Atnaujintas 2007 gegužės 4 d.
Nr.34
(1531)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Vilkaviškio vyskupijoje

Lazdijų dekanate

Paminėjo iškilųjį salezietį

KRIKŠTONYS. Savo gimtojoje sodyboje porą dienų svečiavęsis Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius, SJ, balandžio 21-ąją gausiai į didingą Krikštonių Kristaus Karaliaus šventovę susirinkusiesiems tikintiesiems kartu su kanauninkais Valiumi Zubavičiumi ir Mindaugu Puidoku aukojo šv. Mišias už saleziečių įkūrėją Lietuvoje kun. Antaną Skeltį.

Po palaiminimo vilkaviškietis S.Poniškaitis pasveikino ganytoją su 45-osiomis kunigystės metinėmis, įteikė gražią puokštę ir savo dėdės kun. Antano Skelčio portretą su užrašytomis keliomis svarbiomis datomis.

Nepaisydami nepaprastai žvarbaus vėjo, visi patraukė link ištuštėjusio namelio šventoriaus pašonėje, kur iki mirties gyveno I.Bieliūnaitė ir prie jos akių buvo suimtas kunigas Antanas. Pastarojo priverstinei tremčiai pažymėti sūnėnas Stanislovas nudengė juodą atminimo lentą ir perskaitė įrašus. Lentą pašventino arkivyskupas. Padėkota aplinkinių parapijų klebonams už kaštų padengimą, o žmonėms – už jau amžinybėn iškeliavusio Bėglio atminimą. Alytaus švietimo skyriaus inspektorė E.Biliūtė-Aleknavičienė jausmingai išaukštino paprastus, dorus Dzūkijos artojus, kurie su nuoširdžiausiu pasiaukojimu, rizikuodami tremtimi į Sibirą, gelbėjo įžymųjį Kunigą.

Štai erdvios dvibokštės bažnyčios statytojo (savo projektu ir pinigais) klebono kun. J.Reitelaičio kapas prie pat kairiojo bokšto. Dega dengtos žvakutės, boluoja gėlės, o iš kiek aukščiau žvelgia įamžintas fundatoriaus veidas. Maldai „Viešpaties angelas“ vadovauja arkiv. S.Tamkevičius.

Kultūros namuose – to paties kun. klebono J.Reitelaičio pastatytoje itin erdvioje klebonijoje – tęsėsi skaudžių įvykių minėjimas. Dalyvavo ir Vilkaviškio vyskupijos generalvikaras mons. Arūnas Poniškaitis.

Arkiv. S.Tamkevičius pateikė kelis epizodus iš draudimų laikotarpio, kai buvo kun. A.Skelčio nepamainomas patarnautojas. Įtaigiai kunigo Antano biografiją pristatė kan. M.Puidokas. Ją papildė S.Poniškaitis, koridoriuje iškabinęs savo atsivežtus stendus apie ankstesnius dėdės minėjimus, tarp jų – lazdą iš gimtinės muziejaus, kiekvienam kalbėtojui surasdamas gėlių puokštelę. V.Vailionytė dalijosi prisiminimais apie kun. A.Skelčio suėmimą jos tėvelių namuose. Klebonas kun. Vytautas Juozas Insoda pasidžiaugė, kad Dievas kalba per asmenybes, kurių viena – salezietis kunigas Antanas: jo, kaip vienintelio lietuvio, vardas įamžintas net Jeruzalėje. Du muzikinius dalykus įterpė instrumentinis duetas iš Lazdijų kultūros centro. Šių eilučių autorius perskaitė savo sukurtą poemėlę „Kunigo Antano Skelčio, SDB, odisėja“. (Ji spausdinama žemiau.)

Jeronimas ŠALČIŪNAS

 

Kunigo Antano Skelčio, SDB, odisėja

 

Bėga Kunigas, ilsta,

Ant kulnų – vanagai…

„Suklupau… Ar pakilsiu?

Kojos linksta… Blogai…“

          Štai kareivos artėja…

          „Stinga oro, jėgų…

          Ak, meldžiu Dangų, vėją

          Atvėsinti. Degu…“

Su baisiais automatais,

Su rizgiais šunimis.

Su keiksmažodžių „matais“,

Virtę nežmonėmis, –

          Žiauriai čiupti grasina

          Zanavykų laukuos. –

          Žingsniui spartą grąžina

          Žiburėlis languos.

Durys atsilapoja,

Pabarbenus vogčia.

Savininkas pamoja:

- Na, pasnausk, Tamsta, čia.

          Va lojimas nusilpsta.

          Tolsta gaižūs balsai.

          - – - – - – - – - – - – - – -

          Sapno antplūdy smilksta

          Praradimo vaizdai:

„Išardytas Vytėnuos,

Lizdas, krautas ilgai!..

Daug ką pavertė plėnim

Amžini nedraugai”.

          Kazlų Rūdą, Igliauką

          Dar Gudeliai pakeis.

          Spąstai Santaikoj laukia…

          Neįkliūta… Vėl eis.

„Kur priglausti teks galvą?

Kur atlėgtų širdis?

Gal kur dzūkiškos kalvos

Siektis, kol neprašvis?“

          Lingo, lingo Tėvelis

          Smilčių krašto takais.

          Dvelkia eglės, pušelės

          Tankaus miško sakais.

Paglobos Bagdanonys

(Gresia meškos už tai…).

Iškūrens Jurčiukonis

Jaukią krosnį šiltai.

          Laikinai susispausti

          Siūlys Mikabaliai.

          Negi drąsiai keliausi,

          Kai budrėja sekliai?

Pas dievotą Mariją

Nusigauti reikės.

Šauks pašonėj Seirijų

Gardis rugio riekės.

          Dunkso kaimas Degėsiai!

          Katalikai dori

          Kampą skirs pasislėpti

          Pilnaties vidury.

Kambarėlis mažokas.

Ir šventąsias Mišias

Slapčiomis tiks aukoti.

Zuję priešai neras.

          Per trumpai lemta džiaugtis…

          Tuoj padangė žydra

          Atkariai ima niauktis –

          Nugrumena audra.

Sutemoj į Krikštonis

Tyliai (šitaip nekart):

Reitelaitis (klebonas)

Moka guosti, patart.

          Net namų šeimininkei

          Neišduos paslapties.

          Kas, kodėl susitinka

          Valandoj nevilties.

Patarnaut atlydėjo

Sigituką mama:

(Jį nuo čion pakerėjo

Kunigystės trauka!)

          Skerdžiaus, elgetos būtį

          Lėmė baimė nesyk:

          „Viešpats duos nepražūti,

          Pro žabangas pralįst“.

Laimės ratas sustojo…

(Išplepėjo kažkas.)

Šimtasiūles nešioję

Surakino rankas.

          Oi, liūdėjo šventovė –

          Skelčiui baigės tremtis…

          - – - – - – - – - – - – - – -

          Kagėbistai užšovė

          Vilniuj plieno duris!..

Nežinioj SALEZIETIS

Leido vergo naktis.

(Apklausom saugumiečiai

Miegą drumsdavo vis.)

                    * * *

          Po vargų, po patyčių

          Glosto saulė šviesi!

          Kužda KRISTUS: „Bažnyčioj

          Reikalingas esi“.

Bet liga triūsą ilgą

Puola glemžti staiga…

Skruoste ašara žvilga –

„Viskam jau pabaiga…“

          Lanko griškabūdiečiai

          Kapą TARNO-ŽMOGAUS

          Ir Žalvėderiai kviečia

          Prie paminklo brangaus.

Jeronimas ŠALČIŪNAS

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija