| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Švytintys pėdsakai Natalija BUCEVIČIŪTĖ
XX amžius buvo kupinas istorinių audrų, karų, okupacijų, Bažnyčios persekiojimų, todėl daugeliui žmonių teko atsižadėti savo asmeninio gyvenimo tikslų ir aukoti savo gyvenimą, net gyvybę puoselėjant ar ginant Bažnyčios, Tėvynės bei visuomenės teises ar istorinį teisingumą, kultūrinant ir šviečiant krašto žmones. Vienas iš daugelio Lietuvos patriotų, švietėjų, kultūros puoselėtojų buvo XX a. pradžioje gyvenęs ir savo veiklos gilius, švytinčius pėdsakus Dzūkijoje palikęs kunigas Juozapas Galeckas. 2007 m. birželio 10 d. sukanka 85 metai nuo jo mirties. Tai Suvalkijos krašto, išugdžiusio Lietuvai daug garsių asmenybių, sūnus. Juozapas Galeckas gimė 1871 m. kovo 2 d. Rūdos kaime Gižų valsčiuje Vilkaviškio apskrityje. Mokėsi Marijampolės gimnazijoje ir Seinų kunigų seminarijoje. Kunigystės šventimai jam buvo suteikti 1894 m. rugsėjo 10 d. Paskirtas Aukštosios Panemunės vikaru. Dėl jo patriotinės lietuviškos veiklos ir pamokslų buvo nuolat kilnojamas iš vienos vietos į kitą: Lazdijai (1896), Sniadavas (1898), Raigardas (1899), Zambravė (1900), Zavadai (1903), Jeleniavas (1905), Beržininkai (1907). Tuo laikotarpiu tiek Suvalkų, tiek Vilniaus gubernijose dažnai tarp lietuvių ir lenkų dėl kalbos kildavo vaidai ir net muštynės. Tokie nesutarimai pradėjo reikštis ir Seinų bei Lazdijų ruože. Dėl tokių lietuvių ir lenkų savitarpio nesutarimų bei vaidų buvo uždarytos net kai kurios bažnyčios. Tokia nenormali padėtis paskatino lietuvius statytis atskiras bažnyčias. Buvo kreiptasi į Bažnyčios vadovybę. Prašymui labai pritarė vyskupas, ir šį sunkų rūpestį bei darbą pavedė jaunam, energingam kunigui J.Galeckui. Tokia bažnyčia ir turėjo būti pastatyta Kučiūnuose. Bronius Kviklys Mūsų Lietuvoje (III t., Vilnius, Mintis, 1991) rašo: Kučiūnų bažnytkaimis yra prie Alnos upės 2 km nuo Zapsio ežero, 12 km nuo Seinų, 6 km nuo Beržininkų, prie pat (1 km) Lietuvos-Lenkijos buvusios administracinės linijos. Kučiūnų kaimas yra atsiradęs Sūduvos kolonizacijos metu. Jo vardas minimas 1685 m. aktuose. Kučiūnų kaimas priklausė Alnos palivarkui ir buvo Gardino jėzuitų nuosavybė. Kaimo vardas minimas ir 1744 m. Vilniaus vyskupijos Beržininkų parapijos kaimų sąraše. Kučiūnai buvo šiaurinėje Beržininkų parapijos dalyje. Šios parapijos pietinė dalis buvo gerokai aplenkėjusi, todėl lenkuojantieji trukdė lietuviams gimtąja kalba melstis. Buvo nesutarimų, net muštynių, o ypač po 1905 m. Po vienų tokių muštynių šiauriniai parapijos lietuviški kaimai nuo Beržininkų atsiskyrė ir įkūrė naują parapiją su centru Kučiūnuose. Kun. J.Galeckas, 1907 metais gavęs bažnytinės vyriausybės pavedimą kurti naują parapiją, su džiaugsmu jį priėmė ir grįžo į Lietuvą į Kučiūnus. Jaunas klebonas, apsigyvenęs Kučiūnuose, rado beveik visiškai apleistus bažnytinės veiklos dirvonus. Ši apylinkė anksčiau buvo apaugusi miškais, išnykusio dvaro žemės buvo apleistos, o žmonės, nors ir labai nuoširdūs, bet tamsūs, vos bepradedantys įsikurti. Jaunam kunigui visose srityse darbo buvo begalės, bet jis visas jėgas pirmiausia skyrė bažnyčios statybai. Šiam mielam, bet sunkiam darbui vykdyti buvo sušaukti visi apylinkės žmonės pasitarti, ir patys gyventojai savanoriškai skyrė jos statybai net gana dideles aukas. Talkininkų netrūko, darbas vyko sparčiai ir, nepraėjus nė metams, Kučiūnų bažnytėlė buvo pastatyta. 