Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kauno arkivyskupijoje

Kauno ) dekanate

Arkivyskupas vėl vartė „Kronikos“ istorijos puslapius

Į renginį Palaimintojo Jurgio Matulaičio namų žemutinėje salėje gausiai susirinko parapijiečiai

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius vaizdingai, su humoru pasakojo apie „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidybą ir platinimą, pademonstravo daug vaizdinės medžiagos Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

EIGULIAI. Balandžio 24 dieną, po vakarinių šv. Mišių, Kauno Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio parapijos klebonas kun. Virginijus Pabrinkis Palaimintojo J.Matulaičio namų žemutinėje salėje gausiai susirinkusiems parapijiečiams pristatė arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Jis „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ 35-mečio proga vaizdingai, su humoru papasakojo apie jos leidybą ir platinimą, pademonstravo daug vaizdinės medžiagos.

„Kronika“ nuo 1972 m. balandžio 24 d. iki 1989-ųjų metų pradžios, kai šalyje prasidėjo Atgimimas ir ėmė eiti Sąjūdžio laikraščiai, skelbė pasauliui apie Katalikų Bažnyčios vargus ir kančias sovietų okupuotoje Lietuvoje.

„Matėm, kad sovietų valdžia bijo viešumo, – sakė arkiv. S.Tamkevičius, – todėl mes, jauni kunigai, nutarėm apie okupantų, švelniai tariant, šunybes rašyti į „Kroniką“. Spausdinome rašomosiomis mašinėlėmis ant plono popieriaus. „Kronikos“ rankraščiai buvo slepiami Alytaus rajono Simno bažnyčioje. Apie juos nežinojo nei bažnyčios klebonas, nei jo šeimininkė. J.Juškevičiaus namuose Simne „Kronika“ buvo redaguojama ir dauginama. Šiame name gyveno dvi drąsios moterys, atvažiuodavo talkininkų. Parengę dvidešimt „Kronikos“ egzempliorių, duodavome juos platinti“.

Daug nuoširdžių žodžių „Kronikos“ leidėjas pasakė apie vyskupus kankinius Mečislovą Reinį, Vincentą Borisevičių, Teofilių Matulionį, Pranciškų Ramanauską, prisiminė bebaimius ir taurius žmones – kunigus Joną Borutą, Joną Kaunecką, Alfonsą Svarinską, Praną Račiūną, Joną Lauriūną, Joną Laurinavičių, Juozą Zdebskį, Lionginą Kunevičių, Kazimierą Ambrasą, Virgilijų Jaugelį, Vladą Lapienį, šiemet švęsiantį 101-ąjį gimtadienį, jėzuitą brolį Anastazą Janulį, vienuoles Nijolę Sadūnaitę ir Bernadetą Mališkaitę, dauginimo aparatą „Era“ sukonstravusį kaunietį Vytautą Vaičiūną, pirmąjį „Kronikos“ numerį redagavusį išmintingą ir drąsų Petrą Plumpą, rusą mokslininką Sergejų Kovaliovą, Vilniuje nuteistą aštuoneriems metams, gerai lietuvių kalbą mokėjusią Eleną Šuliauskaitę ir daugelį kitų, kurie stengėsi, kad „Kronikoje“ išspausdinta tiesa apie dvasininkų ir tikinčiųjų persekiojimą Lietuvoje taptų žinoma laisvajam pasauliui.

Į Vakarus „Kronika“ buvo vežama mikrofilmuose. Juos daryti arkiv. S.Tamkevičius išmoko sovietinėje kariuomenėje. Mikrofilmus jis veždavo į Maskvą ir įteikdavo asmenims, drįsusiems nuvežti juos į užsienį. „Vienas pagyvenęs lietuvis klebonas iš JAV vežti mikrofilmą atsisakė, pabūgo, – prisiminė arkivyskupas, – o Amerikos lietuvė Rožė Šomkaitė sutiko ir paslėpė mikrofilmą dantų pastos tūbelėje, tačiau tikrinant jis buvo aptiktas. Ją Maskvoje tris dienas tardė, kur gavo draudžiamos literatūros. „Nusipirkau kioske“, – pajuokavusi. Apie tai aš perskaičiau „Izvestijose“.“

„Kronikos“ bendradarbiai Vakaruose siųsdavo ją daug kur, taip pat ir į Vatikaną. Romoje mons. Vincentas Mincevičius „Kroniką“ vertė į italų kalbą, o per Vatikano radiją ją skaitė mons. Vytautas Kazlauskas.

Arkiv. S.Tamkevičius užsiminė ir apie 1975 metais „Kronikos“ redakcijos pradėtą leisti pogrindžio leidinį „Aušra“. Jame buvo rašoma apie Lietuvos rusinimą, lietuvių tautos girdymą, keliama nemažai svarbių problemų. „Aušrą“ redagavo ramus, tylus, bet tvirto būdo kun. L.Kunevičius. Jis, anot arkivyskupo, dirbo kaip laikrodis – leidinį parengdavo laiku, labai kruopščiai, neįveldavo nė vienos klaidelės.

Gal net pernelyg kuklindamasis ganytojas prisiminė savo disidentinę veiklą, kalinimo, lagerio ir tremties metus Sibire, linksmai pasakojo, kaip gamykloje gamino ledo ritulio lazdas, sėmė ir vežiojo metalo drožles, kaip siuvo pirštines ir skuto bulves. Vėliau atsakė į jam pateiktus klausimus, išsamiai apibūdino niekšišką ir pragaištingą Religijų reikalų tarybos, oficialiai sovietmečiu valdžiusios Bažnyčią, veiklą. Tuomet pareigas Lietuvoje ėjo tik Panevėžio vyskupas Kazimieras Paltarokas, iš kurio buvo reikalaujama važinėti į taikos konferencijas ir kalbėti prieš amerikiečius bei anglus. Nuo 1970 metų Religijų reikalų tarybos referentu dirbo Raslanas – vienas Rainių miškelio žudikų, 1940-1969 metais dirbęs KGB.

„Buvome savo epochos vaikai, – renginio pabaigoje apibendrino arkiv. S.Tamkevičius, – Viešpaties padedami, kovojome su mums daromais iššūkiais, priešinomės jiems, gynėme tai, ką, mūsų galva, buvo privalu ginti, kad visiems būtų geriau. Nepasakyčiau, kad lageris labai baisus dalykas – žiūrėkim ir džiaukimės, kokie ilgaamžiai ir stiprūs jį atlaikę V.Lapienis ir A.Svarinskas...“

Salė stovėdama sukalbėjo „Tėve mūsų“. Atsisveikindamas arkivyskupas, laikydamas rankose jam įteiktas gėles, šmaikščiai paporino istoriją, kaip pats KGB paleido gandą, esą kun. S.Tamkevičius buvo KGB užverbuotas ir infiltruotas į „Kroniką“, kad pražudytų daug nekaltų žmonių...

Vladas VAITKEVIČIUS

© 2007 „XXI amžius“