiais ir kankinimo patalpomis“ (P. 348). Jų reikalavimus teko greitai ir besąlygiškai vykdyti.

O kaip eiliniai partijos nariai? Kokius jie turėjo įpareigojimus tuo gūdžiu Lietuvai laikotarpiu? Archyviniai dokumentai rodo, jog A.Sniečkus iš komunistų partijos narių reikalavo, kad jie ne tik žodžiu bei ūkinėmis priemonėmis, bet ir ginklu kovotų su vadinamais buržuaziniais nacionalistais. Pavyzdžiui, atsakant į Lietuvos partizanų 1946 metais gegužės mėnesį įvykdytus Pajūrio ir Naumiesčio miestelių užpuolimus, buvo nutarta „įpareigoti sektorius per 10 dienų parinkti 90 žmonių į stribus“ (P. 333).

Archyviniai dokumentai, deja, nepatvirtina buvusių eilinių komunistų partijos narių teiginių, jog jie nedalyvavo okupantų vykdytose represijose, nieko nežinojo apie čekistų darbus ir nėra kuo nors nusikaltę Lietuvos žmonėms. Visi šios partijos nariai, norėjo to ar nenorėjo, daugiau ar mažiau buvo įvelti į okupantų veiklą, padėjo jiems, bet to dabar stengiasi neprisiminti. Tikroji tiesa slypi archyvuose ir tikriausia dėl to nenorėta atverti buvusių LKP(b), KGB, MVD archyvų visuomenei susipažinti. Ypač nenorima to parodyti jauniems žmonėms, nežinantiems, kas vyko Lietuvoje okupacijos metais.

Daugybė J.Starkausko išnagrinėtų dokumentų akivaizdžiai parodo, jog „represines struktūras ir partijos komitetus bendrauti vertė to paties tikslo siekimas – įtvirtinti okupacinį režimą. Iš esmės buvo toks darbų pasiskirstymas: čekistai teroru slopino pasipriešinimą, o partija propagandos ir agitacijos priemonėmis slopino norą priešintis, tačiau neretai ir partiniai funkcionieriai su ginklu rankose terorizavo žmones, o čekistai tapdavo agitatoriais“ (P. 362).

Galima drąsiai teigti, kad J.Starkauskui pavyko parengti neįkainojamą knygą, kurioje išnagrinėtų archyvinių dokumentų nuorodos gali labai praversti ir kaip archyvinė informacija istorikams, studentams ir visiems, kurie norės tyrinėti Lietuvos antrosios sovietinės okupacijos ištakas ir pasekmes. Ši knyga bus naudinga visiems, kurie norės pažinti tiesą ir apsisaugoti nuo mums dar žiniasklaidoje primetamų įvairiausių nešvarių manipuliacijų.

Eugenijus R.STANCIKAS

© 2007 „XXI amžius“