Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Popiežius Benediktas XVI: apie asmeninį Dievo gailestingumo patyrimą

Mindaugas BUIKA

Popiežius Benediktas XVI mini 80-ąjį gimtadienį

Šventasis Tėvas klauso jo garbei surengto koncerto. Žemiau sėdi jo brolis prelatas Georgas Ratcingeris

Balandžio viduryje išleista popiežiaus Benedikto XVI (Jozefo Ratcingerio) knyga įgijo didžiulį pasisekimą. Italijoje pirmąją prekybos dieną buvo išpirktas visas jos 50 tūkstančių egzempliorių tiražas

Gausūs maldininkai rinkosi prie Popiežiaus gimtojo Marktlio bažnyčios krikštyklos

Benediktas XVI laimina jo pasveikinti atvykusį Bavarijos premjerą Edmundą Štoiberį

Į jubiliejines iškilmes Šv. Petro aikštėje atvykusios vienuolės skaito leidinį, skirtą Benedikto XVI 80-mečiui

Vienalaikis gimimas žmonių ir Dievo šeimai

Vatikano Šv. Petro aikštėje vadovaudamas antrojo Velykų sekmadienio, kuris dabar celebruojamas ir kaip Dievo Gailestingumo šventė, liturgijai, popiežius Benediktas XVI paminėjo savo 80-ąjį gimtadienį. Už sveikinimus, palinkėjimus ir maldas jis dėkojo gausiems svečiams ir visai Bažnyčiai, bet pirmiausia – Dievo gailestingumui, kuris jį lydi ir palaiko jo „silpnume“. Kaip tik pagal šią dieviškąją globą Šventasis Tėvas homilijoje su būdingu nuosaikumu apžvelgė savo brandaus gyvenimo pagrindinius etapus.

Jis kalbėjo apie savo vaikystę katalikiškoje šeimoje, kunigystės šventimus, paskyrimą į vyskupo tarnystę ir pagaliau išrinkimą Popiežiumi prieš dvejus metus.

Pavasariškai šiltą, saulėtą balandžio 15 dieną pamaldose dalyvavo apie 60 tūkst. piligrimų, tarp svečių buvo prie Šventojo Sosto akredituoto diplomatinio korpuso atstovai, taip pat Benedikto XVI gimtosios Bavarijos politinė vadovybė. Kartu su Šventuoju Tėvu koncelebravo apie 70 kardinolų, daug vyskupų ir kunigų, atstovavusių Vatikano dikasterijoms ir Romos diecezijai.

Popiežius pasveikino ir padėkojo Kardinolų kolegijos dekanui kardinolui Andželui Sodanui už įžanginius iškilmės žodžius ir išskirtinai paminėjo ceremonijoje dalyvavusį Konstantinopolio ekumeninio patriarcho Baltramiejaus ypatingąjį pasiuntinį Pergamono metropolitą Joanį. Didžiai vertindamas šį Stačiatikių Bažnyčios vadovo gestą, Šventasis Tėvas reiškė „viltį, kad katalikų ir stačiatikių teologinis dialogas bus tęsiamas su atnaujinta energija“.

Pradėdamas homiliją Benediktas XVI priminė, kad Velykų oktavą užbaigiantis sekmadienis tradiciškai vadinamas „in Albis“, tai yra baltųjų krikšto drabužių sekmadieniu. Tą dieną Velyknakčio vigilijoje pakrikštyti katechumenai vėl apsivelka tais baltais drabužiais, „simbolizuojančiais Viešpaties šviesą, jiems suteiktą įkrikščioninimo sakramentu“. Tuos drabužius naujieji krikščionys vėliau nusivilks, tačiau Viešpaties juose įžiebta tiesos ir gėrio liepsna turi degti per visą gyvenimą, kad jie galėtų „nešti Dievo šviesą ir meilę visam pasauliui“, kalbėjo Šventasis Tėvas.

