Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Per Tave, Rožinio Karaliene, mes norime patekti į dangų

Fįtimos Ligonių koplyčios sienos-lango vitražas, vaizduojantis 1917 m. spalio 13 d. stebuklą – „Saulės šokį“, kurį tada stebėjo 70 tūkst. žmonių

Pušaloto vikaras kun. Mykolas Vembrė (antras iš kairės). Kairėje – Pušaloto klebonas kun. Jonas Ulickas su sese A.Gugiene, jos dukromis ir savo broliais Adomu ir kun. Petru. 1930 metai

Pirmosios Nepriklausomybės metais daugelio lietuvių kambariuose, o ypač kaimų trobų seklyčiose nuo sienų žvelgė du paveikslai, kuriuose Jėzus ir Jo Motina Marija rodė savo atvertas širdis – dieviškos meilės simbolį.

1673 metais šv. Margaritai Marijai Alakok apsireiškęs Viešpats Jėzus pasakė: „Mano meilė suteiks atgailos malonę visiems, kurie paeiliui devynis mėnesius Pirmąjį penktadienį priims šventąją Komuniją – jie nemirs be Dievo malonės ir be šventų sakramentų.“

O Švč. Mergelė Marija 1917 metais Fatimoje apsireiškimuose išreiškė norą, kad penkiais pirmaisiais mėnesio šeštadieniais iš eilės priimtume šv. Komuniją, sukalbėtume visas Rožinio dalis ir po kiekvienos paslapties sakytume: „O mano Jėzau, atleisk mums mūsų kaltes, apsaugok mus nuo pragaro ugnies, nuvesk visas sielas į dangų, o ypač reikalingas Tavo gailestingumo“. Dangaus Karalienė kalbėjo: „Jėzus nori, kad žmonės mane pažintų ir mylėtų, nori, kad garbintų mano Nekalčiausiąją Širdį“. Šie apsireiškimai vyko Fatimoje prieš 90 metų.

Anuometinis Fatimos miestelis su dviem tūkstančiais gyventojų pačiame Europos pakraštyje – Portugalijos vakarinėje dalyje – turi grynai arabišką vardą gal nuo maurų laikų (pagal legendą Fatima buvusi mylimiausia Mahometo duktė, mirusi 1632 m.).

1916 metais trys piemenukai: Liucija dos Santos (gim. 1907 m.) ir jos tetos – Marto šeimos – du vaikučiai Praniukas (1908-1919) ir Jacinta (1910-1920) ganė bandą netoli Fatimos bažnytkaimio. Prie uolos jie pastebėjo spindintį tarsi žmogaus pavidalą ir išgirdo žodžius: „Nebijokite – aš esu taikos angelas. Melskitės su manimi“. Angelas parpuolęs ant žemės meldėsi ir vaikučiai kartojo jo žodžius: „O mano Dieve, tikiu į Tave, garbinu Tave, pasitikiu Tavimi ir myliu Tave. Aš prašau atleidimo už visus tuos, kurie į Tave netiki, Tavęs negarbina, nemyli ir nepasitiki Tavimi“. Tris kartus pakartojęs šią maldą angelas išnyko. Tą rudenį jis vaikučiams pasirodė dar du kartus. Vaikai niekam nepasakojo apie angelą. Nė vienas iš jų nemokėjo skaityti, bet pamaldžiai kalbėdavo rožinį ir uoliai mokėsi katekizmo.

