|
Valdomos demokratijos pavyzdžių beieškant
Gintaras VISOCKAS
Vilniuje du protesto mitingai
Šią savaitę Vilniuje surengti du protesto mitingai. Birželio 5 dieną prie Aplinkos ir Sveikatos apsaugos ministerijų būriavosi Šalčininkų rajono Jašiūnų bendruomenės atstovai. Jie reikalavo, kad valdžia pažabotų Jašiūnuose aplinką teršiančią gamyklą. Mitinguotojai tvirtino, esą miestelyje esanti antrinių žaliavų perdirbimo įmonė teršia gamtą ir kenkia žmonių sveikatai. Pasak Jašiūnų gyventojų, dabar čia rengiamasi paleisti antrinio granuliavimo ir pakavimo juostos gamybos linijų įrengimus. Tačiau šie sprendimai nederinti su vietos bendruomene, o poveikio aplinkai vertinimą užsakė ir sumokėjo tos pačios gamyklos, kuri plečia veiklą, administracija. Jašiūnų gyventojai įsitikinę, jog praktika, kai už visuomenei svarbius tyrimus sumoka suinteresuota pusė, ydinga. Tokiais atvejais dažniausiai patenkinami užsakovų, o ne visuomenės interesai. Protesto mitingo dalyviai teigė, kad Jašiūnai ne dujų kamera, o istorijos ir gamtos paminklas, kurį Aplinkos ministerijai būtina saugoti kruopščiau. Bent jau nuo teršimo derėtų gelbėti Merkio upę.
O šiandien, birželio 8-ąją, protesto mitingas rengiamas prie Rusijos ambasados Vilniuje. Šio susibūrimo iniciatoriai Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto nariai. Mitinguotojai reikalaus, kad Rusijos Federacija atiduotų žuvusio Ičkerijos prezidento Aslano Maschadovo kūną jo artimiesiems tiesiog leistų giminėms palaidoti. Išplatintame pareiškime pažymima, kad A.Maschadovas buvo teisėtai išrinktas Čečėnijos prezidentas, kad jis 1997 m. gegužės 12 d. su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu pasirašė taikos sutartį, kad padarė viską, jog Šiaurės Kaukaze būtų išvengta naujo karo ir naujų aukų.
Vis tiek niekas nesikeičia
Gražiu žodžiu derėtų paminėti ir kitas panašaus pobūdžio akcijas, nesvarbu, kada surengtas birželio ar gegužės mėnesiais, šiais ar praėjusiais metais. Omenyje pirmiausia turiu Žaliųjų judėjimo, Pilaitės bendruomenės organizuotus protesto mitingus, kurių dėka visuomenės poreikiams išsaugotas sostinės pakraštyje esantis Pilaitės miškas, Gilužio, Salotės ežerai, vaizdingi jų paplūdimiai. Tokių protestuotojų reikalavimai verti pagarbos. Savo teises, interesus, tiesos, krikščionybės idealus aktyviai, atkakliai ginantys žmonės negali nekelti pagarbos. Tačiau šiandien protesto mitingų Lietuvoje galėtų būti kur kas daugiau, ir jie turėtų būti ne tik dėl užteršto Merkio ar čečėnų tautos genocido. Mums trūksta globalesnio pobūdžio susibūrimų. Ši mintis šovė į galvą visai neseniai šnekučiuojantis su rašytoju Petru Dirgėla, istorinių romanų Kūlgrinda, Joldijos jūra, Anciliaus ežeras, Ceremonijų knygos autoriumi. Lietuvos istoriją puikiai išmanantį rašytoją raginau išdėstyti savo poziciją apie tai, kas šiandien dedasi valstybėje. Raginau apibūdinti, be kita ko, ir lietuviškųjų skandalų priežastis. Rašytojas liūdnai atsiduso ir ištarė: O kam, vis tiek niekas nesikeičia. Rašytojo P.Dirgėlos pasyviu, abejingu nepavadinsi. Dešimtys storiausių, įdomiausių, Lietuvos praeitį ir kartu dabartį bei ateitį analizuojančių romanų, šimtai publicistinių rašinių apie nūdienos skaudulius Tranų pasaulyje, Apie istoriją, politiką ir šakališkąją pasalūniją, Improvizacija istorijos cimbolais... tai įspūdingas, svarus indėlis į mūsų analitinės raštijos aruodus. Bet rašytojas taip pat teisus retoriškai klausdamas: o ar kas atkreipė dėmesį, susimąstė, vadovavosi jo iškentėtomis, išmąstytomis tiesomis?
