Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Du ganytojai: Mečislovas Reinys ir Volodymyras Sterniukas

Dr. Aldona Vasiliauskienė

Arkivyskupas Mečislovas Reinys

Vyskupas Volodymyras Sterniukas

Nepriklausomybę atgavusiose Lietuvoje ir Ukrainoje jau antrą dešimtmetį plėtojami įvairūs ekonominiai ryšiai. Nors pastaruoju metu sustiprėjo dėmesys mokslui, švietimui ir kultūrai, tačiau dvasinėje srityje – religijos problemoms – tas dėmesys dar ganėtinai mažas. Šiame straipsnyje supažindinsime su Rytų apeigų katalikų vyskupu Volodymyru Sterniuku (1907 02 12–1997 09 29), pravesime keletą paralelių su arkivyskupu Mečislovu Reiniu (1884 02 03–1953 11 08). V.Sterniukas, nors ir nepažinojo arkiv. M.Reinio, tačiau kovojo tą pačią kovą dėl tikinčiųjų ir Bažnyčios teisių, liudijo meilę Dievui ir žmonėms.

Katalikų Bažnyčia, plečiantis Sąjūdžiui, atvedusiam Lietuvą į nepriklausomybę, itin sustiprino veiklą. Ukrainoje su nepriklausomybe Graikų Katalikų Bažnyčia išėjo iš pogrindžio. Tai liudija, kad sovietmečiu, nepaisant komunistinės-ateistinės valdžios pastangų, Bažnyčia tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje nebuvo palaužta – ji gyvavo, išsilaikė. O šiam faktui itin svarbios reikšmės turėjo asmenybės, kurių pasitikėjimas Aukščiausiuoju, meilė Dievui, tarnystė savo tautai padėjo tokius tvirtus pagrindus Bažnyčiai, kad jos nenugalėjo jokie „pragaro vartai“.

Vysk. V.Sterniuko ir arkiv. M.Reinio pasirinkimas nėra atsitiktinis. Šįmet minimos vysk. V.Sterniuko 100-osios gimimo ir 10-osios – mirties metinės, o arkiv. M.Reinys jau daugiau 15 metų kaip paskelbtas Dievo tarnu – jam užvesta beatifikacijos byla. Jai pagreitinti reikalingas nuolatinis priminimas apie asmenybę, maldos ir darbai...

Nenagrinėsime Rytų apeigų kataliko vyskupo V.Sterniuko biografijos ir nedetalizuosime jo veiklos, išlaikant pogrindyje Graikų Katalikų Bažnyčią Ukrainoje.

Straipsnyje pateiksime keletą, mūsų nuomone, svarbių faktų, kurie leidžia palyginti abiejų ganytojų – lietuvio ir ukrainiečio – gyvenimą, jų darbus stiprinant ir išlaikant Bažnyčią sunkiu sovietmečiu, okupacinės valdžios pastangas susidoroti su nepalankiais, nesutinkančiais bendradarbiauti dvasininkais. (Vyskupo V.Sterniuko biografija puikiai atskleista 2007 m. pasirodžiusioje prof. vienuolio t. Sebastijano Dmitrucho knygoje ²åšīģīķąõ Ńåāąńņ³˙ķ Äģčņšóź. Ęčņņ˙ ˙ź ļīäāčć äė˙ Õščńņą. Curriculum Vitae Ģīķąõą šåäåģļņīščńņą ģ³ńöåįėžńņčņåė˙ ³ ļšąāė˙÷īćī ąšõ³ŗšå˙ Źčŗāī-Ćąėčöüźīæ ģčņšīļīė³æ Āīėīäčģčšą Ńņåšķžźą. – Ėüā³ā: Ńā³÷ąäī. – 2007. – 224 ń. , kurios duomenimis čia ir remsimės)

Dvasininkų vaikystė, mokslo metai

Abu būsimieji ganytojai gimė (M.Reinys 23 metais vyresnis už V.Sterniuką) religingose šeimose (V.Sterniuko tėvas – dvasininkas) ir iš čia į gyvenimą išsinešė tvirtą tikėjimą ir mokslo godulį. Tačiau gimė tais laikais, kai jų gimtieji kraštai kentė okupaciją. Abu mokėsi netoli namų esančiose pradžios mokyklose, o gimnazijas baigė ne savo krašte: lietuvis – Rygoje, ukrainietis – Eschene, netoli Antverpeno (Belgija), pas vienuolius redemptoristus.

