|
Nesileiskime kvailinami
Po rinkimų į savivaldybes žiniasklaida kaip kokį burtažodį ėmė kartoti: visos partijos vienodos, visos veržiasi į valdžią ir prie lovio.
Tačiau tai kaldama žmonėms į galvą pamiršo patikslinti, jog vienodos yra Brazausko-Kirkilo vadovaujamos ir vienai stovyklai priklausančios partijos, ir būtent jos siekia būti lovio šeimininkės. Pamiršo pridurti, kad visos jos, kurias, be lovio siekimo, vienija senoji komunistinė ideologija, kovoja su vienintele Lietuvos interesams atstovaujančia Tėvynės sąjunga. Pastarieji politiniai įvykiai mūsų šalies gyvenime patvirtino šį faktą: J.Imbrasas, R.Pakso Liberalų-demokratų partijos narys, išrinktas Vilniaus meru (nors R.Paksas, būdamas meru, paliko sostinę su milijonine skola). Viena Tėvynės sąjunga prieštaravo R.Pakso (Imbrasas lygu Paksui) kandidatūrai, o A.Paleckis, kaip valdančiųjų Socialdemokratų partijos atstovas, aršiai gynė Paksą, remdamasis tuo faktu, jog pastarąjį išrinko dauguma vilniečių. (Įdomu, kiekgi ne Lietuvos piliečių rinko Paksą?) Tačiau akivaizdu, jog paskutiniu, lemiamu momentu jį parėmė Liberalų sąjūdžio nariai. Dabar visiems tapo aišku, jog nei liberaldemokratai, nei Liberalų sąjūdis, nei A.Zuoko liberalcentristai nėra dešinieji. Svarbiais ir gyvybiškais Lietuvai klausimais jie visuomet, kaip ir šįkart, palaikė ne dešiniųjų poziciją, bet kairiųjų. Tad ar turi teisę jie vadintis dešiniaisiais?
Kodėl Tėvynės sąjunga neturėtų siekti valdžios? Kaip ji įvykdys savo programines nuostatas būdama opozicijoje? Juk įsitikinome, kad neįgalus Seimas yra toks todėl, kad negali išspręsti skaudžių Lietuvos problemų, nes viską lemia dauguma, jos balsas. Tuo tarpu Tėvynės sąjunga, turėdama mažai balsų, negali daryti įtakos daugumos sprendimams.
Todėl ir turime Seimo daugumos Brazausko-Kirkilo valdžios saldžių pažadų karčius vaisius (nepaisant nepriklausomybės dėka iškovotų puikių pergalių, kuriomis pasinaudojo į valdžią grįžę komunistai): šeimas ardančią girtuoklystę, paleistuvystę, narkomaniją, smurtą, daugiausia nei bet kurioj Europos šaly avaringumą, savižudybių ir nužudymų skaičiumi taip pat visus pralenkiame. Visame pasaulyje garsėjame skyrybų skaičiumi, benamių armijos didėjimu, vagystėmis, prasidedančiomis epidemijomis (utėlių, atviros tuberkuliozės), agresyvėjančiais vaikais, kurių tėvai priversti ieškoti geresnio atlyginimo užsienio šalyse. O jei dar pridėtume tuos, kurie kenčia nuolatinį skausmą 68 tūkst. onkologinių ligonių, kurie laukia nesulaukia terapinių procedūrų ar tai ne pasityčiojimas iš tautos? Ar tai ne nusikaltimas žmoniškumui (genocido tąsa)?
Vietoj šviesiausių ir darbščiausių lietuvių, priverstų palikti savo vaikus, senelius, tėvus, turime labai daug atvykėlių iš Rusijos bei Baltarusijos, kuriems tuoj pat suteikiamas gyvenamasis plotas ir darbas. Valdžia pasirūpino, kad būtų išleistas įstatymas, suteikiantis ne Lietuvos piliečiams rinkėjo teisę. Maža to, jiems buvo suteikta ir teisė kandidatuoti (vasario 27 d.) į savivaldybių tarybas. Tam tikslui šalia senos (ar senos) Rusų partijos buvo leista įsteigti naują Rosų partiją. Šių partijų 25 nariai buvo įtraukti į kandidatus R.Pakso, A.Paulausko, A.Zuoko, K.Prunskienės, V.Muntiano, darbiečių bei Ozolo Centro partijų sąrašuose. Vienintelis XXI amžius rašė apie tai dar gerokai prieš rinkimus, t.y. perspėdamas rinkėjus. Parsidavėlė žiniasklaida tylėjo. Lygiai kaip ir dėl Baltijos kelio. Leido šitam laikraščiui, vadovaujamam marksisto-leninisto Vytauto Radžvilo, kuris ragino Lietuvos piliečius (aišku, ne komunistus ir jų rėmėjus) nubausti valdžią ir užbraukti partijas, atlikti juodą darbą.
Tą patį galima pasakyti apie Pakso partijos finansuojamą Laisvą laikraštį, tapusį jo paties ruporu, aršiai gynusiu jo nekaltybę.
O jei dar pridurtume Beno Rupeikos treles su poezija ir jo herojų išmetamais klastingais šmeižto kurkulais, susidaro tikras vaizdas. Valdžia ir žiniasklaida eina išvien. Dėl akių iškelia kokį valdžios vyrus kompromituojantį faktą, o paskui aiškina: visi jie tokie. Tik, deja, toliau faktų atskleidimo žiniasklaida neina. Tiesos jai irgi nereikia. Kovoti už teisingumą nežadama ir nenorima. Todėl suprantama, kodėl XXI amžius taip yra puolamas, kodėl jam nesudaroma prieinamų sąlygų spaudos kioskuose, be to, ir daugumoje bažnyčių vengiama apie jį informuoti tikinčiuosius.
Įdomu, ar Krikščionių demokratų partija ir Lietuvių katalikių moterų sąjunga eis protestuoti prieš būsimą gėjų demonstraciją gegužės mėnesį. Nejau leisime tyčiotis iš Dievo? Nepamirškim, jog Dievas apleidžia tą tautą, kuri leidžia klestėt paleistuvystei. Nelaukime Spartos likimo, kurią pražudė supuvusi moralė.
Leokadija ČEPULIENĖ
Panevėžys
© 2007 XXI amžius
|