Skundais užversti nepavyko
Prisiminkime prezidento Valdo Adamkaus buvusio patarėjo Dariaus Kuolio iniciatyvą biurokratus užversti skundais ir laiškais. Graži, sveikintina iniciatyva. Bet kad ir ji neatnešė naudos išsikvėpė. Išsikvėpė ne dėl sumanytojų kaltės. Išsikvėpė todėl, kad Lietuvoje nėra įstatymo, baudžiančio biurokratus, kurie nesiteikia atsakyti į gyventojų skundus. Ar buvo išmestas iš tarnybos bent vienas valdininkas, neatsakęs į kritinių pastabų kupiną laišką? Ar neteko premijos bent vienas ministerijos klerkas, į skundą atsakęs neišsamiai, aptakiomis frazėmis? Spėju, kad D.Kuolio vadovaujamos akcijos metu siųsti piliečių skundai atsidūrė šiukšliadėžėse arba buvo tiesiog ištrinti iš kompiuterių. Tad kas belieka: nuleisti rankas, pulti į neviltį ar rengti protesto mitingus, nepaklusnumo akcijas, streikus?
Nesąžiningi pareigūnai vis įžūlesni
Šiandieninė Lietuva paradoksų kraštas. Rašoma daug, rašoma aštriai, o įspūdis toks, kad kuo daugiau pasirodo nesąžiningus valdininkus ir pareigūnus demaskuojančių straipsnių, televizijos, radijo laidų, diskusijų, tuo susikompromitavę biurokratai drąsesni ir įžūlesni. Štai iki ausų susikompromitavęs Valstybės saugumo departamento vadovas Arvydas Pocius. Atleistas iš pareigų jis tik birželio 5-ąją prabėgus maždaug dešimčiai mėnesių, kai ėmė akivaizdžiai aiškėti jo sąmoninga-nesąmoninga nekompetencija. Per tuos mėnesius susikompromitavęs VSD generalinis direktorius sugebėjo į gatvę išvaryti keliolika ne pačių prasčiausių pareigūnų, sujaukti viso departamento darbą, privatizuoti dar vieną tarnybinį butą, primeluoti Seimui, visuomenei, esą tuoj bus įvardyti Juro Abromavičiaus žudikai, Bražuolės tilto sprogdintojai, pajėgė net kenkti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetui, atliekančiam jo vadovaujamoje įstaigoje reviziją, surengė bjaurią provokaciją prieš sovietinių lagerių kalinį, Lietuvos nepriklausomybei nusipelnusį Vyčio ordininką Algirdą Petrusevičių ir pasodino jį į kalėjimą. Ir už tai jam nė plaukas nenukrito nuo galvos. Net VSD pareigūno Vytauto Pociūno mirties šešėlis jam greičiausiai nesutrukdys sulaukti naujos ir šiltos valstybinės tarnybos. Pavyzdžiui, ambasadoriaus posto. Šiandien akivaizdu, kad liūdnai pagarsėjęs A.Pocius turėjo galingų užtarėjų aukščiausiose valdžios struktūrose Prezidentūroje, Seime, Konstituciniame Teisme, kai kuriose įtakingose žiniasklaidos priemonėse. Pavyzdžiui, Lietuvos ryte. Šiandien akivaizdu, kad tie, kurie vilkino A.Pociaus atleidimo procedūrą, elgėsi antivalstybiškai. Prieš keletą dienų Lietuvoje viešėję JAV Kongreso komiteto, kuruojančio Amerikos slaptųjų tarnybų veiklą, atstovai nedviprasmiškai pasakė: Jungtinėse Valstijose tokia padėtis būtų neįmanoma iš principo. Taigi Amerikoje A.Pocius būtų lėkęs iš posto vos tik pradėjęs kritikuoti jo veiklą įvertinti panūdusius parlamentarus. Lietuvoje toks pareigūnas poste išsilaikė beveik dešimt mėnesių. Be to, kai kurie Lietuvos politologai, žurnalistai bei oficialūs pareigūnai ir dabar dar užsispyrę mano, esą A.Pocių iš VSD posto išvertę asmenys gali būti susiję su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Nors paviešinta Seimo NSGK medžiaga apie padėtį pagrindinėje slaptojoje tarnyboje byloja priešingai: įtartiniausi A.Pocių globoję ir rėmę žurnalistai, politologai, patarėjai.
