Pirmasis puslapis
Katalikø
    bendruomenëse
Krikðèionybë
    ðiandien
Lietuva
Þiniasklaida

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Þiniasklaidos bangose...

Ðios savaitës pradþioje buvo paminëta lietuviðkos spaudos atgavimo 1904 metais sukaktis. Kas gali bûti tautai brangiau uþ jos kalbà ir jos raðtà?! Lietuviams teko sunki dalia grumtis dël gimtosios kalbos likimo ir spaudos ja iðlikimo. Bet ir paskutiniais 50 metø dël jos likimo teko sunkiai grumtis. Pirmaisiais okupacijos metais spausdinta ir platinta partizanø spauda, teikusi viltá greitai iðsivaduoti, po deðimties metø buvo nuslopinta. Laimei, jau po maþdaug dvideðimties metø kilo naujas laisvos lietuviðkos spaudos sàjûdis: pradëta leisti „Lietuvos Katalikø Baþnyèios kronika“, „Auðra“, fiksavusios svetimos, ateizmà skatinanèios valdþios nusikaltimø faktus, religiniai leidiniai „Rûpintojëlis“, „Viltis“, „Tiesos kelias“ ir kiti. Visas tas ilgas kelias, kovojant uþ lietuviðkà spaudà rodo lietuviø tautos atsidavimà ir meilæ lietuviðkam þodþiui, gimtajai kalbai.

Taèiau laisvës sàlygomis pasirodë, kad ne visiems yra svarbi gimtoji lietuviø kalba, lietuviðka spauda. Daug kur komercijoje ásivyrauja nelietuviðki pavadinimai, mokyklose paklausà turi ne lietuviø kalbos, o uþsienio kalbø þodynai, visiðkai atprantama raðyti taisyklinga lietuviø kalba. (O jaunimui atprasti nuo taisyklingos lietuviø kalbos jau ypaè nesunku, nes mokyklø egzaminuose á klausimà daþnai jau pakanka atsakyti kompiuterio klaviðu, nevartojant net lietuviðko sakinio.) kaip nebûtø keista, neretai girdime, kaip ið jaunuoliø burnø liejasi bjaurûs rusiðki keiksmaþodþiai: taip elgiasi ne vieno mûsø vaikai ar vaikaièiai, rodos, visai neturëjæ „prievartinës“ galimybës mokytis rusø kalbos. O jeigu paþiûrëtume á kompiuteriuose vartojamà kalbà (pavyzdþiui, internautø diskusijose ar „komentaruose“ iðsakomas mintis – tai daugiausia vëlgi mûsø jaunimo mintys), nustërtume – tiek daug joje pykèio ir pagieþos. Jie ðaiposi ið Baþnyèios, ið Dievo, ið iðpaþinties, ið mûsø kunigø. Galima bûtø ir nutylëti tuos dalykus, nekreipiant á tai dëmesio, bet turint galvoje ðiais laikais, ypaè Lietuvoje, vis populiarëjanèias internatø „diskusijas“, manome, kad tuo poþiûriu turime parodyti savo pozicijà. Juo labiau kad tos neteisingos nuostatos dël religijos dar labai gajos visuomenëje.

Taigi ir spaudoje, ir internetinëje erdvëje (internetu leidþiamuose leidiniuose) ávairiu laiku, bet labiausiai prieð katalikiðkas ðventes ar netrukus po jø, pasirodo raðiniai religine tematika, ne tik palankiai vertinantys krikðèioniðkàjá paveldà, bet kartais turintys vienokio ar kitokio lygio antireliginá turiná. Tas ypaè paaðtrëja á „diskusijas“ ásitraukus internautams, kuriø didelë dalis arba yra nusiteikusi „laisvamaniðkai“ ir menkai paþásta, o daþniausiai iðvis nepaþásta tikëjimo tiesø, religijos esmës ir pan. Apie koká internauto (nebûtinai jauno þmogaus) nusimanymà religiniuose klausimuose galima kalbëti, kai jis, atsiliepdamas á kurio nors vyskupo susirûpinimà moraline visuomenës padëtimi, atsiliepia kaþkada vaikystëje ið ateistø girdëtu gandu apie „didþiausià Baþnyèios nusikaltimà“ – viduramþiais veikusià inkvizicijà. Tokie „autoriai“ visiðkai nesupranta, kad inkvizicija buvo anø laikø pasaulëþiûriniø ir teisiniø normø iðraiðka ir Baþnyèios sferai priklausë tik tiek, kad pagal tø laikø teisinius paproèius byla bûdavo perduodama pasaulietiniam teismui, kuris ir vykdydavo tas grieþtàsias anø laikø bausmes. Beje, „ant lauþø degindavo“ (tai bûdavo tik keletas atvejø, o daþniausiai bûdavo þymiai lengvesnës bausmës) ne kokius nors mokslininkus ar poetus, o didþiausiais tuometiniais prietarais besipuikuojanèius asmenis. Garsusis Dþ.Bruno buvo irgi sudegintas ne dël kokiø svarbiø pasaulëþiûriniø nuostatø, bet dël amoraliø savo poelgiø.

Kitas sunkiai suprantamas internautø pykèio atvejis – tai pasiprieðinimas Baþnyèios vadovams kalbëti valstybës ir visuomenës moralës klausimais, esà taip paþeidþiama Baþnyèios atskyrimo nuo valstybës principas. Jø poþiûriu, Baþnyèia, jos nariai tarsi egzistuoja atskirai nuo visuomenës ir netgi nuo paèiø savæs ir bet koks kunigo „mokymas“ jau yra kiðimasis ne á savo reikalus. Jei vyskupas kalba apie sunkiai sprendþiamus valstybës reikalus, jam prikiðamas netgi „landsbergizmas“ – tokia neapykanta sklinda ir Baþnyèios vadovams, ir vienam svarbiausiø ðiø dienø Lietuvos politikø, turinèiam pasauliná pripaþinimà. Bet argi valstybës reikalai turi rûpëti tik maþai daliai þmoniø – politikø ir visiðkai nerûpëti nei likusiai tautos daliai, nei tikintiesiems, sudarantiems Baþnyèià? Argi tikintieji nëra savo valstybës pilieèiai, turintys prisidëti prie valstybës valdymo, visø pirma aktyviai dalyvaudami valdþios institucijø rinkimuose? Bûtent todël, kad to aktyvumo taip trûksta, valstybës institucijos dirba nepakankamai gerai, ir mûsø pareiga elgtis taip, kad jos dirbtø kuo geriau.

Ne maþiau internautø pamëgta tema yra kunigø niekinimas, susijæs su tariamø jø nusikaltimø ar „ásiðaknijusiø“ ydø sutirðtinimu. Be abejo, katalikø bendruomenë, bûdama didelë, turi ávairiø savo nariø – su ávairiais charakteriais, polinkiais, politiniais ásitikinimais ir pan. Aiðku, ið kunigø mes norime ne tik þodþiais sakomo padorumo, bet ir pavyzdþio dorai ar net ðventai gyventi. Taèiau keleto þiniasklaidos iðgarsintø kunigø nusiþengimø ne visada tokie yra. O jeigu skaièiuotumëme statistiðkai, tai pamatytume, kad „nusikaltusiø“ kunigø skaièius santykinai yra labai maþas lyginant su visos visuomenës pasitaikanèiais nusiþengimais. Èia reikia ávertinti ir tai, kad ir kunigai yra tos paèios, daþnai prieðtaringai besielgianèios mûsø visuomenës dalis. Tad ieðkoti nusiþengimø kituose yra nelabai vaisingas laisvamaniðkosios visuomenës reikalas.

Verta prisiminti, kad mes, kaip katalikiškas laikraðtis, jau prieð ðeðerius metus patyrëme didþiulá „internautø“ smûgá, todël esame ðiek tiek uþgrûdinti. Dabar, kaip matosi, smûgius patiria ir Baþnyèia. Tik bëda yra irgi ta, kad purvo lavina, tada uþgriuvusi katalikiðkà laikraðtá, kad ir kaip bûtø keista, pylësi ið artimai su katalikø bendruomene esanèiø sluoksniø, taip ir dabar daug tø neðvankybiø, internetinëje erdvëje skiriamø Baþnyèiai, irgi kyla ið katalikams netolimø sluoksniø. Taèiau Baþnyèia yra nenugalima – tà parodo ir 2000 metø istorija, ir nesëkme pasibaigdavæ puolimai prieð jà. Tik vëlgi katalikiðkos bendruomenës bëda yra ta, jog jai maloniau skaityti tà bulvarinæ, „skandalingàjà“ þiniasklaidà nei rimtà katalikiðkà laikraðtá ar þurnalà (kuriø, beje, sumaþëjo jau iki minimumo). Tas tik didina didþiøjø bulvarinës spaudos banginiø pelnus ir sunkina katalikiðkos spaudos padëtá.

Minëdami lietuviðkos spaudos dienà, dþiaugiamës, kad po iðkilusios grësmës mûsø leidþiamam laikraðtëliui „Kregþdutë“ atsiranda veikliø kunigø: vienas kunigas, kuris surado galimybiø platinti net keliose rajono mokyklose ðá laikraðtëlá, dar vienas kitas kunigas, naujai ëmæsis platinti „Kregþdutæ“. Deja, turime nuliûdinti tuos „Kregþdutës“ gerbëjus, kurie vis domisi, kaip baigësi keliø Lietuvos visuomenës veikëjø kreipimasis á Lietuvos Vyskupø Konferencijà, praðant pagelbëti „Kregþdutei“ – kokiø nors teigiamø þingsniø, kaip þinome, padaryta nebuvo. Gal reikia jø tikëtis ateityje. Taèiau galime nudþiuginti, kad „Kregþdutæ“ dar visus metus galësime leisti – jos leidybai paramà suteikë Lietuviø Katalikø Religinë Ðalpa, uþ kà esame dëkingi jos vadovams. Taip pat ypaè dëkojame vienam Vilniaus kunigui (savo pavardës pagarsinti jis nepanoro), „Kregþdutës“ leidybai nukreipusiam ið vienos Vilniaus pedagogø ðeimos gautà aukà – ðios paramos uþtenka net dviem mënesiams taip reikalingo laikraðtëlio vaikams leidybai. Gauname taip pat ir kitø pavieniø „XXI amþiaus“ ir „Kregþdutës“ skaitytojø aukas ðiems vieninteliams Lietuvoje leidþiamiems katalikiðkiems laikraðèiams. Tad katalikiðki laikraðèiai, nepaisant visø sunkumø, gyvuoja.

© 2007 „XXI amþius“