1917 m. gegužės 13 d., sekmadienį, visi trys piemenukai saugojo avių bandą Irios slėnyje netoli savo kaimo Aljustrelio. Vidurdienį vaikai kaip paprastai sukalbėjo rožinį, paskui žaidė. Staiga dangų perskrodė šviesos spindulys. Vaikai manė, kad pradeda žaibuoti. Bet danguje švystelėjo dar labiau spindintis šviesos pluoštas, ir ant skurdaus ąžuoliuko piemenukai pamatė nepaprastai gražią spinduliuojančią moterį. Jos veidas buvo liūdnas. Rankose laikė baltų perlų rožinį. Ji buvo auksu puoštu baltu apsiaustu, kuris dengė ir jos galvą. Piemenukai neišsigando, o Liucija paklausė: „Iš kur Jūs esate?“ – „Aš ateinu iš dangaus. Prašau jūsų, kad ateitumėte į šią vietą tą pačią valandą tryliktą dieną šešis mėnesius. Po to aš pasakysiu, kas aš esu ir ko noriu. Tada aš apsilankysiu septintą kartą (reikia suprasti 1925 metais pasirodymus Liucijai)“. Gražioji ponia klausė vaikų: „Ar jūs norite aukoti visus kentėjimus, kuriuos jums siųs Viešpats, permaldauti už nuodėmes, kuriomis Jis yra įžeistas, ir išmelsti nusidėjėliams atsivertimo malonės“. – „Taip, mes norime“, – atsakė Liucija visų vaikų vardu. Apsupta šviesos Pasirodžiusioji nusigręžė, pakilo rytų pusėn ir pranyko. O piemenukai ilgai žiūrėjo į dangų ton pusėn. Bijodami tėvų, vaikai nutarė nieko nesakyti, ką matė ir ką regėjo. Bet Jacinta (6 metukų!) neiškentė ir papasakojo savo motinai. Greit sužinojo apie tai kiti žmonės. Pranuko ir Jacintos tėvas patikėjo, o Liucijos motina nesiskaitė su priemonėmis, versdama ją sakyti, kad meluoja apie regėjimą. Taip pradėjo pildytis Pasirodžiusiosios žodžiai apie būsimus vaikų kentėjimus.

Birželio 13, liepos 13 ir rugpjūčio 13 dienomis į Kova da Irios slėnį rinkosi žmonės. Pradžioje 50, vėliau – 4000 ir dešimtatūkstantinė minia. Laukdami vaikų ir Apsireiškimo, suklupę kalbėjo rožinį ir giedojo. Dangus pritemdavo, krisdavo nuostabus žaibas, sugriaudėdavo ir Liucija kalbėdavosi su Gražiąja Ponia. Kiekvienas vaikas gavo po paslaptį, buvo pasakyta, kad Pranuką ir Jacintą greitai ateis pasiimti, o Liucijai reikės ilgai pasilikti žemėje, kad per ją Jėzus būtų labiau pažintas ir mylimas, kad ji išplatintų pasaulyje pamaldumą į Marijos Nekalčiausiąją Širdį. Apsireiškusioji prašė melstis už nusidėjėlius, už juos aukotis, kasdien kalbėti rožinį. Marijai ištiesus rankas, šviesos spinduliai krito į žemę ir susigėrė į ją. Vaikai toje šviesoje pamatė ugnies jūrą, kurioje nardė pasmerktųjų sielos – permatomos ir juodos žmogaus pavidalo anglys vaitojo iš nevilties. Tai išvydę, vaikai sukliko. Minia girdėjo tik triukšmą, panašų į griaustinį. Vaikai buvo varginami lankytojų nesibaigiančiais klausimais, bet jiems patikėtas paslaptis atidžiai saugojo. Netikinčiųjų spauda tyčiojosi iš įvykių ir šmeižė savo prasimanymais.

Rugpjūčio 13 dienos regėjimas neįvyko, nors ant ąžuoliuko nusileido nuostabus debesėlis ir žaibavo. Regėjimo rytą vaikus areštavo – Ouremo apskrities viršininkas juos išsivežė ir labai žiauriai tardė. Paleido, nieko nepešę, tik po dviejų parų. O piemenukai vėl ganė savo bandą tuščioje Valinhos dauboje. Rugpjūčio 19 dieną vaikai pastebėjo apsireiškimo ženklus – saulės pritemimą ir nuostabų žaibą. Po antro žaibo vaikai suklaupė prieš ąžuolą, daug didesnį už Irios. Švč. Mergelė pasakė, kad dėl sutrukdyto apreiškimo žadėtas spalio stebuklas bus mažiau didingas. Vaikai nuo šio ąžuolo nusilaužė šakelę, nors nenorėdavo, kad nuo Irios ąžuoliuko žmonės laužytų šakas. Parnešus šakutę Liucijos motinai, pasklido nepaprastai malonus kvapas. Nuo to laiko ji nebepersekiojo dukters.

Rugsėjo 13-ąją, vynuogių derliaus nuėmimo metu, nežiūrint darbymečio, susirinko 20 tūkstančių žmonių minia. Oras nusidažė auksine spalva. Švč. Mergelė vaikams pasakė, kad spalio mėnesio regėjime pasaulį palaimins šv. Juozapas su Kūdikėliu ant rankų ir žmonių tikėjimui sustiprinti bus parodytas stebuklas.