Šios jo pastabos prasmingos tuo, kad pats popiežius Benediktas XVI (Jozefas Ratcingeris) gimė pasauliui 1927 metų Didįjį šeštadienį (balandžio 16-ąją) ir tą pačią dieną buvo pakrikštytas Velykų liturgijoje palaimintu vandeniu. „Aš visada tai supratau kaip Dievo gailestingumo didžiąją dovaną, kad gimimas ir atgimimas man tam tikra prasme buvo suteiktas tuo pačiu laiku, tą pačią Velykų prasidėjimo dieną, – aiškino Popiežius. – Taigi tą pačią dieną aš gimiau savo šeimai ir Dievo didžiajai šeimai“.

Gailestingumo galia prieš tamsybių jėgas

Prieš keletą metų „baltasis“ sekmadienis Visuotinės Bažnyčios liturginiame kalendoriuje popiežiaus Jono Pauliaus II potvarkiu pradėtas celebruoti kaip „Dievo Gailestingumo“ sekmadienis. Taip buvo įtvirtinta Vilniuje gyvenusios lenkės sesers vienuolės šv. Faustinos Kovalskos gautais apreiškimais pradėta pamaldumo tradicija, išpopuliarėjusi visame pasaulyje. Iš Lenkijos kilęs Dievo tarnas Jonas Paulius II buvo įsitikinęs, jog gailestingumas yra „Atpirkimo slėpinio geriausias apibendrinimas ir teisingiausias interpretavimas“, kurį gali suprasti XX amžiaus dramatizmą patyrusi žmonija.

Benediktas XVI priminė, kad Dievo gailestingumą ypatingu būdu asmeniškai patyrė ir popiežius Jonas Paulius II, gyvenęs ir veikęs pačiuose šiuolaikinės istorijos sūkuriuose. „Jis išgyveno du diktatoriškus režimus (okupantų nacių ir vėlesnio sovietinio komunizmo) ir kartu su skurdu, nepritekliais bei prievarta jis patyrė gelmes tamsybių jėgų, kurios vis dar įsismelkusios į šiandieninį pasaulį, – kalbėjo Šventasis Tėvas. – Bet jis ne mažiau patyrė ir Dievo buvimą, kuris priešinasi toms jėgoms su visiškai skirtinga ir dieviška galia – gailestingumo galia“. Būtent gailestingumas užkerta kelią blogiui įsiviešpatauti ir jame atsiskleidžia ypatingos Dievo savybės – šventumas, tiesos stiprybė ir meilė. Todėl draugystė su Jėzumi Kristumi, vienatiniu Dievo Sūnumi, „yra draugystė su Tuo, kuris padaro žmones gebančius atleisti ir kuris pats mums atleidžia“.

Popiežius taip pat priminė simbolišką sutapimą: Jonas Paulius II prieš dvejus metus paliko žemiškąją egzistenciją būtent Dievo Gailestingumo sekmadienio išvakarėse, po šventės pirmųjų Mišparų. „Mirdamas jis įžengė į Dievo gailestingumo šviesą (…), ir dabar jis kalba mums iš ten visiškai nauju būdu“. Jis kviečia mus pasitikėti Dievo gailestingumu ir patiems tapti gailestingais žmonėmis. „Gailestingumas yra tas švytintis rūbas, kurį Viešpats kiekvienam davė krikšto akimirką. Neleiskime, kad ta šviesa išblėstų; priešingai, ji turi kasdien vis labiau spindėti, kad mes galėtume nešti Viešpaties Gerąją Naujieną pasauliui!“

Bendruomenės pažinimas stiprina Dievo pažinimą

Tęsdamas savo minėtus samprotavimus apie buvimo žmonių šeimoje ir Dievo šeimoje, į kurią įeinama per krikštą, santykį, popiežius Benediktas XVI dėkojo Viešpačiui už tai, kad galėjo pažinti, ką ta „šeima“ iš tikrųjų reiškia. Ypač per Dievo žodį visą dangiškojo Tėvo didingumą ir maloningumą jis galėjo Jį pažinti savyje. „Mes esame atsakingi prieš Jį, bet tuo pačiu metu Jis apdovanoja mus savuoju pasitikėjimu, nes Jo teisingume visada egzistuoja gailestingumas ir gerumas, su kuriuo Jis priima mūsų silpnumą ir mus palaiko, kad šitaip, žingsnis po žingsnio, išmoktume įveikti sunkumus“, – sakė Šventasis Tėvas.

