| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Kauno arkivyskupijoje Ukmergės dekanate Sekminės Kalvarijose
Vepriai. Prieš 161-erius metus, Sekminių dieną, čia pirmą kartą buvo nueiti Kristaus kančios keliai. Šeštadienį ir sekmadienį gausus būrys tikinčiųjų susirinko į Veprius švęsti Sekminių. Tai šventė, tikintiesiems primenanti Šv. Dvasios atsiuntimą. Čia šeštadienį lankėsi Kauno arkivyskupas metropolitas Sigitas Tamkevičius, arkivyskupijos kancleris monsinjoras Adolfas Grušas, klierikas Andrius Valčiukas, o sekmadienį vyskupas emeritas Juozas Preikšas. Šeštadienį ir sekmadienį maldininkai ėjo Kalvarijos kelią, melsdamiesi prie 35 Kristaus gyvenimo stočių. Šeštadienį su maldininkais šias stotis ėjo Kauno arkivyskupas S.Tamkevičius, sekmadienį Panevėžio vyskupas emeritas J.Preikšas. Po šv. Mišių jis aplankė naujai pastatytą koplytstulpį, apžiūrėjo Romo Petro Šaulio fotoparodą. Arkivyskupas ragino apmąstyti savo asmeninį gyvenimą Arkivyskupas, šeštadienį aukojęs šv. Mišias, pabrėžė, kad didžioji dauguma žmonių pasiklydę ir nenori keisti savo gyvenimo į gerą. Manantieji, kad jiems nereikia Dievo, skęsta pinigų ir turto liūne. Tokie žmonės net nepajunta, kad jų gyvenime nebelieka nieko švento. Kas galėtų prikelti šeimas ir jaunimą? Kas galėtų jiems padėti į gyvenimą žvelgti kitomis akimis? kreipėsi į tikinčiuosius arkivyskupas. Pasak ganytojo, pats žmogus turi apsispręsti: skleisti gėrį ir savo gyvenimą sieti su Dievu, ar eiti blogio keliu. Tikintieji turi daug priemonių, padedančių susiorientuoti sudėtingame pasaulyje ir nešti bei liudyti gėrį. Viena pagrindinė priemonė malda. Meldžiantis reikia Dievo prašyti ne pinigų, bet dvasinio prisikėlimo, sakė arkiv. S.Tamkevičius. Jis sakė neseniai viešėjęs Lenkijoje ir pasidžiaugė šios šalies tikinčiųjų maldingumu, gausa bažnyčiose. Lietuvoje kita situacija. Čia į bažnyčias renkasi vis mažiau žmonių. Tačiau nelankantys bažnyčios pradeda suvokti, kad geras darbas, dideli pinigai nesuteikia vidinės ramybės. Pastaruoju metu pastebima, kad vis daugiau žmonių susimąsto apie savo dvasinį atsinaujinimą ir randa laiko apmąstyti savo gyvenimą. Jie dažnai vyksta į rekolekcijas, kur atsiskiria nuo savo kasdienių rūpesčių. Šeštadienį prieš eidamas Kalvarijos kelią arkivyskupas paragino tikinčiuosius apmąstyti ne tik Kristaus kančią, bet ir savo asmeninį gyvenimą. Veprių parapijos tikintieji ir klebonas kun. Bronislovas Gimžauskas tarė padėkos žodį arkivyskupui už vizitą ir palinkėjo jam ganytojiškame darbe Dievo palaimos. Klebonas padėkojo už naujus Veprių Kalvarijų maldynus ir giesmynus, kuriuos išleido profesorius Alfonsas Motuzas. Eidami Kalvarijos kelią tikintieji ir svečiai sustojo prie naujai pastatyto koplytstulpio, kurį arkivyskupas S.Tamkevičius pašventino. Šis koplytstulpis skirtas Veprių šv. Kalvarijų 161-osioms metinėms pažymėti. Nepavyko šio koplytstulpio pastatyti anksčiau. Nors rašėme įvairius projektus, tačiau finansavimo negavome. O laikas juk eina, todėl nusprendėme koplytstulpį pastatyti savo lėšomis, prisidėjo ir kiti geros valios žmonės, sakė V.O. SOS Vepriuose direktorius Romas Petras Šaulys. Pagrindiniai koplytstulpio fundatoriai sutuoktiniai R.P. ir G. Šauliai. Skulptorius Remigijus Rudokas. Žemę šiam kilniam tikslui paaukojo Danutė Rudokienė, skulptoriaus mama. Ąžuolą Rūpintojėliui skyrė Bronius Zareckas, ąžuolą kryžiui Rimantas Bajorinas. Takelį iš akmenų nutiesė Albinas Stankevičius, tvorą paaukojo Pranciškus Šarka, UAB Betula direktorius, aplinką apsodino Olisevičių įmonė. Vainiką šventei nupynė Ona Kulešienė ir Milė Krasauskienė. Dar prieš savaitę parapijiečiai, rajono meras Algirdas Kopūstas, administracijos direktorius Juozas Varžgalys ir kiti svečiai sveikino Veprių parapijos kleboną kun. Bronislovą Gimžauską 80-mečio proga. Pasveikinti savo draugo atvyko ir kunigai Vytautas Marozas ir Darius Auglys. Kun. B.Gimžauskas šioje parapijoje dirba dešimt metų. Susirinkusieji parapijos ganytojui nestokojo gražių sveikinimo žodžių. Jam buvo užrišta juosta, įteikta daug gėlių. Kun. B.Gimžauskas, kunigystei paskyrė penkiasdešimt dvejus metus. Veprių Kalvarijų istorija Veprių Kalvarijos imtos steigti XIX a. penktajame dešimtmetyje. Žinomos trys jų atsiradimo versijos. 