Kodėl nesurengtas mitingas prie VSD?
Padėtis dėl neaiškių VSD priklausomybių rimta. Ši tema turėjo būti aktuali visiems Lietuvos gyventojams. Juk nuo to, ar patikimose rankose atsidūrusi pagrindinė slaptoji tarnyba, priklauso visos Lietuvos likimas. Ir vis dėlto mes nesurengėme nė vieno protesto mitingo nei prie Prezidentūros Daukanto aikštėje, nei prie VSD pastato Vytenio gatvėje, nei prie Lietuvos ryto redakcijos Gedimino prospekte. Kodėl? Nenoriu įžeisti nei Jašiūnų gyventojų, nei Žaliųjų, nei nepriklausomos Čečėnijos rėmėjų sakydamas, girdi, jų problemos ne tokios svarbios. Tačiau, surengę mitingą dėl Merkio teršimo, vadovaudamiesi sveiku protu, turėjome surengti protesto akciją, ir net ne vieną, prie VSD, reikalaudami atiduoti šią įstaigą į žymiai patikimesnes rankas. Nesurengėme.
Regis, nesurengsime ir mitingo, reikalaujančio palikti ramybėje Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narius, kurie balsavo už tai, jog visuomenė žinotų, kas dėjosi A.Pociaus vadovaujamame saugumo departamente. Jeigu Lietuvoje nebūtų nė vienos visuomeninės organizacijos, patikėčiau, jog tokios akcijos neįmanomos. Bet juk mes turime ir Sąjūdį, ir Kitą pasirinkimą, ir Piliečių santalką, ir Lietuvių fronto bičiulius. Ir joms vadovauja ne kokie nors beraščiai, nieko neišmanantys, nieko nesugebantys žmonės. Sąjūdžiui vadovauja Seimo narys Rytas Kupčinskas, Kitas pasirinkimas turi filosofą politologą Vytautą Radžvilą, Piliečių santalka didžiuojasi atsargos generolu Jonu Kronkaičiu, Lietuvių fronto bičiuliai Kęstučiu Milkeraičiu, buvusiu Seimo kontrolieriumi, kuris garsėjo savo principingumu, nepaperkamumu. Turime net Tautininkų partiją, vadovaujamą Gintaro Songailos. Partijos įstatuose ir tiksluose rašoma, jog jai rūpi būtent lietuvių tautos reikalai. Taigi logiškai mąstant mes vienu metu galėtume surengti net penketą protesto mitingų. Jeigu spaudoje nuolat barame prezidento V.Adamkaus patarėjus, neteisingai, kvailai, tendencingai patarinėjančius vyriausiajam ginkluotųjų pajėgų vadui, tai ir susirinkime Daukanto aikštėje... nemaloniam pokalbiui. Ir piketuokime Daukanto aikštėje tol, kol neapsikentęs išeis pasišnekėti pats Prezidentas arba bus atsiųsti patarėjai. (Prieš keletą dienų Daukanto aikštėje sutikęs V.Adamkaus patarėją Laurą Bielinį paprašiau interviu. Šis bandė mandagiai išsisukti pareiškė komentarų nedalinąs. Ir tik po pastabos, jog Prezidento patarėjas ne privačios įmonės klerkas, todėl interviu duoti privaląs, L.Bielinis pažadėjo po savaitės kitos rasti laiko susitikimui.) Jeigu spaudoje nuolat kritikuojame teismus dėl prasto jų darbo, o į mūsų publikacijas niekas ne tik kad neatsižvelgia, bet net ir nereaguoja, tai tegul viena iš visuomeninių organizacijų imasi rengti protesto mitingą, kritikuojantį teisėjus. Tegul prie Teisingumo ministerijos susirenka visi, kurie vienaip ar kitaip nukentėjo nuo lietuviškosios Temidės. Turėtų būti gausus, įspūdingas mitingas. Kita visuomeninė organizacija tegul kviečia savo rėmėjus protestuoti prie susikompromitavusio KGB rezervininko A.Pociaus namų prie teisėtai privatizuoto tarnybinio buto. Kad A.Pociui apkarstų gyvenimas tame teisėtai privatizuotame pastate.
