Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Pirmojo brazilo paskelbimas šventuoju

Mindaugas BUIKA

Šventasis pranciškonas kun. Antonijas Galvao

Pirmojo brazilų kilmės šventojo beatifikacijos šv. Mišias kartu su popiežiumi Benediktu XVI koncelebravo dauguma Brazilijos vyskupų

Šventojo Tėvo palaiminimui šv. Antonijaus Galvao relikvijas atnešė jo įkurtos kongregacijos vienuolė AFP, Reuters nuotraukos

Meilės ir taikos žmogus

Tiek savo išankstinėse pastabose, tiek vėliau komentuodamas praėjusio apaštališkojo vizito į Braziliją rezultatus popiežius Benediktas XVI pabrėžė, kad vienu svarbiausių tos kelionės įvykių buvo pranciškono kunigo Antonijo de Santa Anos Galvao paskelbimas Bažnyčios šventuoju. Puikioje beatifikacijos iškilmių San Paulo mieste pasakytoje homilijoje Šventasis Tėvas iškėlė pirmojo brazilų kilmės šventojo eucharistinio pamaldumo, kunigiško pasiaukojimo ir artimo meilės tarnystės vargšams pavyzdį. Į Brazilijos Kampo de Marte oro uosto teritorijoje vykusias pamaldas susirinko rekordinė beveik pusantro milijono piligrimų minia.

Su būdingu pietietišku entuziazmu tikintieji giedojo religines giesmes, mojavo transparantais ir vėliavomis, kai iškilmingoje procesijoje prie altoriaus buvo nešamos pirmojo brazilų kilmės šventojo relikvijos. Pažymėtina, kad tais laikais gana brandaus 83 metų sulaukęs „frei Galvao“ mirė – gimė dangui – 1822-aisiais, tais pačiais, kai Brazilija buvo paskelbta nepriklausoma valstybe. Liturginių apeigų pradžioje Šventųjų skelbimo kongregacijos prefektas, lydimas kanonizacijos bylos postulatorės vienuolės sesers Celijos Kadorim, perskaitė specialų dekretą, nušvietusį kunigo A.Galvao gyvenimo herojiškas vertybes, kurios buvo apibendrintos tvirtinimu, jog „iki paskutinių savo dienų jis visiems buvo meilės ir taikos žmogumi“.

Antonijas gimė 1739 metais Garantingetos miestelyje (San Paulo provincija), pasiturinčio prekybininko šeimoje, kurioje tvirtai buvo laikomasi krikščioniškų artimo meilės ir solidarumo stokojantiems tradicijų. Jo tėvas Antonijus Galvao de Franca, priklausęs pranciškonų tretininkų ordinui, pasižymėjo ypatingu dosnumu vargšams. Tokia pat buvo ir vienuolika sūnų pagimdžiusi naujojo šventojo motina Izabelė Leiter de Baros, kuri mirė sulaukusi vos 38 metų. Trylikos metų sulaukusį Antonijų tėvas išsiuntė į jėzuitų vadovaujamą Bahijos kunigų seminariją, kurioje jau mokėsi jo brolis Žozė. Mokėsi gerai ir norėjo tapti jėzuitu, tačiau Bažnyčios vadovybėje stiprėjant priešiškumui Jėzaus Draugijai – kuriam laikui ji netgi buvo uždrausta – ir tėvo įtikintas Antonijas perėjo į pranciškonų vienuoliją ir liko joje visą gyvenimą.

Išskirtinė nuodėmklausio tarnystė

Pradėjęs noviciatą Makahu šv. Bonaventūros konvente (Rio de Žaneiro provincija) ir parodydamas ypatingą pamaldumą bei dvasinį uolumą, vienuolio įžadus Antonijas davė 1761 m. balandžio 16 d., kartu įsipareigodamas ginti tuo metu dar prieštaringu laikytą mokymą apie Švč. Mergelės Marijos Nekaltąjį Prasidėjimą. Maždaug po metų, 1762-ųjų liepos 11 d., gavęs kunigystės šventimus buvo išsiųstas į San Paulą, tolesnėms teologijos ir filosofijos studijoms. Savąjį pamaldumą išreiškė pasižadėjimu būti Švč. Mergelės Marijos „sūnumi ir amžinuoju tarnu“ ir šį pasižadėjimą 1766 m. lapkričio 9 d. pasirašė savuoju krauju.

1768 metais baigęs studijas buvo paskirtas pamokslininku, nuodėmklausiu ir San Paulo pranciškonų vienuolyno prižiūrėtoju. Tai buvo svarbūs įpareigojimai, ypač nuodėmklausio, nes jie leido kontaktuoti su žmonėmis (kunigas A.Galvao pakviestas tiems patarnavimams pėsčiomis nueidavo didelius atstumus), apaštalauti, teikti patarimus, kuriais jis labai išgarsėjo. Teigiama, kad jis tokiu būdu įgijo netgi turtingų ir atsakingas pozicijas visuomenėje turinčių asmenų pagarbą, kurie, iškilus nesutarimams, kviesdavosi vienuolį, kaip patikimą ir visoms pusėms priimtiną garbingą tarpininką, ginčui išspręsti.