Jis taip pat dėkojo Dievui už patirtą motiniško gerumo prasmę, kuris visuomet atviras ieškantiems globos ir tikrumo, taip leidžiantis pasiekti laisvę. Popiežius Benediktas XVI dėkojo ir savo seseriai bei broliui už ištikimybę ir artumą, dėkojo Dievui už draugus ir kompanijoms, už pirmąją tikinčiųjų bendruomenę, kurioje nebeliko sienų tarp gyvenimo ir mirties, dangaus ir žemės. „Šios bendruomenės pažinimas yra ne tik žmogiškasis pažinimas, bet jis siekia ir paties Dievo pažinimą – Amžinąjį pažinimą“, – pabrėžė Popiežius.

Remdamasis tos dienos šv. Mišių skaitiniu iš Apaštalų darbų (Apd 5, 12-16), kuriame kalbama apie apaštalo šv. Petro „gydantį šešėlį“, Benediktas XVI, kuris dabar, kaip Popiežius ir Romos vyskupas, atlieka Petro įpėdinio tarnystę, sakė, kad to svarbiausio Jėzaus mokinio „šešėlis pridengė visą jo gyvenimą nuo pat pradžios“. Tai tikrai geras, gydantis šešėlis, nes jis eina iš Kristaus ir yra Jo galios nulemtas. Nors Petras, kaip ir kiekvienas žmogus, buvo silpnas, tačiau karštas tikėjimas ir didžioji meilė Kristui jį išgelbėjo ir suteikė ganytojišką galią. Todėl ir šiandien yra svarbu „ieškoti Petro šešėlio ir taip atrasti Kristaus šviesą“, aiškino Šventasis Tėvas.

Prasmingas „sužeisto Dievo“ įvaizdis

Jis pripažino, kad visada matė „savąjį silpnumą Petro silpnume“, bet yra nuolat Dievo gailestingumo stiprinamas. Popiežius sakė, kad jam, tuometiniam diakonui Jozefui Ratcingeriui, su visu aiškumu tai atsiskleidė per 1951 metų šv. apaštalų Petro ir Pauliaus šventę, kai jis kartu su kitais seminarijos absolventais priėmė kunigystės šventimus Freizingo katedroje. Tuomet jis jautė savosios egzistencijos menkumą būsimosios sunkios ir atsakingos tarnystės akivaizdoje, tačiau Kristaus žodžiai, – „aš daugiau jūsų nevadinsiu tarnais, bet draugais“, – kuriuos vyskupas ištarė šventimų liturgijoje, įkvėpė pasitikėjimą.

Tie žodžiai buvo pasakyti perduodant galią teikti Sutaikinimo sakramentą, tai yra Kristaus vardu atleisti nuodėmes. Tai yra tas pats, apie ką buvo skaitoma šv. Mišių Evangelijos ištraukoje (Jn 20, 22-23). „Viešpats įkvepia savo mokinius. Jis suteikia jiems savo dvasią – Šventąją Dvasią: „kam atleisite nuodėmes, tiems jos bus atleistos“… Taigi Kristaus dvasia yra atleidimo galia. Tai yra Dievo gailestingumo galia“, – sakė homilijoje popiežius Benediktas XVI.

Toliau tame pačiame Evangelijos pagal Joną skaitinyje kalbama apie nepatiklaus apaštalo Tomo susitikimą su prisikėlusiu Viešpačiu. Šventasis Tėvas aiškino, kad Kristus leido apaštalui paliesti Jo žaizdas, kad tokiu būdu Jį atpažintų. Bet Tomas atpažįsta ne tik Jėzaus iš Nazareto žmogiškumą, jame apaštalas, ištardamas šlovinančius žodžius, – „Mano Viešpats ir mano Dievas!“ (Jn 20, 28), – atpažįsta Jo tikrą ir giliausią dieviškąjį identitetą. Kaip tik šią evangelinę interpretaciją, ieškodamas Kristaus veido, atskleidžia ir pats popiežius Benediktas XVI savojo 80-mečio proga publikuotoje naujojoje knygoje „Jėzus iš Nazareto“.

Homilijoje Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į Jėzaus žaizdas, teigdamas, kad gailestingojo Dievo įvaizdis šiuo atžvilgiu parodomas kaip sužeistas Dievas. Prisikėlęs iš mirusių Išganytojas „nusinešė žaizdas su savimi į amžinybę. Jis yra sužeistas Dievas, kuris leido save sužeisti per meilę mums“. Šios žaizdos rodo, kad Viešpats mus supranta, ir tos žaizdos kartu mus paguodžia, nes patvirtina Jo meilės tikrumą. Kartu tos žaizdos iškelia pareigą krikščionims leisti save sužeisti dėl meilės Viešpačiui.

Padėka už paramą maldoje

Baigdamas svarstymus apie Dievo gailestingumo paramą kasdienybėje, Benediktas XVI sakė, jog tai jaučia ir įtemptoje Popiežiaus tarnystėje. „Su vis didėjančia atsakomybe Viešpats suteikė naujos paramos mano gyvenimui“, – aiškino Šventasis Tėvas. Kaip Dievo gailestingumo ženklą jis nurodė savo ištikimus bendradarbius, taip pat gausybę nežinomų žmonių, kurie kasdien meldžiasi už jo tarnystę. „Su dideliu džiaugsmu aš pripažįstu, kad daug žmonių palaiko mane savo maldose; šia savo meile ir šia ištikimybe jie labai padeda man nešti savo tarnystę; jie atleidžia mano silpnumus, pripažindami Kristaus šviesos naudingumą Petro šešėlyje, – kalbėjo Popiežius. – Štai kodėl kiekvienam iš jūsų norėčiau pareikšti savo širdingą padėką“.

Savo homiliją Benediktas XVI baigė popiežiaus Leono Didžiojo malda, kuri prieš trisdešimt metų buvo išspausdinta ant paveikslėlio, skirto jo konsekravimo vyskupu progai priminti: „Mes meldžiame Tave, Dieve, kad būtų sustiprintas mūsų tikėjimas, padauginta meilė ir išugdyta taika. Tepadeda Jis man, vargšui savo tarnui, būti tinkamu Jo iškeltam uždaviniui, naudingu jūsų pamokymui ir kad leistų man taip atlikti savo tarnystę, kad, einant man skirtam laikui, augtų mano atsidavimas. Amen“.

Po šv. Mišių kartu su į Šv. Petro aikštę susirinkusiais piligrimais atėjęs kalbėti šventadienio vidudienio „Regina Caeli“ maldos, Popiežius dar kartą padėkojo visiems už sveikinimus ir „dvasinį artumą“. Jis pavedė susirinkusiuosius globai Švč. Mergelės Marijos, „Mater Misericordiae“, melsdamas visiems atsinaujinimo Dvasioje ir bendradarbiavimo taikos labui.

Balandžio 16 dieną, per savo 80-ąjį gimtadienį, Benediktas XVI surengė iškilmėse dalyvavusiems kardinolams privačius pietus, kurių metu Bažnyčios aukštieji hierarchai jam įteikė savo dovaną – surinktus 100 tūkstančių eurų, skirtus Šventojo Tėvo gausiems karitatyviniams projektams paremti. Tos pačios dienos pavakare Vatikano audiencijų didžiojoje salėje popiežiaus Benedikto XVI garbei buvo surengtas koncertas. Šventojo Tėvo mėgstamo Volfgango Amadėjaus Mocarto ir kitų kompozitorių muziką atliko iš Vokietijos atvykęs Štutgarto radijo ir televizijos simfoninis orkestras. Po koncerto, dėkodamas atlikėjams, Popiežius muziką pavadino „universalia grožio kalba“, kuri per visą gyvenimą jį „lydėjo, guodė ir džiugino“.

Reuters, AFP ir AP nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“