Pirmasis puslapis
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Žiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Fatimos „paslapties“ aktualumas

Mindaugas BUIKA

Kardinolas Andželas Sodanas 2000 m. gegužės 13-ąją praneša apie „Fatimos paslapties“ trečiosios dalies turinį

Fatimos regėtojai

Įsimintinas kardinolo A.Sodano pareiškimas

Gausiais renginiais – tarptautiniais teologiniais ir pastoraciniais kongresais, sakralinio meno parodomis, nacionalinėmis ir diecezinėmis piligrimystėmis – pastaraisiais mėnesiais minimo Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Fatimoje (Portugalija) 90-mečio kulminacinės celebracijos vadovu popiežius Benediktas XVI paskyrė Kardinolų kolegijos dekaną kardinolą Andželą Sodaną. Tai neatsitiktinis paskyrimas: gegužės 12-13 dienomis įvyksiančioms iškilmėms vadovaus Bažnyčios hierarchas, kuris pirmasis oficialiai ir aiškiai atskleidė „Fatimos žinios“ svarbiausiojo elemento, vadinamosios „paslapties“ trečiosios dalies tikrąją prasmę“.

Apie ją tuometis Vatikano valstybės sekretorius Fatimoje kalbėjo lygiai prieš septynerius metus, 2000-ųjų gegužės 13 d., tuoj po popiežiaus Jono Pauliaus II aukotų šv. Mišių, kurioje jis Bažnyčios palaimintaisiais paskelbė du iš trijų Dievo Motinos apsireiškimo regėtojų – Pranciškų ir Jacintą. „Fatimos vizija pirmiausia telkiasi į kovą, kurią ateistinės sistemos vykdė (ir tebevykdo – M.B.) prieš Bažnyčią ir krikščionis bei išreiškia didžiules kančias, kurias dėl to patyrė tikėjimo liudytojai antrojo tūkstantmečio paskutiniajame amžiuje, – sakė kardinolas A.Sodanas šimtatūkstantinei maldininkų miniai. – Toks yra nesibaigiantis Kryžiaus kelias, kuriam vadovavo XX amžiaus popiežiai“.

Jis paaiškino, kad pagal Dievo Motiną regėjusių „mažųjų piemenėlių“ interpretaciją, kurią vėliau dar kartą patvirtino trečioji regėtoja karmelitė vienuolė sesuo Liucija (mirusi 2005 metais), atskleistoje vizijoje „vyskupas baltais rūbais“, kuris meldžiasi už visus tikinčiuosius, yra Popiežius. Piemenėliai regėjo, kaip Šventasis Tėvas, didžiai kentėdamas, sunkiai skynėsi kelią link kryžiaus, pro kankinystę patyrusių vyskupų, kunigų, moterų ir vyrų vienuolių bei daugelio pasauliečių kūnus, ir taip pat krito kulkų ugnies pakirstas. Po pasikėsinimo į popiežiaus Jono Pauliaus II gyvybę Švč. Mergelės Marijos apsireiškimo Fatimoje metinių dieną, 1981 m. gegužės 13-ąją, tapo aišku, kad pranašiškoje vizijoje buvo atskleistas kaip tik šis baisusis įvykis.

Popiežius Jonas Paulius II pareiškė savo tvirtą įsitikinimą, kad būtent Dievo Motinos ranka tuo lemtingu momentu nukreipė kulką, tuo išgelbėdama jo gyvybę ant pačio „mirties slenksčio“, ir sesuo Liucija visiškai pritarė šiai nuomonei. Kardinolas A.Sodanas maldininkams aiškino, kad tuo pagrindu Fatimos vyskupui lankantis Romoje, popiežius Jonas Paulius II nusprendė atiduoti jam kulką, per pasikėsinimą surastą jo automobilyje, ir ši kulka buvo įmontuota į Fatimos Dievo Motinos karūną.

Kardinolas taip pat priminė, kad su „Fatimos žinia“ artimai susijusios 1989 metų politinės permainos tuomet komunistų valdytoje Rytų Europoje, kai žlugo ateistiniai režimai buvusioje Sovietų Sąjungoje ir daugelyje kitų regiono šalių, dėl ko popiežius Jonas Paulius II „nuoširdžiai dėkojo Švč. Mergelei Marijai“. Tuometinis Vatikano valstybės sekretorius savo pastabose pabrėžė, kad Fatimos „paslapties trečioji dalis, kaip ir visi kiti apsireiškusios Dievo Motinos nurodymai, lieka aktualūs ir dabartyje“, nes daugelyje pasaulio vietų „tragiškai tęsiasi išpuoliai prieš Bažnyčią ir krikščionis, kuriuos slegia sunki kentėjimų našta“. Jis priminė Dievo tarno Jono Pauliaus II pastebėjimus, kad „Fatimos žinioje“ reikia įžvelgti ir mūsų laikų ženklus kartu su Dievo Motinos ypatingu susirūpinimu dėl žmonijos likimo, pabrėžiant atsivertimo, atgailos ir atleidimo poreikį.

Kaip žinoma, popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu, po papildomų tuometinio Tikėjimo doktrinos sekretoriaus arkivyskupo (dabartinio Vatikano valstybės sekretoriaus kardinolo) Tarcizijaus Bertonės pokalbių su seserimi Liucija, „Fatimos žinios“ išsamius teologinius komentarus pateikė tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI).

Vengrijos katalikų ryšys su Fatima

Rytų Europos tautos, kurioms pirmiausia yra skirta „Fatimos žinia“, įvairiais būdais celebruoja šios vienos didžiausių Dievo Motinos šventovės jubiliejų. Šiuo atžvilgiu savo solidumu išsiskyrė spalio mėnesį Vengrijos katalikų atstovų atlikta nacionalinė piligrimystė į Fatimą, kurios metu Fatimos šventovės Apsireiškimų mažojoje koplyčioje šalis iškilmingai paaukota Dievo Motinai. Vengrijos katalikai meldėsi už savo tėvynę, už pasaulį, už taiką. Po iškilmingų šv. Mišių, prieš suteikdamas palaiminimą, Vengrijos vyskupų konferencijos pirmininkas Estergomo ir Budapešto arkivyskupas kardinolas Pėteris Erdas visiems maldininkams padėkojo už dalyvavimą vengrų pamaldose.

„Šioje iškilmėje meldėmės už visus Vengrijos katalikus, už visą vengrų tautą“, – kalbėjo kardinolas P.Erdas. Jis paaiškino, kad šv. Mišių, kuriose iškilmingai atnaujintas vengrų tautos paaukojimas Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai, celebruotais buvo visi penkiolika Vengrijos vyskupų, 80 kunigų ir du kardinolai. Pamaldose dalyvavo organizuotai iš Vengrijos į Fatimą atvykę šimtai vengrų maldininkų. Kartu buvo paminėtos vengrų tautos sukilimo prieš sovietinio komunizmo režimą 50-osios metinės. Dėl šio sutapimo piligrimus buvo atlydėję svarbiausių Vengrijos žiniasklaidos priemonių žurnalistai, kurie išsamiai nušvietė renginį.

Kartu su Vengrijos ganytojais šv. Mišių celebracijoje dalyvavo Leirijos ir Fatimos ordinaras vyskupas Antonijus Martas ir tos pačios diecezijos, kuriai priklauso Dievo Motinos šventovė, emeritas vyskupas Serafimas Fereira Silva. Iškilmėms baigiantis vyskupas A.Martas nebandė slėpti savo emocijų: „Tai buvo jaudinantis patyrimas. Nors aš nesuprantu vengriškai, tačiau jaučiau tvirtą tikėjimą žmonių, kurie dėkojo Švč. Mergelei Marijai už globą jų šalies išsivadavimo (iš komunizmo) kelyje. Tai buvo pirmas kartas, kai aš dalyvavau celebracijoje kartu su Rytų Europos žmonėmis, kuriems „Fatimos žinia“ pirmiausia ir yra skirta“.

Savo įspūdžiais dalijosi ir jaunųjų regėtojų Pranciškaus ir Jacintos kanonizacijos bylos vicepostulatorius kunigas Luisas Kondoras, kuris yra kilęs iš Vengrijos, tačiau jau 52 metus gyvena Fatimoje. „Dievo Motina yra Vengrijos viltis, – sakė jis. – Mes tikimės šalies tikrojo atsivertimo po 45 metų ateistinio komunizmo. Mes tikimės Vengrijos tikėjimo atsinaujinimo“. Kunigas L.Kondoras taip pat priminė Vengrijos primo kardinolo P.Erdo išskirtinę iniciatyvą dėl Vengrijos paaukojimo Dievo Motinai. Prieš trejus metus, atvykęs į Fatimą, jis paaukojo savo dieceziją, o dabar, tapęs Vengrijos vyskupų konferencijos pirmininku, nusprendė Švč. Mergelės Marijos Nekalčiausiajai Širdžiai paaukoti visas Vengrijos vyskupijas.

Vengrijos Bažnyčia skelbia, kad šalis yra „Dievo Motinos karalystė“ ir kad Švč. Mergelė Marija yra oficiali jos globėja. Vengrijos ryšys su Dievo Motina yra neatsitiktinis: jos valdovas šv. Steponas buvo pirmasis karalius visame pasaulyje, kuris savo karūną 1038 metais paskyrė Dievo Motinai. 1971-aisiais Vengrijos katalikai iš viso pasaulio rinkosi į Fatimą celebruoti savo tėvynės krikštytojo karaliaus šv. Stepono gimimo tūkstantąsias metines. Kitas įsimintinas įvykis, stiprinęs Vengrijos saitus su Fatima, buvo jos žymiojo kovotojo prieš komunizmą kardinolo Jozefo Mindsenčio 80-mečio minėjimas, kurio proga jis pats vadovavo Kryžiaus kelio stotims, Fatimoje įrengtoms vengrų katalikų suaukotomis lėšomis. Fatimos apylinkėse vengrai taip pat yra pastatę Šv. Stepono koplyčią ir vengriškąją Kalvariją, į kurią organizuotai ėjo Kryžiaus kelią melsdami Dievo gailestingumo savajai tautai.

„Atgailos! Atgailos! Atgailos!“

Fatimos Dievo Motinos šventovės periodiniame leidinyje „Luz e Paz“ („Šviesa ir taika“,) aktualizuodamas apsireiškimų 90-ųjų metinių parinktą temą „Viešpaties gailestingumas“, šventovės rektorius kunigas Lusianas Gera paaiškino, kad „iš Viešpaties mums rodomo gailestingumo mes turime semtis drąsos būti gailestingiems savo broliams ir sesėms. Kad šis siekis būtų sėkmingas, reikia pasiaukojimo, kartais net herojiškumo“. Ir pagrindinė atgaila, kuriai mus ragina angelas ir Viešpaties Motina Fatimos „paslapties“ trečiojoje dalyje, yra širdgėla tų, kuriuos Dievas kviečia suprasti, atleisti ir užgydyti maišto, nedėkingumo, neapykantos padarytas žaizdas.

Kunigas L.Gera aiškina, jog, skaitant Fatimos „paslapties“ trečiosios dalies tekstą, negali nekilti klausimas, kodėl Dievas taip sutvarkė, kad ji būtų atskleista būtent ant trečiojo tūkstantmečio slenksčio. „Ir kodėl angelas su liepsnojančiu kalaviju savo rankoje? Kodėl trigubas perspėjimas grėsmingu tonu: Atgailos! Atgailos! Atgailos!“ Dvasininkas daro išvadą, jog šis angelo šauksmas yra skirtas visiems krikščionims ir būtent XXI amžiaus krikščionims. Todėl jie turi imtis atperkamosios atgailos iniciatyvos, ištikimai vykdydami Dievo svarbiausiąjį meilės įsakymą. „Tik meilė pateisina atgailą, nes tik meilė gali suteikti prasmę žmogiškajam kentėjimui“, – pabrėžia Fatimos šventovės rektorius.

Jis priminė tą prasmingąjį klausimą, kurį mažiesiems regėtojams uždavė Švč. Mergelė Marija per savo pirmąjį apsireiškimą Fatimoje 1917 m. gegužės 13 d.: „Ar norite pasiaukoti Dievui, prisiimdami visus kentėjimus, kuriuos Jis jums nori pasiųsti?“ Buvimas gailestingiems tiems broliams ir sesėms, kurie suteikia jums kentėjimus, yra geriausias būdas savąjį gyvenimą suvienyti su Viešpaties Jėzaus kryžiaus kančia. Kaip tik tokiais kentėjimais „savo kūne“ yra tobulai papildoma atperkamoji Viešpaties kančia, aiškina apaštalas šv. Pauliaus laiške kolosiečių bendruomenei (plg. Kol 1, 24).

„Jeigu Dievas norėjo, kad Fatimos „paslapties“ trečioji dalis būtų atskleista tik dabar, tai gal ir dėl to, kad mūsų laikų žmonės geriau pasirengę ją suprasti? – svarsto kunigas L.Gera. – Jeigu yra taip, tai dažniau vėl iš naujo skaitykime tą trečiąją dalį. Ir melskimės, kad Dievas atvertų protus ją suprasti“. Atgaila, kurią mes praktikuojame kaip gailestingumo ir atleidimo nuostatą, yra kaip tas kankinių kraujas, kuris laša nuo Išganytojo kryžiaus, kaip vaizduojama trečios dalies pasakojimo tekste. „Toje materializmo terpėje – dėl kurios tiek daug aimanavo paskutinieji popiežiai – iš jos pagimdytame vienišume bei neapykantoje mūsų atgaila taps būtina kaip kankinių kraujas“, – aiškina Fatimos šventovės rektorius. Tuo krauju nuplaunamos sielos galės artėti prie Dievo.

Taigi Švč. Mergelės Marijos apsireiškimų Fatimoje 90-ųjų metinių minėjime siekiama susitelkti į Dievo gailestingumą, kad geriau suprastume, jog nėra taikos be meilės nei meilės be atleidimo. „Atleisk mums, kaip ir mes atleidžiame...“ – primena Viešpaties maldą Fatimos šventovės rektorius kunigas L.Gera.

Popiežius Benediktas XVI savo laiške Kardinolų kolegijos dekanui kardinolui A.Sodanui dėl vadovavimo Fatimos apsireiškimų 90-ųjų metinių celebracijai reiškia viltį, kad šios iškilmės padės tikintiesiems labiau vertinti Rožinio maldą, kurią pamaldžiai kalbėti ragino ir Dievo Motina. Šventasis Tėvas taip pat priminė savo pirmtako Jono Pauliaus II padėką Švč. Mergelei Marijai už stebuklingą gyvybės išgelbėjimą ir nuolatinį kvietimą tikintiesiems sutelkti dėmesį į Fatimos Dievo Motinos perspėjimus išpildant visus jos prašymus, išsakytus apsireiškimų metu mažiesiems regėtojams.

© 2007 „XXI amžius“