|
Be pykčio
Bandytos numarinti ir pasmerktos tylos suokalbiui knygos recenzija
Lietuvos laisvės lyga: Nuo Laisvės šauklio iki nepriklausomybės (Kn. 1. Vilnius 2004. 522 psl. / Kn. 2 Vilnius 2006. 494 psl. Leidėjai A.Terleckas, G.Šidlauskas, sudarytojas ir redaktorius G.Šidlauskas) šiame dviejų dalių leidinyje spausdinama LLL 25-erių metų (1978-2003) sukakčiai skirtos konferencijos medžiaga, svarbiausi per tuos metus Lygos ir jos narių parengti dokumentai, kalbos, istorikų (A.Liekio, S.Jakubčionio, J.Bagušausko, A.Anušausko, A.Terlecko) pranešimai bei analitinio pobūdžio straipsniai. Leidinyje yra skelbiama dar antisovietinio pogrindžio okupacijos sąlygomis suformuluotos LLL programiniai tikslai, uždaviniai bei idėjos. LLL buvo pirmoji po nuslopinto partizaninio pasipriešinimo sukurta politinė organizacija, viešai (spauda, žodžiu ir veiksmais) reikalavusi laisvės ir Lietuvos valstybės nepriklausomybės.
Šiose dviejose knygose tik dalis dokumentų. Jie suteikia galimybę susipažinti su Lygos istorijos bruožais, pasemtais iš pirminių šaltinių. Tai pirmas žingsnis. Labai sunku mums patiems, Lietuvos laisvės lygos nariams, vertinti Lygos atliktus darbus (...), objektyviai įvertinti jos veiklą, indėlį kovojant už mūsų laisvę (A.Terleckas, psl. 380). Minėti objektyvūs Lietuvos istorikai savo konferencine analize žengė antrą žingsnį.
Tačiau kalbant apie vertinimus labai pasigendama trečiosios dalies. Tai yra LLL vertinimų ir dokumentų apie jos išnykimą dešiniųjų partijoje, o tos ...? Dėl objektyvumo derėtų atspausdinti A.Tučkaus ir kitų pasirašytą bendražygio A.Terlecko politinį pasmerkimą (Lietuvos ryte!) už jo neteisingą laikyseną vėlesniuose politiniuose įvykiuose. Sudarytojas galėjo pateikti su tokiu prierašu: A.Terlecko nuomonė nesutampa su pareiškimo autorių nuomone. Būtų gražus pliuralizmo pavyzdys
Galime manyti, kad visa tai atsiras trečiojoje knygoje. Tačiau kiek galima joti pasibalnojus idealizmo žirgelį? Būkime realistai: pirmoji dalis išleista 1000 egzempliorių, antroji tik 500 egz. tiražu. Sudarytojas atliko milžinišką darbą (atitinkantį Istorijos instituto skyriaus metines apimtis). Seimo narys A.Kubilius gyrė LLL žmones už jų stuburo savybes (psl. 372), tačiau šiandieninėje Lietuvoje karjerą daro ir lėšomis naudojasi lankstesnio stuburo veikėjai.
Perskaitęs šias dvi knygas taip ir nesupratau, kodėl jos išgąsdino kai kuriuos visuomenės veikėjus (autoriui pavardės žinomos). Taip, jose yra iššūkis, bet tikrai nerasime pykčio ir neapykantos.
Lietuvos laisvės lyga neperša savo nuomonės. Ji pateikia šaltinius, tekstus, palikdama juos skaitytojų visuomenės bei mokslininkų analizei. Preciziškas kritikas gali prirankioti trūkumų, tačiau juos nustelbia pats leidinio turinys. Jis pribloškia ne tik faktų gausa, bet ir medžiagos atvirumu, sąžiningumu. Šiuo atžvilgiu tokio leidinio netgi ir istorikui nelengva įkasti ir greitai pateikti proginę recenzijėlę. Jis turi būti skaitomas, perskaitomas ir vėl skaitomas, kaskart atrandant vis kažką naujo ir nežinomo. Ir staiga pagalvoji, o kas gi būtų, jeigu visa tai dūlėtų archyvuose ar būtų išmėtyta? Juk taip jau atsitiko su Sąjūdžio archyvu
Apskritai, leidinio moto Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės šauksmas, garsiausiai suskambėjęs 1987 m. rugpjūčio 23 d. Tada buvo pralaužta tylos siena, tiesiogine prasme suplėšytas Ribentropo-Molotovo paktas ir slaptieji paslėptieji, iki tol niekaip nerandami protokolai atsidūrė istorijos šiukšlyne. Žinome patarlę: Menkas kupstas nuverčia didelį vežimą; Europasauliniame didžiosios politikos kontekste grupelės nacionalistų sambūris per kelias valandas sugriovė visa tai, ko negalėjo įveikti geopolitinės galybės per 50 metų...
