|
MAMA, KO LIŪDI?
Jonas Kačerauskas
Mama, mamytė, močiutė, motina kiekvieno vaiko pirmieji žodžiai, kartojami per visą žmonijos egzistavimą, giliai įaugę širdyje. Brangūs žodžiai ir motina Tėvynė, motina Bažnyčia.
Tu Motina tautos, kur alkuose degė šventoji vaidilų ugnis, kur sodybose, pakelėse stūksojo kryžiai, rūpintojėliai, kur sodžiuos skambėjo lietuviška daina. Kur nepalūžę bebaimiai knygnešiai, partizanai, kovotojai už laisvę garsino didvyrių žemę.
Vartau Anelės Butkevičienės knygą Garsios Lietuvos moterys (2007 m.). Čia daug garsių moterų suminėta, pradedant karaliaus Mindaugo žmona Ona, Kęstučio žmona Birute Vytauto motina, ir t.t. Ačiū už gerą knygą. O kas suminės tūkstančius, tyliai išėjusias iš gyvenimo, palaidotas kaimų, miestų kapinėse, bet per savo gyvenimą neretai atlikusias didesnius darbus, įnešusias didesnį indėlį į tautos, visuomenės gyvenimą negu garsiosios moterys. Manau, didžiulis indėlis motinos didžiųjų, garsių žmonių gyvenime rašytojų, mokslininkų, visuomenės, valstybės veikėjų, kovotojų už religijos, tautos laisvę: Simono Daukanto, vyskupo Motiejaus Valančiaus, Konstantino Čiurlionio, Maironio, Jono Basanavičiaus ir t.t., kovotojų už dorą, taurų žmogų, mylintį Dievą ir tėvynę Lietuvą. Ačiū Jums, gerosios gyvos ir jau šviesios atminties lietuvės Motinos. Ačiū Jums, Motinos, užauginusios dorus vaikus. Jums gražiausi žiedai, dainos.
Mama, ko lauki prie kiemo vartų, ko liūdi prie lango?
Mano rankose Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko straipsnis Negali būti, kad tiek aukų nueitų veltui Lietuvos žiniose. Ačiū, vyskupe, už labai gerą straipsnį. Norėčiau, kad šis straipsnis pažadintų visuomenę naujo, teisingesnio gyvenimo kūrimui. Manau, ne vien kunigai ir vienuoliai šiandieną idealistai. Jų gausu tarp vyresnio amžiaus žmonių, gimusių ir augusių tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje ir pokario metais, ypač tarp moterų. Jų gausu visuomeninėje veikloje, bažnyčiose. Jos susirinkusios diskutuoja, liūdi ar džiaugiasi.
Neretai girdžiu moteris, ypač motinas, nuogąstaujančias dėl dabarties, liūdinčias dėl alkoholio jūroje, tabako dūmuose, narkotikų liūne žūstančių vaikų, dėl to, kad ne ta Lietuva, dėl kurios tiek daug buvo svajota, tikėtasi, kovota, daug aukų sudėta ant laisvės aukuro, pagaliau eita į dainuojančią revoliuciją, kad valdžioje ne kovotojai, iškovoję laisvę, bet tie, kurie buvo priešingose pozicijose, vykdė okupantų valią. Jie išėję specialias mokyklas, moka į save patraukti žmones, sukiršinti, apkaltinti. Girdžiu, moterys kalba: Kristų išdavęs, Judas pasikorė, o mūsiškiai?
Atgavus nepriklausomybę, sovietmečiu buvę fabrikų, gamyklų, viešbučių, visuomeninių pastatų direktoriai galėjo juos privatizuoti sau. Šiandieną jų rankose tie patys fabrikai, gamyklos, viešbučiai, pastatai, milijonai bankuose. Jų rankose kapitalas, didžioji spauda. Jų arba jų vaikų, vaikaičių rankose ir valdžia. Jie sugeba rinkimų metu užliūliuoti žmones, padaryti sau paklusnią visuomenę.
Maskvos statytinis Suslovas pokario metais norėjo padaryti Lietuvą be lietuvių. Nepavyko. Rodos, tas pats daroma ir šiandieną asmens dokumentuose neberašoma tautybė, tik pilietybė. Gyvulys turi kilmę, o lietuvis ne. Lietuvoje gyvenantis afrikietis, arabas ar azijietis vadinamas lietuviu. Jei taip keliamas klausimas, tai ar ilgai žemės lopinėlis Lietuva spindės pasaulio žemėlapyje?
Dėl bedarbystės, sunkių ekonominių sąlygų, dėl organizacinės, moralinės paramos stokos šimtai tūkstančių lietuvių išvyko į Ameriką, Vakarų Europą. Motina laukia grįžtančių vaikų iš visų kraštų, žemynų, kad čia, Lietuvoje, kurtų Ameriką pasiturinčią, darnią Lietuvą.
Mama, ko liūdi prie kryžiaus?
Tavo lūpos šnabžda maldą, Tu nori, kad gyvenimo kryžkelėse pasiklydę, amžiais puoselėtus idealus pamynę po kojomis, Tavo vaikai sugrįžtų į doros kelią, į didelį, kūrybingą gyvenimą, kad šeimos būtų tvirtos, gausios, kad jose augtų tvirtos valios, naujo, gražaus gyvenimo kūrėjai, dvasios milžinai, kad mokyklose, valdžioje būtų tikri krikščionys. Krikščionys demokratai padėjo tvirtus valstybės pamatus tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje. Jie padės tvirtus pamatus ir šiandieną. O jų, jau septynioliktaisiais laisvės metais, labai reikia. Kiek daug netiesos, gobšumo, rietenų, asmeniškumo. Mama, tu nori, kad vėl mūsų bažnyčios švenčių metu būtų pilnos jaunimo. Juk be religijos nėra doros.
Neliūdėk, Mama, nelaužyk sau rankų, kaip kad laužo užrūstintas vėjas beržo šakas. Tau dar liko sūnų ir dukrų, jie prikels Lietuvą naujam, gražiam gyvenimui, tik reikia pažadinti, uždegti meile Dievui ir tėvynei Lietuvai.
© 2007 XXI amžius
|