M.Reinys dvasinių mokslų studijas baigė Petrapilyje, V.Sterniukas – Liuvene, kuriame lietuvis dvasininkas daugiau kaip prieš dešimtmetį gilino žinias. Abu toli nuo tėvynės įšventinti į kunigus: M.Reinys – Petrapilyje (1907), vienuolis redemptoristas V. Sterniukas – Liuvene (1931).

Darbas pavergtose tėvynėse

Baigę mokslus abu kunigai grįžo darbuotis į nelaisvą tėvynę. M. Reiniui 1914 metais grįžus į Lietuvą, greitai prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas, vokiečių okupacija ir tik 1918-aisiais Lietuva paskelbė savo Nepriklausomybę, deja, Vilniaus kraštą greitai ir ilgam užgrobė lenkai. V.Sterniukas sugrįžo į Ukrainą 1932 metais. Darbavosi Voluinės krašte, Galicijoje. Jis, kaip ir kiti redemptoristai – Rytų apeigų katalikai – buvo lenkų katalikų jurisdikcijoje, nes Lenkija, okupavusi Ukrainos dalį, nesutiko, kad vyskupu būtų įšventintas Rytų apeigų katalikas vienuolis (kartu būtų įkurta ir savarankiška Rytų apeigų katalikų vyskupija).

Abu dvasininkai išgarsėjo savo pamokslais – jautriu žodžiu, gebančiu sujaudinti širdį, atsiliepti į to meto aktualijas. Jie mokė ieškoti Dievo, pasitikėti Juo, skleisti Dievo meilę, daryti gerus darbus, net ir sudėtingiausiose situacijose skatino ieškoti gėrio.

Sovietinės valdžios represijos

Ir lietuvis, ir ukrainietis suimti 1947 metais (pastebėtina, kad arkiv. M.Reinys jau buvo suimtas ir 1919 m.). Arkivyskupas nuteistas 8 metams kalėjimo, vienuolis kunigas – 5 metams. Pastarasis išsiųstas į Archangelską, o arkivyskupas – į Vladimiro kalėjimą. Vienas iš jų sugrįš ir taps žinomu vyskupu Ukrainoje, kitas daugiau nebepamatys tėvynės.

Iš tuo metu daugelio ukrainiečių bei lietuvių vyskupų, patekusių į Vladimiro ar kitus kalėjimus, mažai kas beišvydo gimtąsias vietas – nesugrįžo ir metropolito Andriejaus Šeptickio brolis vienuolis studijas archimandritas Klementas Šeptickis ir daugelis kitų.

Tačiau nei M.Reinys, nei V.Sterniukas savo kankintojams nejautė neapykantos. Tą liudija M.Reinio pasisakymai, 1919 metais sugrįžus iš bolševikinių kalėjimų. Tą liudija ir minėtoje t. S.Dmitrucho knygoje išspausdinta vyskupo autobiografija.

Abu dvasininkai itin rūpinosi jaunimo dvasiniu ugdymu: M.Reinys nepriklausomos Lietuvos metais profesoriavo universitete, V.Sterniukas dėstė pogrindyje. Abu rūpinosi kunigų seminarijų išlikimu. Arkiv. M.Reinys diplomatijos dėka vokiečių okupacijos metu sugebėjo net du kartus atnaujinti nacių uždarytos Vilniaus kunigų seminarijos darbą. V.Sterniukas organizavo seminarijos darbą pogrindyje.

1946 metai itin svarbūs Ukrainos Katalikų Bažnyčios istorijai. Maskvai ir NKVD inicijuojant, 1946 m. kovo 8–10 d. Kijeve buvo sušauktas Bažnytinis soboras (susirinkimas), į kurį nebuvo pakviestas nė vienas graikų apeigų katalikų vyskupas (jau vien dėl to Bažnytinis soboras neteisėtas). Šis soboras nutarė paleisti Graikų Katalikų Bažnyčią ir pradėjo jau senai suplanuotą ukrainiečių katalikų dvasininkų ir visos bažnytinės struktūros likvidaciją. Visos graikų apeigų katalikų bažnyčios su visu turtu perduotos Rusijos Stačiatikių Bažnyčiai, vienuolijos uždraustos, daugelis vienuolių suimti, ištremti. Dalis prie stačiatikių neprijungtų dvasininkų pasitraukė į pogrindį.