Leidinyje sudėti ne tik dokumentai apie šią LLL pasipriešinimo akciją, bet ir apie jos atminimo įamžinimą 2002 metais. Čia pasigendi iliustracijų, nes vizualinė medžiaga padėtų geriau įsivaizduoti šio įvykio dalyvių nuotaikas ir net jiems daromą psichologinį spaudimą. Juk kiek daug pasako nuotrauka, kur tarp sesės N.Sadūnaitės ir A.Terlecko trinasi kagėbisto Bimbyrio pilvas. Knygos leidėjai po įamžinimo renginio aprašymo pridėjo pastabą: Lig šiol istorinio LLL mitingo prie A.Mickevičiaus paminklo paminėjimus organizuodavo patys jo iniciatoriai ir dalyviai. Šio mitingo organizatoriai mano, kad jo 20-mečio paminėjimą turėtų surengti Lietuvos valstybinė valdžia (2 kn., psl. 147). Ši sukaktis ne už kalnų ir kai Bimbyrio vietoje įsivaizduoji premjerą G.Kirkilą, tikrai nebelieka neapykantos
Mokslinėje recenzijoje ironija nedera, tačiau dokumentika paliudija tokias absurdiškas situacijas, kuriose atsidurdavo LLL aktyvistai, kad be jos niekaip. Šiuolaikinė Europa įtikėjusi (ir tuo tikina mūsų moksleivius istorijos vadovėliai), kad naujoji era prasidėjo berlyniečiams išardžius ir suvenyrams išsinešiojus geležinės uždangos mūro sieną. Lietuvoje gi, piliečiams, panorusiems įsigyti atminčiai Iljičių iš Varnių ar Dzeržinskiuką iš Kauno, buvo grasinama bausmėmis. Dar daugiau: VSD vadovaujant Jurgeliui ir vidaus reikalų ministeriui Žiemeliui, bandyta sukurpti baudžiamoji byla už Kryžkalnio Magdės nuvertimą. Tai juk kultūrinis paveldas: ir paminklosaugininkai kruopščiai nuplauna dulkes nuo okupanto kareivio ant Žaliojo tilto, to kareivio, kuris prie Raudondvario tilto nušovė Lietuvos laisvės armijos vadą Kazį Veverskį, kuris durtuvu subadė ir kontroliniu šūviu paženklino vyskupo Vincento Borisevičiaus ir kitų Tuskulėnų kankinių kaukoles.
Aš myliu savo Alma Mater ir istoriko diplomo niekas iš manęs neatims. Jos Professores išmokė ieškoti istorinės objektyvios tiesos, nors, tiesą sakant, neperspėjo, kad būtina rinktis tarp jos ir socialinio statuso. Be pykčio mane išvarė iš Vytauto Didžiojo universiteto kartu su visa Rezistencijos istorija. Istorijos institutą irgi palikau savo noru, kada į pensiją išėjo mano Professor istorikas Antanas, taip gražiai ir šiltai aprašytas A.Terlecko (25-ieji Lietuvos okupacijos metai. Rezistento dienoraštis. Kaunas 2006).
Dalyvaudamas vienoje televizijos laidoje (seniai uždarytoje) A.Terleckas paklausė: Kada gi jūs, istorikai, nustosite bijoti? Tikriausiai, kada išeisim į pensiją, šiek tiek įsižeidęs atsakiau.