Laukdami spalio 13 dienos Apsireiškimo, minios iš vakaro plaukė į Kova da Irios slėnį. Spalio 13-ąją nuo pat ryto smarkiai lijo. Septyniasdešimt tūkstantinė minia klūpėjo purve. Vaikai vos prasibrovė prie ąžuoliuko. Tris piemenukus apgaubė sidabrinis debesėlis, kai jie kalbėjosi su antgamtiniu pasauliu. Švč. Mergelė pasakė: „Aš esu Rožančiaus Karalienė. Tęskite kasdieninį rožinio kalbėjimą. Žmonės turi liautis įžeidinėję Dievą“. Po šių žodžių Švč. Motina iškėlė rankas ir pradėjo kilti į dangų. Ji spindėjo šviesiau už saulę. Šalia jos piemenukai pamatė šv. Šeimą – dešinėje saulės šv. Juozapą su Kūdikėliu. Šv. Juozapas kryžiaus ženklu tris kartus palaimino minią.

Staiga išsiskirstė debesys, nustojo lyti. Danguje neliko nė vieno debesėlio. Saulė pradėjo suktis apie save tarsi ugninis ratas, šviesos puoštai visom vaivorykštės spalvom pasklido virš minios. Saulė judėjo žemės link. Perlyti žmonės staiga išdžiūvo. Stebuklas tęsėsi apie dešimt minučių. Įvykis buvo fotografuojamas.

Švenčiant Rožinio Karalienės pasirodymo dvidešimtmetį, Leiros vyskupas atvėrė Aukso Knygą – joje įrašomi žmonių atsiųsti raštiški pasižadėjimai kasdien kalbėti rožinį šeimos rately ar bažnyčioje kartu su kitais. Didžiulė pasižadėjimų knyga padėta prie Marijos statulos kojų.

Šiomis dienomis sukanka 25 metai nuo popiežiaus Jono Pauliaus II piligriminės kelionės į Fatimą, kur jis kaip padėką Švč. Motinėlei už išgelbėtą jo gyvybę nuvežė kulką, jį sužeidusią, bet neatnešusią mirties.

Švč. Fatimos Motinėlės Didysis pažadas: „Kiekvieną pirmąjį šeštadienį pragaro vartai bus uždaryti – niekas nepražus. Bus atverti skaistyklos vartai – sielos pateks į dangų“. Ir pažadas vykdomas: Popiežius į Amžinybę Viešpaties pašauktas Pirmojo šeštadienio vakarą.

Lietuvoje apie Apreiškimą Fatimoje paminėta trumpa žinute 1939 metais žurnale „Lurdas“. 1944-aisiais nuo bolševizmo antros invazijos pasitraukęs į Vakarus Surviliškio klebonas kun. Mykolas Vembrė savo išleistame vertime „Marija kalba pasauliui“ 1951 metais rašė: „Nepriklausomoj Lietuvoj nedaug buvo žinoma apie Fatimą. Pirmą kartą plačiau apie ją sužinojau 1944-aisiais, perskaitęs vokiečių kalba knygą „Maria spricht zur Welt“. Ji padarė man didelį įspūdį. Nutariau išversti lietuvių kalbon. Vertimas atliktas 1945 metais vasario-balandžio mėn. Šią knygą itališkai parašė Popiežiaus Biblinio instituto prof. L.Gonzaga da Fonseca. Ji išversta į portugalų, prancūzų, anglų, vokiečių ir kitas kalbas. Vertimą į lietuvių kalbą žiūrėjo ir korektūrą taisė rašytojas S.Santvaras. Knygoj smulkiai aprašyta, kaip vyko Švč. Mergelės pasirodymai ir ko Ji iš žmonių reikalavo, ką matė 70 tūkst. minia „Saulės šokio“ stebuklo dieną 1917 m. spalio 13 d., kaip ten vyksta pagijimai ir atsivertimai.

„Išleisdamas šią knygą lietuviškai, noriu kad ir lietuviai plačiau pažintų Rožančiaus Karalienės reikalavimus, pasakytus Fatimoje, juos vykdytų ir skleistų tarp savęs. Tada būsime tikri, kad mūsų tauta nebus išnaikinta, o sulauksime Nekalčiausios Marijos Širdies triumfo ir mūsų laisvoj Tėvynėj Lietuvoj. Tada į savo gimtąsias sodybas galės sugrįžti iš šaltojo Sibiro, tolimosios Australijos ir kitų pasaulio kraštų išblaškytieji Lietuvos vaikai“.

Parengė Apolonija NISTELIENĖ

© 2007 „XXI amžius“