Po tokios susidorojimo bangos su katalikais Ukrainoje, sovietinis saugumas ir komunistų partija ėmėsi darbo Lietuvoje. Okupacinė valdžia pareikalavo, kad arkiv. M.Reinys parašytų dekanatams ir vyskupijos kunigams raštus, raginančius parapijose steigti bažnytinius komitetus, kurie būtų pavaldūs ne kunigui, vyskupui, bet vietinėms vadinamoms Darbo žmonių deputatų taryboms. Taigi – Bažnyčiai vadovautų komunistai – ateistai ir saugumas. Deja, arkiv. M.Reinys pasaulietinei valdžiai rašo kitokio pobūdžio oficialius raštus. Ypač svarbus 1947 m. gegužės 7 d. dokumentas – M.Reinys ne tik nesutiko su bažnytinių komitetų kūrimu, bet ir pateikė šiam neigiamam atsakymui aiškią ir išsamią motyvaciją. Šis paskutinis M.Reinio rašytas dokumentas dar kartą paliudijo tautos ganytojo tvirtą poziciją, nenuolaidžiavimą okupantams. Ir su juo susidorota – 1947-aisiais jis suimtas – jo jau laukė mirtis tolimame Vladimiro kalėjime.

Galima prielaida – jeigu 1947 metais suimtas V.Sterniukas jau būtų ėjęs vyskupo pareigas – vargiai jis būtų išvydęs gimtinę.

Vyskupo V. Sterniuko jubiliejiniai renginiai

2007 metų vasarį, minint 100-ąsias vyskupo V.Sterniuko gimimo metines, Lvove organizuoti keli renginiai: prie namo, kuriame vyskupas turėjo mažytį 14 kv. m kambarėlį, atidengta ir pašventinta memorialinė lenta; Lvovo religijos istorijos muziejuje organizuota paroda, pristatyta ką tik išleista vienuolio studito dr. t. Sebastijano Dmitrucho knyga „Gyvenimas kaip žygdarbis Kristui“ (knygos autorių vyskupas V.Sterniukas 1984 m. gruodžio 30 d. antrą valandą nakties įšventino į kunigus), organizuota mokslinė konferencija, pagrindinėje Rytų apeigų katalikų šventovėje Lvove – Šv. Juro katedroje – aukotos šv. Mišios (kartu meldėsi apie 50 kunigų ir 11 vyskupų, tarp pastarųjų – du lotynų apeigų). 100-ųjų gimimo metinių šventė užbaigta iškilminga akademija S. Krušelnickos operos ir baleto teatre Lvove. Renginiuose keltas klausimas dėl beatifikacijos bylos užvedimo vysk. V.Sterniukui.

Būsimųjų palaimintųjų veiklos svarba nūdienai

Skaitant dr. t. Sebastijano Dmitrucho knygą apie vysk. V.Sterniuką ir tyrinėjant arkiv. M.Reinio gyvenimą bei darbus, teigtina, kad ukrainietis vyskupas ir lietuvis arkivyskupas – ryškios Katalikų Bažnyčios asmenybės, kėlusios tautos dvasingumą, puoselėjusios ir skleidusios doros sampratą. Abu dvasininkai jautriai ir diplomatiškai reaguodavo į susidariusią situaciją, buvo tikri savo tautos ir valstybės patriotai. Sovietų valdžios skleidžiama ateistinė propaganda, tikinčiųjų teisių varžymas sulaukė greito ir motyvuotai tikslaus arkivyskupo atsako ir ryžtingos V.Sterniuko veiklos pogrindyje. Arkiv. M.Reinys ir vysk. V.Sterniukas totalitarinio ateizmo laikais padėjo tvirtus pagrindus katalikybei, kurie padėjo išsilaikyti per visą sovietinę okupaciją.

M.Reinio ir V.Sterniuko veikla yra svarbi nūdienos tikinčiųjų dvasiniam stiprinimui, dorinėms vertybėms išlaikyti, asmenybėms formuoti.

Hierarchai, nesuvilioti sovietų pažadų, nepabūgę jų grasinimų ir susidorojimo, išliko nepalaužiamais Dievo Žodžio skelbėjais.

Lietuvos ir Ukrainos Katalikų Bažnyčios vadovai sunkiausiose sąlygose pirmiausia galvojo ir rūpinosi kitais, gyvu pavyzdžiu liudijo tikėjimą, tapdami tikėjimo kankiniais. Jie nusipelnę būti pakelti į Altoriaus garbę.

© 2007 „XXI amžius“