Lygai užgimstant 1978-ųjų birželį nepasirodė jokių ženklų danguje ir žemėje. Nebuvo nei žvakių šviesos nutviekstų veidų konspiraciniame bute, nei priesaikų priešais kryžių, nei parašų krauju. Buvo du ar trys kaip dažniausiai anais metais, kai niekas nenorėjo ne tik mirti. Buvo labai nedaug laisvės, nedaug vilties ir nedaug prošvaisčių ką nors pakeisti. Tik drąsos buvo daug, tarsi protui aptemus. Matyt, nuo žodžio laisvė. Nuspręsta, jog Lygos nariu galės save laikyti kiekvienas, kam brangi Lietuvos laisvė ir nepriklausomybė (1 kn., psl. 7). Kokia aiški, gili, glausta, bet kartu begaliniai talpi J.Sasnausko mintis! Vergas lieka vergu, nes nelaisvė temdo jo protą, o baimė diktuoja veiksmus. Bet jeigu protą aptemdo laisvė atsiranda drąsa. Ir Lietuvos laisvės lyga.
Leidinys atkreipia dėmesį dar į iki šiol nepastebėtą dalyką A.Terlecko asmens vertinimą. Paprastai prie kitų politikos asmenybių (priklausomai nuo konteksto teigiamai ar neigiamai) visada primenama profesija ir socialinis statusas: muzikologas, profesorius, ekonomistas, filosofas partsekretorius. Bet ne prie Terlecko, kuris gali būti LLL lyderis, ekstremistas, gatvės politikas, politkalinys ar disidentas. Kuris rašo knygeles ir pardavinėja gatvėse po vieną litą (1 kn., psl.7). Bet jis juk istorikas (tegu ir be socialinio statuso diplomo)!
Ir štai tada viskas stoja į savo vietas. Nes, ką pasako muzikologas, poetas, rašytojas, kagėbistas ar ekonomistas, tėra nuomonė ir vertinimas. Tai durnystės, bet jas skaito. Tai, ką pasako istorikas, yra mokslinė išvada, padiktuota ne jausmų, o faktų. Netgi jo kalbos ar pranešimai nėra šiaip sau kalbos, o tam tikra, konceptuali mini studija, nors ir pateikta neįprastoje formoje. Todėl prieš jo tiesą yra bejėgiai KGB, VSK ir TSKP. Todėl ir liepia neskaityti Lietuvos laisvės lygos, slepia, nes, ko gero, nuo laisvo žodžio kai kam aptems protas ir jie ims griauti stabus.
Reiktų gerai išbarti knygos leidėjus Antaną Terlecką ir Gintarą Šidlauską, kad jie eilinį kartą pasielgė ekstremistiškai ir padėjo bombą po taip sunkiai sukurtos nacionalinės vienybės politinės sistemos pamatais. O ypač tenka barti redaktorių G.Šidlauską, kad jis nesuredagavo pagal tinkamą politinę liniją, nesudarkė, nesukupiūravo dokumentinės medžiagos ir deramai nepabrėžė mūsų vadų nuopelnų.
Už tai, kad mūsų vadai kilniaširdiškai išvadavo mus, ypač inteligentus, nuo asmeninės atsakomybės už savo tautos ir valstybės likimą, negailėkime jiems katučių ir pagyrų, kurias jie taip mėgsta... (2 kn., psl. 356). O grantus jie patys susižers, numesdami mums trupinius nuo savo Baltazaro puotos stalo.
Nesirengiu likti mauru, kuris tenkinasi trupiniais ir tyliai pasitraukia tapęs nereikalingu. Istorija nėra parsiduodanti Raseinių Magdė, o mūza, turinti savo dieviškuosius dėsnius ir taisykles. Perfrazuojant kitame kontekste pasakytus A.Terlecko žodžius, esu istorijos fanatikas, ir šio fanatizmo išraiška yra ši kukli recenzija, pagarbos ženklas Lietuvos Laisvės lygai ir jos veiklai. Lygos istorija ir toliau turėtų išlikti būtent šio audringo permainų laikotarpio tyrinėjimo objektu (psl. 460). Netgi jeigu ir reikėtų ją tyrinėti tyla.
Kęstutis Kasparas
© 2007 XXI amžius
|