1769 metais kunigas A.Galvao buvo paskirtas nuodėmklausiu į vadinamuosius „Recolhimento“ namus, kuriuose gyveno pamaldžios moterys, davusios vienuolinius įžadus, tačiau negavusios patvirtinimo, nes tuo metu valdžia neleido steigti vienuolynų. Čia jis sutiko seserį Eleną Santo, gilaus pamaldumo vienuolę, kuri tvirtino patyrusi Jėzaus, prašiusio įkurti naują vienuoliją, viziją. Brolis Antonijus, kaip nuodėmklausys, ištyrė tuos pranešimus ir, pasikonsultavęs su kitais dvasininkais, pripažino jų antgamtinį tikrumą. Taip jam vadovaujant 1774 metais buvo įkurta Švč. Mergelės Marijos Prasidėjimo pagal Dievo Apvaizdą bendruomenė, veikusi pagal seserų konsencionisčių pavyzdį.

Netrukus mirus seseriai Elenai, šiai naujai institucijai ėmė vadovauti pats kunigas A.Galvao su jam būdingu nuolankumu ir išmintingumu. San Paulo vyriausybei pareikalavus vienuolyną uždaryti, brolis Antonijas tai priėmė tikėdamas laiminga baigtimi ir, palaikant visuomenei bei vietos vyskupui dedant pastangas, bendruomenei buvo leista egzistuoti. Išaugus pašaukimų skaičiui, kunigas A.Galvao rūpinosi naujų namų seserims steigimu bei jų dvasine formacija, parašydamas atitinkamą statutą.

1929 metais Bažnyčioje pripažinta bendruomenė buvo inkorporuota į Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo kongregaciją, kartu išlaikydama savitą pamaldumą pagal šv. A.Galvao nurodymus. Gavęs pranciškonų provincijolo paskyrimus būti naujokyno vadovu ir gvardijolu, brolis Antonijas nenutraukė ryšių su savo įkurtąja bendruomene, kurios namuose su vyskupo leidimu gyveno bei sutiko žemiškojo gyvenimo pabaigą. Šv. A.Galvao buvo palaidotas jo statytoje „Recolhimento“ bažnyčioje. Jo kapas yra tapęs gausių piligrimysčių tikslu meldžiant šventojo užtarimo malonių.

Priminti nuopelnai evangelizacijai

Kanonizacijos šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI dėkojo Dievui už tą evangelizacinę įtaką daugybei tikinčiųjų, kurią darė naujojo šventojo veikla. „Pranciškoniškoji charizma, išgyventa Evangelijos dvasia, davė gausių vaisių per jo, kaip karšto Eucharistijos garbintojo, išmintingo sielų vadovo, visiems troškusiems jo patarimų, liudijimą“, taip pat kaip žmogaus, turėjusio didelį pamaldumą Švč. Mergelės Marijos Nekaltajam prasidėjimui, aiškino Šventasis Tėvas. Jis ypač pabrėžė brolio Antonijaus, kaip žymaus nuodėmklausio, didįjį siekį atversti nusidėjėlius. „Tegul šis šventojo pavyzdys būna paskata mums pripažinti dieviškajame gailestingume kelią į susitaikymą su Dievu ir savo artimu dėl mūsų sąžinių ramybės“, – sakė Popiežius. Tik susivieniję su Viešpačiu aukščiausioje Eucharistijos bendrystėje ir susitaikę su Juo bei savo artimu žmonės gali tapti ramybės nešėjai, kurios pasaulis negali duoti.

Benediktas XVI taip pat priminė šventojo A.Galvao žodžius, kuriais jis papildė savosios konsekracijos formuluotę: „Verčiau atimk iš manęs gyvybę, kad tik neįskaudinčiau Tavo palaimintojo Sūnaus, mano Viešpatie“. Tai stiprūs žodžiai, kurie galbūt skamba neįprastai šių dienų hedonizmo kupinoje epochoje, tačiau būtent jais savo kasdieniniame gyvenime turi sekti kiekvienas krikščionis, aiškino Šventasis Tėvas. Pasauliui reikia žmonių, kurių gyvenimas būtų skaidrus, siela švari ir mintys tyros, tokių žmonių, kurie savęs nelaikytų vien tik malonumų objektais. „Būtina pasipriešinti tiems žiniasklaidos elementams, kurie išjuokia santuokos šventumą ir ikisantuokinį skaistumą“, – pabrėžė Benediktas XVI. Pranešama, kad jo homilija buvo kelis kartus pertraukta maldininkų plojimų, o pastarieji žodžiai sukėlė geriausias ir ilgiausias ovacijas.