1844 metais rusams uždarius Upninkų bažnyčią, Vilniaus vyskupijos administratorius įsakė visą inventorių perkelti į Veprius ir čia steigti parapiją. Tačiau upninkiečiai geruoju turto neatidavė. Susirinko prie bažnyčios ir pusantros paros kovojo. Laimėjo Veprių vyrai. Nepatenkinti upninkų žmonės nusprendė neiti į bažnyčią. Ilgai sprendę ką daryti, vepriškiai nutarė steigti Kalvarijas. Į Vilnių išsiųsti žmonės padarė planą, pagal kurį buvo statomos koplytėlės ir vartai. Viena moteris iš Jeruzalės parvežė dvylika maišelių šventos žemės, ja pabarstė Kryžiaus kelią. Pirmą kartą Kristaus kančios keliai buvo apeiti per Sekmines 1846 metais. Kita Kalvarijos atsiradimo versija tokia. Vepriuose zakristijonu dirbo dievobaimingas Juozas Sinickas. Jis dažnai su maldininkais keliaudavo Kristaus kentėjimo vietomis, iš ten ir žemių parvežė. Trečioji versija skelbia, kad Vepriuose Kalvarijos įsteigtos po 1863 metų sukilimo, priešinantis lenkinimui. Kopijuojant Vilniaus Kalvarijas, Vepriuose buvo pastatytos koplyčios. Vepriškiai pasakodavo, kad Kalvarijų kelią šventomis žemėmis pabarstė Milašiūnų vienuolis. Pradžioje koplytėlės buvo labai paprastos, sukaltos iš lentų, kurias davė ponas Podbereckis. Kalvarijų paveikslai buvo parvežti iš Vilniaus. XIX a. pabaigoje pastatytos mūrinės koplyčios, kurioms įrengti lėšų skyrė Veprių ūkininkai. Kalvarijos buvo nugriautos Į Sekminių atlaidus tikintieji rinkdavosi jau penktadienį. Kalvarijas tikintieji eidavo ir naktį. Naujos maldininkų grupės išeidavo kas penkias-dešimt minučių. Naktį eisenos atrodė itin įspūdingai. Plaukdavo didžiuliai būriai tikinčiųjų su žvakėmis rankose. Ypatinga Kalvarijų vieta Cidrono upelis. Žmonės tikėjo, kad jo vanduo turi gydomųjų savybių. Šiuo vandeniu tikintieji plaudavo žaizdas, trindavo skaudamas vietas, jį gerdavo. Žmonės rinkdavo iš upelio dugno akmenėlius ir pasiimdavo juos į namus. Sovietinės valdžios įsakymu 1963 metais Veprių Kalvarijos buvo nugriautos. Neišvengė persekiojimų ir nemalonumų maldininkai. Buvo paskandintas keltas, kad Gelvonų ir Širvintų tikintieji negalėtų ateiti. Miestelyje liepta užrakinti šulinius, kad maldininkai negalėtų atsigerti. Jos atgimė po dviejų dešimčių šviesaus atminimo klebono kun. Vaclovo Ramanausko (vėliau žiauriai nužudyto), tuometinės apylinkės pirmininkės Janinos Akstinavičienės, S.Nėries kolūkio pirmininko Stepono Jakeliūno ir kitų miestelio tikinčiųjų iniciatyva. Atstatė stotis Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Veprių Kalvarijų atstatymu rūpinosi tuometinis Veprių klebonas kun. Vaclovas Ramanauskas. Susirinkusi visa tuometinė apylinkės, ūkio valdžia bei bažnytinio komiteto nariai nusprendė atstatyti Veprių Kalvarijas. Klebonas tapo fundatoriumi, o visus darbus ėmėsi įveikti apylinkės šeimininkė. Tikintieji Kalvarijoms atstatyti gausiai aukojo pinigus: nuo tūkstančio iki trijų ir daugiau tūkstančių rublių. Veprių bažnyčioje buvo suruoštas ir Nacionalinės filharmonijos atlikėjų koncertas, kurio metu surinkta daugiau nei tūkstantis litų. Beveik tiek pinigų ir reikėjo vienai Kalvarijai atstatyti. Iš viso reikėjo atstatyti 17 koplytėlių ir 8 vartus. Nepraėjus nė metams koplytėlės buvo atstatytos. Paveikslus nutapė panevėžietis menininkas. Tuometiniame Ukmergės rajono S.Nėries kolūkio leidžiamame laikraštyje Šventosios vingis klebonas kun. V.Ramanauskas rašė: O kokia neeilinė šventė Sekminės būdavo Vepriuose. Tai į ją čia sutraukdavo Kalvarijos, tos Kristaus kančią primenančios koplytėlės, kurias per Sekmines lankydavo tikintieji, ir nuo giesmių bei maldų skambėdavo, aidėdavo gražios Veprių apylinkės. Miestelyje būdavo net ankšta tiek žmonių čia suplaukdavo. Buvo ir skaudžių dienų, kai koplytėlės buvo sugriautos, kai Sekmines valdžios atstovai norėjo sumenkinti. Bet vis tiek per Sekmines tikinčiųjų čia pakakdavo, procesijos lankė Kalvarijas, prie koplytėlių pamatų, griuvėsių, gėlytėmis papuoštų, žmonės meldėsi, tuos griuvėsius bučiavo. Ne visi iki šių dienų išlaikė senąsias tradicijas ir susirenka tik melstis. Sekminių atlaiduose pabendrauti susitinka giminės, draugai, pažįstami. Jolita ŽURAUSKIENĖ
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |