|
Politinės virtuvės kalkuliacijos
Petras KATINAS
Nenuilstanti Nacionalinės televizijos žvaigždė E.Mildažytė daugiau kaip savaitę prieš Motinos dieną per visas žiniasklaidas reklamavo būsimą visokių žvaigždžių ir žvaigždūnų koncertą, skirtą šiai nuostabiai šventei paminėti. Ir ką gi, koncertas įvyko ir iš tiesų buvo gana neblogas. Daug gražių atžalų išauginusios mamos buvo apdovanotos meniškomis sagėmis ir gėlėmis. Tačiau šventės kulminaciją sugadino tos pačios partijos, kuriai visi turėjome ir turime dėkoti ne tik už saulę, kuri šviečia, bet ir už viską, vadovai. Motinos dienos koncerto globėju pasiskelbęs Premjeras, užsilipęs ant scenos, rėžė kalbą apie iškilias Lietuvos motinas, kurios pagimdė tokias įžymybes, kaip paksininką teatro režisierių R.Tuminą ar aktorių V.Bagdoną, o svarbiausia iškiliausią visų laikų asmenybę Algirdą Mykolą Brazauską! Į euforiją puolusi koncerto organizatorė pakvietė į sceną ir patį genialiausią iš genialiausiųjų, kuris irgi rėžė kalbą. Tiesa, genialusis savo kalboje nepaminėjo ir genijumi neįvardijo Premjero ir partijos ideologo G.Kirkilo. Tai jau šį tą reiškia. Matyt, todėl, kad Premjeras nedviprasmiškai užsimena, kad kels savo kandidatūrą į partijos pirmininkus. Tokių liaupsių neteko girdėti net nepamirštamais ir tarsi vis aiškiau atgyjančiais Leonido Brežnevo laikais. Aišku, ta liaupsė visų laikų didvyriui, geradariui bei gelbėtojui buvo išsakyta ne šiaip sau. Juk artėja istorinis nomenklatūrinės partijos suvažiavimas, kuriame turėtų būti renkamas naujas partijos lyderis. Netgi leista suprasti, kad į gelbėtojo Nr. 1 vietą pretenduoja net keli kandidatai. Tarp jų net dvi ar trys partinės damos. Štai kokia neregėta demokratija! Tačiau Premjero išsakytas amžinai gyvojo pašlovinimas visai Lietuvai girdint ir matant tik patvirtina tai, kad pakaitalo A.Brazauskui taip ir nėra. Nesvarbu, kad tas viešai atsisako pranešti apie savo ketinimus likti partijos vado kėdėje, bet veiksmais demonstruoja, kas iš tiesų yra Lietuvos šeimininkas. Vien tai, jog, išsikvietęs ant kilimėlio buvusį Seimo pirmininką A.Paulauską, ėmusį vaidinti opozicionierių, užsiminė, kad jo byranti Seimo frakcijėlė galėtų prisijungti prie valdančiosios koalicijos, daug ką paaiškina. Žinoma, ekspirmininkas su džiaugsmu sugrįžtų motininės partijos glėbin, bet, aišku, ne už dyką. Pirmiausia norėtų gauti kokią nors reikšmingą kėdę. Juk reikia skubėti, nes iki naujų Seimo rinkimų 2008 metų rudenį dar yra laiko. Pats būsimasis koalicijos partneris tikriausiai suvokia, jog jam ir jo socialliberalams per tuos rinkimus niekas nesišviečia, todėl pasirengę pulti į glėbį bet kam. Ir nieko čia stebėtina. Juk lygiai taip pat pasielgė Seimo pirmininko V.Muntiano pilietininkai, kurie, matydami neišvengiamą žlugimą, prisijungė prie K.Prunskienės valstiečių. Kai kurie pilietininkai, kaip sveikatos apsaugos ministras ir vienas iš politinių bastūnų čempionų, Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas J.Lionginas pasirinko stipriuosius brazauskininkus. Matyt, nusprendė, kad čia ir yra patogiausia ir pelningiausia vieta.
Bet ne visi bastūnai taip mano. Seimo kuluaruose jau kalbama, kad koją amžinai gyvajam gali pakišti vis atkakliau besireiškianti valstietė K.Prunskienė, didelė panašių politinių intrigų ir žaidimų meistrė. Gavusi papildymą iš muntianininkų, draugė Kazimira sumanė suburti Seime didžiausią frakciją ir pralenkti netgi vadinamuosius socialdemokratus. Jau pasigirdo aiškių signalų, kad iš darbiečių frakcijos pas brazauskininkus, o ypač pas valstiečius ketina perbėgti keli šios frakcijos nariai su pačiu Seimo vicepirmininku V.Gedminu priešakyje. K.Prunskienė esą pažadėjo perbėgėliams aukštus postus. Bet iš kurgi jų paimti visiems?! Todėl negalima atmesti galimybės, kad, pavykus sulipdyti didžiausią frakciją, draugė Kazimira teisėtai pareikalaus ir Premjero kėdės. Tokio scenarijaus jokiu būdu negalima atmesti. Juk ne be reikalo K.Prunskienė surengė labai prabangias vaišes grupei žurnalistų. Stalai tiesiog lūžo nuo brangiausių valgių ir gėrimų. Tai, aišku, ne iš meilės žiniasklaidai. Aiškiai rengiama dirva naujam gintarinės ledi šuoliui. Gal net į Prezidentūrą. Na, o tai, kad daugiau kaip ketvirtadalis dabartinio Seimo narių jau pakeitė savo frakcijas, demokratiniame pasaulyje yra neregėtas politinis chamizmas. Šie žmonės neturi absoliučiai jokių politinių ir ideologinių nuostatų. Valdžia jiems tiktai pelningų postų ieškojimas. Apie jokius principus net kalbėti neverta. Tokie bastūnai gali parsiduoti bet kam. Ir ne be reikalo Maskva negaili milijonų darbui su tokiais žmonėmis. O Gazprom tam tikslui netgi dukterinę firmą įkūrė.
Prezidentas pagaliau pasirašė pakartotinį dekretą dėl perdėm susikompromitavusio Valstybės saugumo departamento šefo A.Pociaus atleidimo. Iki to laiko KGB rezervininkas ne tiktai sėkmingai prichvatizavo erdvų tarnybinį butą, bet ir faktiškai padarė neveiksnia labai svarbią valstybės instituciją, kuriai atsigauti geriausiu atveju prireiks labai daug laiko. Tuo labiau kad ir Maskva, siekdama į VSD vadovo kėdę pasodinti patikimą asmenį, nesnaus. Nemažai daliai politikų kyla klausimas, kodėl Prezidento patarėjas L.Bielinis jau ėmė propaguoti jauniausiojo Lietuvos generolo A.Vaičeliūno kandidatūrą į VSD vadovo postą. Vos pasigirdus tokioms kalboms apie šį generolą, jo kandidatūrą bemat palaikė premjeras G.Kirkilas, pareiškęs, kad geresnio VSD šefo ir būti negali. Nes jis yra ne tik jauniausias Lietuvos generolas, bet ir nepriekaištingos reputacijos karininkas. Ta nepriekaištinga reputacija galima ir suabejoti. Juk Prezidento į generolus pakeltas A.Vaičeliūnas buvo Dujotekanos bičiulio, buvusio bene įtakingiausio V.Adamkaus patarėjo A.Januškos, žmogus. Gal todėl Premjeras ir pasirinko anąjį savo patarėju.
Nemažai parlamentarų gana skeptiškai žiūri į galimą A.Vaičeliūno tapimą VSD vadovu. Ir ne tik todėl, kad jis yra KGB rezervininko A.Pociaus giminaitis. Jaunasis generolas 1986 metais baigė Kaliningrado karo mokyklą, ir niekas negali garantuoti, kad jis, kaip rašė vienas Rusijos laikraštis apie R.Paksą, neišsižadėjusį sovietinės priesaikos, irgi gali būti panašus. Be to, šis brigados generolas turi žmoną rusę, rusų karininko dukterį. Ką gi, nieko nuostabaus mūsų kairiojo politinio elito vyrų būdui tas labai priimtina. Žinoma, meilei neįsakysi, visko būna, bet kažkodėl gana neramu, kad ir dabartinio kariuomenės vado, ir Premjero antrosios pusės irgi iš didžiosios sesės tautos šalies kilusios. Sunku sutikti su tais, kurie aiškina, kad ypač tarp karininkų sunku rasti žmogų, nesusijusį su sovietinėmis militaristinėmis struktūromis. Ir apie tai postringaujama septynioliktaisiais valstybės nepriklausomybės metais! Bet nieko nepadarysi. Jeigu jau Prezidentu ir Premjeru tampa SSKP pirmieji sekretoriai, tai kodėl gi panašūs negali vadovauti kitoms aukščiausioms valstybės struktūroms. Ir ne tik svarbiausioms. Juk šiuo metu netgi vidutinio ar dar žemesnio lygio partiniai ir komjaunimo nomenklatūrininkai užima valdžios kėdes, kur tiktai įmanoma.
© 2007 XXI amžius
|