Istoriko Antano Kulakausko pastabos
Birželio 5-ąją savo akimis mačiau, kaip Aplinkos apsaugos ministerijos valdininkai suplukę, įraudę, sutrikę diskutavo su Jašiūnų krašto žmonėmis dėl teršiamos gamtos. Esu ne sykį regėjęs, kaip Vilniaus savivaldybės klerkai siunta, kai protesto akciją Europos aikštėje Vilniuje organizuoja Pilaitės bendruomenės pirmininkė Janina Gadliauskienė. Todėl neabejoju, jog protingos, kultūringos, taikios, bet skaitlingos, atkaklios, drąsios protesto akcijos prie Prezidentūros ar VSD pastato taip pat būtų buvusi veiksminga priemonė, siekiant kuo greičiau atstatydinti KGB rezervininką A.Pocių. Gal jos ir nebūtų privertusios prezidentą V.Adamkų čia pat imtis kardinalių priemonių, bet gal nebūtų leidusios taip ilgai ir akivaizdžiai tūpčioti vietoje. Tačiau tokių mitingų mes nesurengėme. Nesurengėme vakar, nesurengsime ir rytoj. Ir ne vien dėlto, kad kai kurios visuomeninės organizacijos tėra popierinės, o jų prezidentai, pirmininkai, vadovai generolai be kariaunos. Būsenai, kuri jau seniai apėmusi Lietuvą, labai tinka istoriko Antano Kulakausko apibūdinimas: valdoma demokratija. Su istoriku A.Kulakausku teko ilgai diskutuoti, kas gi šiandien dedasi mūsų valstybėje. Istorikas ragino nedramatizuoti padėties, nes su panašiomis bėdomis susiduria visos, be išimties, iš sovietinės okupacijos išsivadavusios šalys. Tuo pačiu istorikas A.Kulakauskas pabrėžė, kad nuolatiniai skandalai, kurių niekaip neišvengiame, kuriuos itin sunkiai įveikiame, byloja ir apie valdžios sugebėjimą nematoma ranka valdyti... visuomenės nepasitenkinimą.
Niekam nereikalinga konferencija
Puikus valdomos demokratijos pavyzdys mitingas prie Rusijos ambasados dėl nužudyto Ičkerijos prezidento A.Maschadovo palaikų grąžinimo artimiesiems. Šį čečėnų karininką pažinojau asmeniškai. Pirmąjį interviu su A.Maschadovu esu padaręs Grozne 1994-ųjų rudenį, prieš pat pirmąjį karą. Tuomet šis karininkas buvo Čečėnijos prezidento Džocharo Dudajevo kariuomenės generalinio štabo viršininkas. Pokalbis su išsilavinusiu, puikiai Šiaurės Kaukazo reikalus išmanančiu, demokratiškai nusiteikusiu karininku paliko gilų įspūdį. Todėl į mitingą prie Rusijos ambasados eisiu sąmoningai, norėdamas pagerbti šviesų A.Maschadovo atminimą. Tačiau apie tokio piketo organizavimą sužinojau atsitiktinai. Šiandien taip pat aišku, kad apie rengiamą piketą atsitiktinai sužinojo ir daugelis kitų Čečėnijos reikalams neabejingų žmonių. Jie noriai atskubėtų prie Rusijos ambasados. Bet jų niekas neinformuoja. Nepraneša todėl, kad neįmanoma perspėti, ar specialiai neinformuoja, nenorėdami itin gausaus mitingo? Neabejoju, kad Lietuvoje esama ne tiek jau mažai čečėnus užjaučiančių žmonių. Jeigu jie visi sugužėtų prie Rusijos ambasados, galėtų džiaugtis gausiu, skaitlingu mitingu. Bet tada baisiai suirztų Rusija. Todėl ir pasirinktas, mano supratimu, tarpinis variantas kai ir čečėnai pagerbiami, ir Lietuva gražiai atrodo, ir Rusija neįžeista (Rusijai ne taip skaudu, kai prie ambasados piketuoja vos keletas žmonių). Šitaip nekalbėčiau, jeigu nebūčiau jau anksčiau patyręs panašių įtarimų. Kadaise stengiausi nepraleisti nė vienos su Čečėnijos reikalais susijusios akcijos. Todėl teko dalyvauti daugelyje Vilniuje rengtų konferencijų čečėniška tematika. Bet jos dažnusyk vykdavo pustuštėse salėse, apie jas neinformuodavo nė viena žiniasklaidos priemonė. O konferencijų organizatoriai dėl to, regis, visai nepergyvendavo. Jie, kaip maži vaikai, džiūgaudavo priėmę keletą aštrių rezoliucijų, kurių, įtariu, niekas neskaitydavo, niekas nesvarstydavo. Ilgainiui ėmiau rezervuotai žiūrėti į Algirdo Endriukaičio ir Aminat Saijevos rengiamas akcijas. Pradėjau įtarti, jog tokie susibūrimai reikalingi vien organizatoriams kad biurokratinėse ataskaitose galėtų pasižymėti pliusiuką. Tokius įtarimus sustiprino ir vieno neišsiųsto straipsnio istorija. Didelį tiražą turinčiame Lietuvos leidinyje prieš keletą metų paskelbiau rašinį, kaip Rukloje rusakalbiai gyventojai kryptingai, organizuotai terorizuoja čečėnų pabėgėlius. Manote, Čečėnijos atstovė apsidžiaugė, kai toks rašinys pasirodė lietuviškoje žiniasklaidoje? Mano nuostabai, būta beveik atvirkštinės reakcijos niekas nenorėjo didelio skandalo. Nei Lietuvos valdžios atstovai, nei Čečėnijos reikalais neva besirūpinantieji. Šiandien galiu drąsiai teigti, kad tas rašinys specialiai nebuvo pasiųstas į Vakarų Europoje leidžiamus čečėniškus leidinius, nors A.Saijeva ir žadėjo pasiųsti. Žodžiu, nuo Rusijos agresijos nukentėjusių čečėnų interesus Lietuvoje galima ginti, tačiau tik tyliai, neefektyviai, nieko per daug neerzinant.
Valdoma demokratija bjaurus, klastingas reiškinys. Jos organizatorių ir vykdytojų nepagausi už rankos kaip kokio smulkaus turgaus kišenvagio. Tačiau valdomos demokratijos apraiškos labai pavojingos. Jos neleidžia piliečiams imtis esminių, kardinalių problemų sprendimo būdų. Ginti Merkio upę nuo gamyklos teršalų netrukdoma, o štai surengti mitingą prie Prezidentūros dėl Valstybės saugumo departamento bėdų neįmanoma. O gal klystu, gal per daug įtarus?
© 2007 XXI amžius
|