|
Geroji naujiena
Lietuvių tautos istorijoje buvo nedaug dienų, kada tauta galėjo nudžiugti ir pakelti galvas naujam gyvenimui. Galbūt būtų galima sakyti, kad Mindaugo krikštas Lietuvai atvėrė vartus į krikščionybę ir Vakarų Europą. Bet kartu ir Vakarų Europa tada ryškiau pamatė, jog Rytuose yra toks gražus kraštas Lietuva, kurį reikia pasigrobti. Du šimtus metų Vakarai lindo ir lindo į Rytus, pirmiausia per Prūsiją, kol pagaliau Žalgirio mūšis Vakarus pristabdė. Bet tik pristabdė. Vakarai į Lietuvą žvilgčiojo daugiau kaip penkis šimtus metų, kol pagaliau 1945 metais tai nustojo daryti.
Vėliau galvą pakėlė pietų erelis. Iki Žalgirio mūšio buvusi palyginti nedidelė valstybėlė, XV amžiuje žvilgsnį nukreipė į Lietuvą, kol ją 1569 metais visai pasigrobė. Ir tiek pasigrobė, kad net tikras lietuvis Giedraitis virto nesuprantamu Giedroic. Toks piktas žvilgsnis į Lietuvą suspindo ir dvigalvio erelio akyse ir XIX amžiuje jau draskė lietuvius iki pat Baltijos jūros. Net ir lietuviškam žodžiui neliko vietos gražioje Lietuvos žemėje.
Bet gimė Motiejus Valančius. Tai jis 1864 metais pamokė lietuvius lietuviškai melstis, lietuviškai skaityti, lietuviškai rašyti, tai jo paraginti lietuviai pirmiausia atsisakė rusiškos degtinės. O vėliau ir Dievui išmoko melstis lietuviškai. Per kelias dešimtis metų išaugo nauja karta, kuri 1918 m. vasario 16 d. drįso pasakyti ne tik Vakarų plėšikui, bet ir visam pasauliui, kad ji gyvens tikrai savarankiškai. Apstulbo erelių akys, netrukus ir vėl dar žiauriau kirto laisvėjantiems lietuviams, jų akis užrišo raudona drobe, o galvas prispaudė prie žemės. Kūjis kirto, o pjautuvas pjovė net galvą, iš likusių gyvųjų reikalaudamas, kad jie sakytų, jog Dievo nėra.
Tai kas ten yra? Penkiakampė žvaigždė?! Bet ar penkiakampė žvaigždė pajėgi uždengti akis, suplėšyti širdis? Ne! Nors šešiasdešimt tūkstančių šviesiausiųjų, drąsiausiųjų nubėgo į nedraugiškus Vakarus ir per penkiasdešimt metų beveik visi užmiršo savo Tėvynės žaliąsias girias, žydinčias pievas, net lietuvišką žodį, trisdešimt tūkstančių paklojo kaulus žaliojoje girioje, šimtai tūkstančių buvo nuvežti net iki Norilsko ir Jakutijos, o likusiems Tėvynėje vaikams buvo prisegta Lenino nuotraukėlė ir pareikalauta viešai sakyti, kad Dievo nėra, vis dėlto 1990 metų kovo 11-ąją tautos likučiai drįso visam pasauliui pasakyti: Mes gyvensim savarankiškai, niekam nepriklausysime!
Ir gyvena jau aštuonioliktus metus. Bet kaip? Vieni vagia ir plėšia atvirai, kiti bėga į tolimus tolius pinigų užsidirbti, treti vis dar žvalgosi į Rytus... Beveik visi jau tada pasakė, kad jie katalikai, bet į katalikų bažnyčią eina tik vaikų krikštyti, daug kas tuoktis, net ir komunistai veda savo vaikus Pirmosios išpažinties, mirusiųjų laidoti, ir viskas: labai mažai kas gyvena taip, kaip nurodo Dešimt Dievo įsakymų. Ypač mažai kas laikosi įsakymų: Nevok! Nepaleistuvauk! Nekalbėk netiesos!
Ir sunku suprasti, kodėl dabartinė lietuvių piliečių karta nenori būti visai laisva, kad Lietuvai tarnautų patys geriausieji. Vos keturiasdešimt procentų krašto piliečių renka laisvos valstybės Prezidentą, Seimą, vietines vadovybes. Kur kiti? Juk ne visi išbėgo svetimų kraštų duonos valgyti...
Vis dėlto dar laisvai galima skaityti Šventąjį Raštą, per radiją klausytis maldų, savo laiku iškilmingai pasitiktas popiežius Jonas Paulius II, leistos jo parašytos knygos. Štai popiežius Benediktas XVI vėl skelbia Gerąją Naujieną ir lietuviškai. Šiemet jau išėjo knyga Žemės druska, kurioje popiežius Benediktas XVI išsamiai atsakinėja į klausimus. Jau seniau Popiežius buvo paskelbęs, kad visi žmonės yra vieno Dievo kūriniai, todėl visi lygūs, visi vienas kitam yra broliškai giminiški, visi atsakingi vienas už kitą ir visi pašaukti mylėti artimą, kad ir kas jis būtų (p. 19).
Išskirsiu pačius reikšmingiausius nurodymus toje Popiežiaus knygoje: ... kad ir kas jis būtų, nes menkiausia meilės jėga yra didesnė už didžiausią griovimo jėgą (p. 21). Knygoje yra daug popiežiaus Benedikto XVI žodžių, kurie iš naujo kelia žmogaus vertę. Pavyzdžiui, dvi tiesos: Žmogus yra moralinė būtybė, jaučianti atsakomybę už save ir už žmonių visumą, bet jis ir būtybė, tik iš Dievo galinti semtis išteklių žengti toliau (p. 40). Bet ir žinodamas šią tiesa, žmogus žino dar labai mažai, kokių išteklių semtis. Juk reikia pamatyti, kad gyventi gryna pretenzija yra klaidingas gyvenimo receptas (p. 179). Reikia suvokti, kad Mes Dievo tauta (p. 198).
O štai ir labai svarbi lietuvių tautai tiesa: Jei pagimdžiau vaikų, tai gyvenu juose, per palikuonis įgyju tam tikro nemirtingumo. Todėl aukščiausia gyvenimo sąlyga turėti palikuonių ir šitaip likti gyvųjų pasaulyje (p. 207). Bet blogiausia, kad iki pat XX amžiaus paprastoje visuomenėje laimė turėti vaikų laikyta apskritai palaima, o dabar vaikai suvokiama kone kaip grėsmė (p. 214). Gal jau visas dešimtmetis, kai Lietuvoje kasmet miršta keturiasdešimt tūkstančių gyventojų, o gimsta tik apie trisdešimt tūkstančių. Sparčiai mažėja mokinių skaičius mokyklose, daug mokyklų jau net uždaryta.
Taigi ir Lietuvoje baigia tirpti žemės druska krašto tvirtybė ir tautos ateitis. Belieka džiaugtis, kad iškyla tokios knygos kaip Žemės druska, kuri kiekvienam skaitytojui atveria akis į gražesnę ateitį.
Viktoras ALEKNA
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|