Šventasis Tėvas taip pat atkreipė dėmesį į kunigo A.Galvao ypatingą pamaldumą Dievo Motinai, kurios globai jis atidavė ir savo „dvasinių dukterų“ gerovę. Popiežius sakė, kad Švč. Mergelė Marija yra geriausias apsigynimas nuo visokio blogio, kuris veikia ir šiuolaikiniame gyvenime. Jis kvietė į jos „šventąsias rankas sudėti kunigų, seminaristų, vienuolių ir visų, pašauktų dvasiniam gyvenimui, likimą“. Baigdamas homiliją Benediktas XVI priminė savo mintis, kurias jau buvo anksčiau išsakęs jauniesiems žmonėms, kad „šventieji yra mūsų epochos tikrieji reformatoriai“, kad būtent per Dievo ir jų daromą „revoliuciją“ keičiamas pasaulis gerąja linkme. Todėl reikia dėkoti Dievui už šventųjų dangiškąsias dovanas, kurias gauname per Švč. Mergelės Marijos užtarimą, ir patiems siekti šventumo, nes tai „ne tik galima, bet ir būtina gyvenime kiekvienam asmeniui“, kad būtų apreikštas pasauliui tikrasis Kristaus veidas.

Šventojo parama susilaukiant kūdikio

Kunigo A.Galvao kanonizacijos iškilmėse popiežius Benediktas XVI pasveikino brazilę moterį, kurios sūnaus gimimas pripažintas kaip stebuklas, įvykęs su naujojo šventojo užtarimu. Sandra Grosi de Almeida, kuriai dabar 37 metai ir kuri dėl gimdos genetinės deformacijos negalėdavo išnešioti pradėto vaisiaus ilgiau kaip keturis mėnesius, 1999-aisiais sėkmingai pagimdė sūnų Enzą, melsdama A.Galvao pagalbos ir priimdama „stebuklingąsias piliules“, kurias dalija šventojo kunigo įkurtoji seserų vienuolių bendruomenė. Šventasis Tėvas kanonizacijos šv. Mišių homilijoje nieko nekalbėjo apie minėtas piliules, tačiau ši liaudiškojo pamaldumo forma yra paplitusi tarp vietos katalikų.

Teigiama, kad kunigas A.Galvao vienu metu vienuolyne buvo paprašytas padėti moteriai, kurios laukė sunkus gimdymas. Tada vienuolis ant lapelio popieriaus užrašęs maldelę į Dievo Motiną ir liepęs nėščiajai jį praryti, kuri vėliau sėkmingai pagimdė. Nuo to laiko nėščios moterys, kaip ir kiti ligoniai, dažnai ateina į šv. A.Galvao įkurtą vienuolyną, prašydamos „stebuklingų piliulių“, kurias kepa seserys ir dalija, kartais netgi atsiųsdamos į jas besikreipusiam adresatui paštu. Panašų pagalbos metodą pasirinko po trijų persileidimų ir pamaldžioji S.Grosi de Almeida, kuriai ginekologai patarė likti „realistei“ ir būti pasirengusiai ketvirtajai nesėkmei.

Vėliau ji pasakojo, kad kraujavimas sustojo po „stebuklingųjų piliulių“ vartojimo jau pirmą naktį kalbant noveną, ir tai buvo ženklas, kad ji gali tikėti šv. A.Galvao užtarimo galia. Penktąjį nėštumo mėnesį gydytojai Sandrai pasakė, jog kūdikis pernelyg didelis ir kad vėl iškilo persileidimo pavojus. Tada ji vėl ėmė melstis prašydama šventojo kunigo užtarimo, ir nėštumas sėkmingai tęsėsi. S.Grosi de Almeida kūdikį pagimdė 32-ą nėštumo savaitę, atlikus Cezario pjūvį, be ypatingų komplikacijų. „Gydytojai sakė, jog tai buvo neįmanoma, tačiau tik ne Dievui“, – aiškino moteris.

Jos sūnelis Enzas tuoj po gimimo turėjo rimtų kvėpavimo problemų, kas dažnai būna prieš laiką gimusių kūdikių mirties priežastimi. Tačiau motinai, vėl maldoje prašant kunigo A.Galvao paramos, jau antrą dieną po gimimo kūdikiui nebeprireikė respiratoriaus. Žurnalistų paklaustas, ką Enzo galvoja apie šv. A.Galvao, aštuonmetis kalbėjo: „Aš jam esu dėkingas, kad gimiau“.

Šventasis kunigas Antonijas de Santa Ana Galvao buvo jau dešimtasis popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas asmuo; pirmasis šventuoju paskelbtas ne Vatikane. Birželio 3 dieną Šventasis Tėvas kanonizuos kitus keturis Bažnyčios palaimintuosius Šv. Petro bazilikoje.

© 2007 „XXI amžius“