| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Motinos dienai Motina šeimos stiprybė ir palaima Stasys GENTVILAS
Šeima yra daugiau nei vien teisinis, visuomeninis ar ekonominis vienetas. Tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti etnines, kultūrines, dvasines ir religines vertybes, kurios yra esminės jos narių vystymuisi ir jų gerovei. Šeima maža socialinė grupė, kurią jungia ne tik giminystės ryšiai, bet ir gyvenamasis plotas, bendras biudžetas. Kitaip sakant, šeima yra pagrindinis ir savarankiškas vienetas, kuriame gimsta, auga ir yra auklėjami vaikai. Šeima yra ta mažoji bažnytėlė, pasak vyskupo Eugenijaus Bartulio, kuri rūpinasi savo vaikais, juos auklėja, stengiasi jiems diegti gėrio, grožio sampratą, doros, sąžiningumo, darbštumo, pareigos, atsakomybės pradus, darbinius įgūdžius. Darnioje šeimoje dažniausiai išauga geri vaikai. Daug žalos šeimos papročiams, tradicijoms XX amžiuje padarė svetimųjų įtaka okupacijos laikotarpiu, kai priverstinai buvo brukami svetimi papročiai. Daug lietuvių atsidūrė tremtyje, taip pat okupantų įtaka savame krašte padarė daug žalos lietuvių tautai. Dešimtmečius buvo draudžiamos, pašiepiamos ir niekinamos senosios, ypač su religija susijusios, tradicijos, o jų vieton peršamos naujos. Tai negalėjo nepalikti savo pėdsakų. Per prievartinę pokario kolektyvizaciją buvo suardyta tradicinė daugiavaikė kaimo ūkininko šeima. Vėliau visuotinė melioracija išvarė iš likusių sodybų senuosius kaimiečius, jie persikėlė į ankštas gyvenvietes, o jų vaikai į miestus. Ir taip per trumpą laiką senojo prieškarinio kaimo su jo šeimos tradicijomis nebeliko. Prieškario Lietuvoje, Žemaitijoje, buvo labai graži tradicija: gegužės mėnesį vakarais prie kaimo koplytėlės Marijos garbei buvo kalbama Švč. M.Marijos litanija, giedama Sveika, Marija, Motina Dievo. Gegužės 23, 24 ir 25 dienomis, vadinamomis Kryžiaus dienomis, pietų metu šeimos susirinkdavo į kaimo kapines, kur giedodavo Visų Šventųjų litaniją ir kalbėdavo maldas už mirusiuosius. Ten prisimindavo palaidotus savo artimuosius: tėvus, senelius, brolius, seseris. Tada santuoka ir vestuvės turėjo gilias ir tvirtas tradicijas. Pasižadėjimas prie altoriaus būti ištikimiems vienas kitam iki gyvenimo pabaigos buvo šventas ir nesvarstomas ir dėl menkų nesutarimų niekas net negalvodavo apie skyrybas. O pačių vestuvių tradicijos ir papročiai buvo labai reikšmingi ir prasmingi. Vaikų auginimas ir auklėjimas pati svarbiausia šeimos ir mūsų gyvenimo prasmės dalis. Mūsų vaikai tai mūsų tautos ir valstybės piliečiai. Jie būsimieji tėvai ir motinos, jie kurs tolesnę tautos istoriją, jie mums, tėvams, bus moralinė atrama senatvėje. Bet tokie bus tik gerai išauklėti vaikai; blogi vaikai tai mūsų visų nelaimė, tai tėvų ašaros. Tėvų bendravimas su vaikais dar iki mokyklinio amžiaus labai atsiliepia užaugusių vaikų santykiams su kitais žmonėmis. Vienos kaimo mokyklos tikybos mokytoja man pasakojo, kad vaikai pasirenka tikybos ar etikos pamokas atsiklausę savo tėvų nuomonės. Viena mergaitė ašarodama kalbėjo, kad tėvelis jos neleidžia lankyti tikybos pamokų. Aš esu tavo tėvas ir dievas, ir nieko tau daugiau nereikia, teigė jis. Ką gali pasakyti apie tokį tėvą? Kiekviena šeima, be valstybės ir tautos švenčių, švenčia bažnytines ir savo šeimos šventes: mamytės, tėvelio, senelių ir kitų šeimos narių vardo, gimimo dienas, jubiliejus. Būna ir liūdesio šeimyninių švenčių. Svarbu, kad jos būtų kultūringos, be gausaus alkoholio, kurio žala nepaprastai didelė. Lietuvoje dauguma motinų rūpestingai augina savo vaikus. Ne veltui sakoma, kad geri vaikai maži vargai, blogi vaikai dideli vargai. Anksčiau, prieškario metais, tėvai senatvėje būdavo laimingi, išauginę gerus vaikus. Šie viską perimdavo iš tėvų ir turėdavo išlaikyti jau nedarbingus ir pasiligojusius savo tėvus iki mirties, nes tada seni žmonės pensijų negaudavo. Kuomet į šeimą ateidavo nauja gyvybė, buvo didžiulis džiaugsmas. Kiekviena šeima išaugindavo daug vaikų. Laimė, kad ir dabar Lietuvoje dar daug motinų, kurios išaugina gausias šeimas ir dorai auklėja savo vaikus. Nepakankamai apie tokias motinas rašoma, nepakankamai jos pagerbiamos, aprūpinamos materialiai. Yra proga Motinos dieną tokias mamas ir motinas prisiminti ir pagerbti. Blogi vaikai yra didžiulė našta ne tik šeimai, bet ir visuomenei, valstybei. Kai kuriose šeimose keikiamasi ir tai daroma kasdien. Dažnai keikiamasi svetimos valstybės keiksmažodžiais. Iš tėvų keiktis išmoksta vaikai. Geriančiųjų šeimose vaikai greičiau išmoksta svaigintis. Žinome, kad nemažai paauglių degraduoja, nusikalsta, beprasmiškai žūsta arba yra nuteisiami. Mūsų tauta daug neteko savo sūnų karo, pokario metais, taip pat dėl tremties. Tačiau kur kas skaudžiau, kad, gyvendami jau nepriklausomoje valstybėje, netenkame tiek daug vaikų avarijose, muštynėse, tiek daug yra kalinčių vyrų. Statistika rodo, kad paskutiniais metais žymiai daugiau žmonių miršta nei gimsta vaikų. O kokie siaubingi abortų mastai! Kas liks iš mūsų tautos po šimto metų? Dėl šeimų suirimo, vaikų valkatavimo, jų nusikalstamumo dažniausiai kaltas būna alkoholis, o dabar dar ir narkotikai. Labai daug žmonių gyvena nesusituokę ir gimdo nesantuokinius vaikus. Jeigu ima gerti motina, tai tokios šeimos laukia pražūtis, o vaikai dažniausiai patenka į vaikų namus. Tokiose šeimose (o jose dažniausiai būna sugyventinių poros) neretai vaikai net nužudomi. Galbūt dėl to kalta ir nepakankama valdžios parama jaunoms šeimoms. Ši nerimą kelianti statistika verčia susimąstyti, kodėl krikščioniškoje mūsų tautoje galėjo įsivyrauti tokie neigiami reiškiniai. Turbūt visi privalome prisiimti atsakomybę už tai ir už mūsų tautos likimą. Ne tik motina, bet ir tėvas turi būti atsakingas už vaikų auginimą ir jų išauklėjimą. Juk ne tas vertas tėvo vardo, kuris duoda vaikui gyvybę, bet tas, kuris kartu su motina išaugina ir išmoko savo vaikus būti darbščiais ir dorais žmonėmis. Tad būkime verti to, kad vaikai didžiuotųsi savo tėvais. Sutikdami Motinos šventę, pakilkime aukščiau kasdienybės ir pasiryžkime būti geromis motinomis ir tėvais dėl savo vaikų laimės ir džiaugsmo.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |