|
Grėsmės, jų pamušalas ir priešnuodžiai
Arvydas Akstinavičius,
Lietuvos socialdemokratų sąjungos pirmininkas
Galingu gegužės 9-osios minėjimu ir prezidento Vladimiro Putino perspėjimais Maskva tarsi baigė dar vieną neapykantos etapą, nukreiptą prieš iš jos glėbio ištrūkusias, nepriklausomybės kelią pasirinkusias ir savarankišką politiką vykdančias valstybes. Šįkart taikiniu pasirinkta Estija. Nenorom kyla klausimas: kas gali tapti kita Maskvos politikos auka?
Įvykiai Taline parodė, kad tarp ES ir NATO valstybių solidarumo principas stipriai išsiderinęs. Tik po poros savaičių neramumų Briuselis pasiuntė aiškų signalą Maskvai dėl Estijos. Tvirto, skubaus palaikymo estai nesulaukė ir iš savo kaimynių Latvijos bei Lietuvos. Todėl ir iškėliau klausimą dėl galimos politinės aukos kitame etape. Nereikėtų pamiršti 1991-ųjų sausio įvykių, kuomet Maskvos agresija neapsiribojo viena Baltijos valstybe.
Tokiame pasyvumo ir neryžtingumo fone tikrai maloniai nustebino lenkai. Jie ne tik kad solidarizavosi su estais, bet metė aiškų iššūkį Maskvai. Komunistų diktatūros paminklai ir visi simboliai turi būti pašalinti kaip svetimi lenkų tradicijai tokia buvo Varšuvos pozicija. Dar daugiau. Tuo metu, kai vandalai, prisidengdami Bronzinio kario skulptūros perkėlimu ir Kremliaus palaikymu, siaubė Taliną, lenkai parengė ir visu balsu prakalbo apie įstatymo nugriauti sovietinius paminklus priėmimą. Toks drąsus Lenkijos iššūkis Maskvai buvo gana netikėtas Kremliaus politikams.
Šiemet gegužės 9-oji priminė prieš trejus metus ta proga matytus kadrus per vieną Rusijos televizijos kanalą. Pirmiausia buvo parodyti kraupūs vaizdai iš Čečėnijos sostinės stadiono, kur, sprogus bombai, žuvo V.Putino statytinis Achmadas Kadyrovas. O po to, be jokio gedulo dėl saviškio netekties, iš įvairių Rusijos miestų ir miestelių demonstruojami gegužės 9-osios šventiniai renginiai, kuriuose karo veteranai su raudonais gvazdikais rankose kartu su moksleiviais, net darželinukais traukia dainą Denj pobiedy.
Pagalvojau apie Lietuvą. Nors mūsų tik trys milijonai, o ne šimtas keturiasdešimt kaip Rusijoje, tačiau patriotiškumo, tautiškumo, pilietiškumo akcentų stipriai pasigendama. Atrodytų mažmožis, tačiau jei gegužės 8-ąją TSPMI kuruotas renginys Katedros aikštėje Estijai palaikyti buvo nušviestas pakankamai, tai Vilniaus licėjaus moksleivių solidarumo akcija Ozo gatvėje liko beveik nepastebėta. Juolab kad ir savo gausa moksleiviai niekuo nenusileido. Bet štai murzininkų akcijai dėmesio pakako. Manyčiau, būtent patriotiškumo, pilietiškumo klausimais tokių mažmožių neturėtų būti. Reikšmingas ir svarbus turėtų būti kiekvienas pilietiškas ir patriotiškas veiksmas.
Nereikėtų savęs raminti tuo, kad mums panašūs įvykiai negresia, nes Lietuvoje nėra tam priežasčių, kokios buvo ir yra Estijoje. Nereikėtų guostis tuo, kad Lietuvoje yra net du specialūs kariuomenės padaliniai riaušėms malšinti. Manau, pirmiausia mūsų valstybė turėtų būti stipri būtent jos piliečių patriotiškumo, tautiškumo dvasia, nes surasti priežasčių konfliktams, neramumams nėra jau taip sudėtinga. Juo labiau kad Maskvos požiūris į Lietuvą vargu ar daug kuo skiriasi nuo požiūrio į Estiją. Prisiminkime nesenus atvejus: staiga Rusijai atsiradusį poreikį be pabaigos vykdyti naftotiekio, einančio į Mažeikius, remonto darbus, nuolat kylančius konfliktus tranzitiniuose traukiniuose ir t.t.
Estijos įvykių fone Lietuva turi galimybę parodyti tam tikrą valią, kartu ir stiprumą. Reikia priimti visa apimantį, o ne tik atskirus fragmentus beturintį Liustracijos įstatymą, praplečiant ir liustracinę bazę parodžius gerą politinę valią neabejotinai gerėtų valstybės institucijų darbo kokybė, mažėtų abejotinų teisinių sprendimų, stiprėtų pilietiškumo ugdymas ir t.t. Čia Lenkija su tam tikromis išlygomis vėl galėtų būti pavyzdys Lietuvai. Nesu brolių Kačinskių šalininkas, greičiau priešingai. Tačiau minėti Lenkijos veiksmai tikrai yra verti dėmesio. Beje, spaudoje pasirodantys gąsdinimai Strasbūru ir įvairiomis galimomis sankcijomis Lietuvai akivaizdžiai yra perdėti arba inspiruoti liustracijos priešininkų. Šių metų pradžioje psichologinę ataką, panaudojus žiniasklaidą, jau patyrėme. Nors gąsdinta, kad Nepriklausomybės dieną, Vasario 16-ąją, sulauksime nemalonumų iš Strasbūro, bet, kaip matome, tokia propaganda subliuško. Tad principingi sprendimai liustracijos klausimu būtų tam tikras kontrargumentas galimiems nedraugiškiems Kremliaus politikos kėslams. Juo labiau kad nereikia būti naiviems ir tikėtis, jog Rusijos specialiosios tarnybos toliau Lietuvoje neužsiima verbuojamąja veikla.
Atvirai tenka pripažinti, kad tokių grėsmių fone nemaloniai nustebino vieno iš Rusijos apžvalgininkų Jevgenijaus Kiseliovo pozicija: Jeigu jūs iš tikrųjų prijaučiate Rusijos demokratijai, demokratinėms vertybėms, kurios šiandien pas mus Rusijoje nepopuliarios, nevertinamos, bent jau nekenkite. Nes kai kurie veiksmai, kaip Bronzinio kareivio paminklo perkėlimas Estijoje ypač parankūs toms jėgoms, kurios siekia susiaurinti demokratiją Rusijoje. Ta paminklo istorija galų gale labiausiai pakenkė mūsų šalies demokratinėms jėgoms. Tokia nuomonė kažkuo jau primena nevzorovinę žurnalistiką. Neabejoju, kad estų nenuolaidžiavimas oficialiosios Maskvos propagandai buvo vertas dėmesio pavyzdys rusų demokratinėms jėgoms. Kaip ir pačių tikrųjų Rusijos demokratų akademiko Andrejaus Sacharovo našlės Jelenos Bonner laiškas, kuriame ji drąsiai pareiškė: Manęs nežeidžia žuvusiųjų palaikų ir paminklo perkėlimas. Daug garbingiau ilsėtis karių kapinėse, negu šurmulingoje ir triukšmingoje troleibusų stotelėje. Mane įžeidė ir įžeidžia užrašas ant paminklo. Ten turėtų būti parašyta (ir Estijoje, ir bet kurioje kitoje šalyje) ne Kariui išvaduotojui, o Kritusiam kariui...
Akivaizdu, jog grėsmių pakankamai daug, kaip akivaizdu ir tai, jog priešnuodžių joms galima surasti. Tereikia turėti noro, sąžinės ir tvirtos politinės valios.
© 2007 XXI amžius
|