1907 metų rudenį, susirinkus gausiai žmonių miniai, ją pašventino prelatas Antanavičius. Bažnyčia dedikuota šv. Kazimierui. Entuziastas kun. J.Galeckas, kiek aptvarkęs bažnyčios ir klebonijos reikalus, ėmėsi būtino visuomeninio darbo. Jis, su visais gražiai sutardamas, iš valdiškų girių daug lengviau gaudavo statybinės medžiagos, todėl patarė ir padėjo ūkininkams statyti namus, klėtis, kad kultūringiau įsikurtų. 1910 metais jis įsteigė Žiburio draugijos skyrių, kurį laiką buvo jo pirmininku ir jį padarė visos parapijos kultūriniu centru: buvo kviečiami agronomai skaityti paskaitų, su ūkininkais rengiami pokalbiai, suburtas jaunimo choras, organizuojami vakarai su vaidinimais, įsteigtas knygynas, platinama spauda, skaitomos įvairios paskaitos. Sekmadieniais, pamaldų metu, bažnyčia buvo pilna žmonių. Po kurio laiko kunigas apylinkėje įkūrė net šešias mokyklas, kurias pats ir išlaikė... Žmonių kultūrinimo veiklą ir toliau plėtė. Marijampolėje įkūrė Žagrės skyrių, kuris draugijos narius aprūpino trąšomis, parūpino įrankių, sėklų, geresnės veislės galvijų. Per Žagrės skyrių savo parapijos žmonėms padėjo įsikurti viensėdžiuose, pažangiau ūkininkauti. Buvo dar pastatyta parapijos salė, kur žmonės galėjo susirinkti, pabendrauti, pasiklausyti paskaitų ar aptarti kylančias pokarines problemas. Klebonas, nuolat bendraudamas su žmonėmis, juos ragino ne tik šviestis, mokytis amatų, bet ir gražinti savo gyvenamąją aplinką: veisti sodus, gėlynus. Kun. J.Galeckas ir pats apie bažnyčią ir kleboniją užveisė gražų sodą, laikė bičių, augino gėles, globojo paukščius... Su parapijiečiais nuolat bendravo ir daugelį atitraukė nuo karčemų. Tuo metu visa prekyba buvo žydų rankose, todėl klebonas pradėjo net ir šią sritį tvarkyti lietuvių naudai ragino lietuvius patiems imtis prekybos ir plėsti šią sritį parapijoje. Vokiečių okupacijos metais daug padėjo nukentėjusiems nuo karo. Tuo metu atsirado daug plėšikų, kurie net tris kartus puolė ir kleboniją. Karui baigiantis, pats organizavo parapijos vyrus, ragino juos stoti į kovą dėl Lietuvos nepriklausomybės. Klebonui nepalankūs buvo tik vietiniai lenkai. Jie vieną kartą buvo jį net areštavę... Taigi tokiam veikliam kunigui, lietuvybės reikalams skiriančiam visas savo jėgas, Kučiūnuose gyventi pasidarė net pavojinga. Kun. J.Galeckas sumanė įkurti naują parapiją Šlavantuose. Bažnytinė vyriausybė šiam jo sumanymui pritarė. Kaip rašoma Mūsų Lietuvoje, 1920 m. nuo Šventežerio, Lazdijų ir Veisiejų parapijų buvo atskirti kai kurie kaimai ir taip sudaryta Šlavantų parapija. O vieta nepaprastai graži: ilgas, žuvingas Šlavanto ežeras, užimantis 152 ha plotą, netoli Seirijų ir Seinų plento kitas Šlavantėlio, į kurį įteka 4 km ilgio Šlavantos upelis. Dar pora km į šiaurę nuo Šlavantų yra Prapunto ežeras, apimantis 151 ha plotą. Iš šiaurės į šį ežerą įeina du pusiasaliai, iš kurių vienas senovėje buvo sala, o joje dvaro rūmai. Salą su krantu jungė specialus tiltas. Kadangi iš dvaro į krantą reikėjo eiti per šį tiltą (lotyniškai per pontem), tai vietos gyventojai ir patį ežerą pavadino Perpuntu, o dar vėliau Prapuntu. Jo pietinėje pakrantėje yra Buteliūnų kaimas, kurio laukuose, prie ežero, natūralioje kalvoje yra net įruoštas piliakalnis. Tokioje gražioje Dzūkijos vietovėje kun. J.Galeckas numatė įkurti naują Šlavantų parapiją ir pastatyti bažnyčią. Šlavantų vardas jau minimas 1774 metais Vilniaus vyskupijos Veisiejų parapijos kaimų sąrašuose. XIX a. viduryje Šlavantuose, nežinia kieno, jau buvo pastatyta koplyčia, kuri ir priklausė Veisiejų parapijai. Tačiau 1882-aisiais ji buvo iš Šlavantų iškelta ir panaudota Šventežerio bažnyčios statybai. Kun. J.Galeckas, kurdamas Šlavantų parapiją, jau turėjo didelę patirtį, todėl ir naujoje vietoje darbai vyko gana greitai. Žmonės šį darbštų, paprastą kunigą greitai pamilo. 1921 metais, gausiai parapijiečiams talkininkaujant, buvo pastatyta medinė Švč. Mergelės Marijos Apreiškimo bažnyčia. Ir šioje Dzūkijos vietovėje reikėjo žmones šviesti, todėl jau buvo numatęs steigti vidurinę mokyklą, įkurti vaistinę, lentpjūvę. 1922 m. birželio 1 d. kun. J.Galeckas dėl šių visų reikalingų sumanymų išvyko į Kauną, tačiau kelionėje susirgo dėmėtąja šiltine... Į Šlavantus sugrįžo jau sunkiai sirgdamas. Tai buvo prieš pat Sekmines. Pavaduoti jo nebuvo kam. Argi uolus Kristaus karys gali tokią šventę praleisti lovoje? Nors ir sunkiai sirgdamas, jis ėjo į bažnyčią ir atliko visas ilgas šeštadienio pamaldas... Būklė dar pasunkėjo. Išaušo saulėtas Sekminių rytas. Į bažnyčią susirinko labai daug žmonių. Ligos kryžiaus slegiamas, kunigas nuėjo į bažnyčią, aukojo šv. Mišias. Į kleboniją žmonės jį jau parvedė. Mirti nesirengė, nes tiek daug darbų dar laukė ne tik Šlavantų parapijoje, bet buvo numatęs palengvinti ir Viktorinos žmonių dalią įkurti ir ten parapiją, pastatyti bažnytėlę. Gydytojo nekvietė, nes manė pasveiksiąs... 1922 m. birželio 10 d. visą Dzūkiją apskriejo liūdna ir skaudi žinia mirė Dzūkijos švietėjas, tikras Kristaus Bažnyčios karys kun. Juozapas Galeckas. Į kapines jį lydėjo aplinkinių parapijų kunigai ir labai gausi žmonių minia. Parapijiečiai kalbėjo, kad kunigas Juozapas jiems buvo daugiau negu tėvas... Lazdijų Žiburio gimnazijos įkūrėjas ir direktorius poetas kunigas Motiejus Gustaitis 1924 metais išleistoje knygelėje labai gražiai įvertino kun. J.Galecko veiklą. Jis rašė: Vienas didžiausių kun. Juozapo Galecko nuopelnų yra liaudies švietimas. Prasidėjus 1914 metų karui, jisai nebėga su daugeliu kitų į Rusiją, neapleidžia Kučiūnų, bet, juodiems debesims nuslinkus į šiaurę ir rytus, panaudoja vokiečių okupacijos palankumą lietuviams pasienio srityje ir 1918 metais, gavęs valdžios leidimą, suranda mokytojų, atidaro Kučiūnų parapijoje šešias mokyklas ir jas išlaiko. Štai jos: Kučiūnų, Akmenių, Aradninkų, Miškinių, Pazapšių ir Sapiegiškių. Tos mokyklos yra daugiausia davusios kandidatų Žiburio gimnazijai. Be mokyklos kun. Juozapas Galeckas negali apsieiti ir Šlavantuose. Pirmas jo darbas buvo ne tik rūpestis bažnyčios statyba, bet ir atidaryti mokyklą. Nėra buto, tai užleis jis ir mokytojui pusę klebonijos su bendra priemene, o pats tenkinasi vieninteliu kambariu... Galima įsivaizduoti, kaip linksma buvo tokioje vaikų draugystėje gyventi... Ir taip nesiskųsdamas vargo iki pat savo mirties... Todėl nenuostabu, kad, jam pasirodžius gatvėje, vaikai, norėdami išgirsti kokį pamokymą arba gauti kokią dovanėlę, jį apsupdavo iš visų pusių. Taigi kun. J.Galecko dėka daugelis Dzūkijos žmonių ne tik išmoko skaityti ir rašyti, bet siekė ir aukštesnio mokslo, tiesiančio kelią į artimą šalies gerovę. Kun. J.Galecko gyvenimo veiklos auka negali būti užmiršta. Jo įkurtos parapijos, mokyklos ir šiandien byloja apie jo atsidavimą ne tik sunkiam kunigo darbui, bet ir jo švietėjiškai patriotinei veiklai, kuri buvo taip reikalinga po ilgai trukusios carinės Rusijos priespaudos... Jis buvo kunigas dvasios vadas, mokytojas, švietėjas, patriotas, lietuvybės žadintojas ir praktiškas veikėjas. Jis budino protus ir širdis ruošė moralinę dirvą, tiesė kultūrinius kelius Lietuvos laisvei ir Nepriklausomybei ateiti ir į ežerų akimis išmargintą, pušynėliais ir kryžiais išpuoštą kalvotąjį Dzūkijos kraštą. Šiandien, gyvenant jau nepriklausomoje Lietuvoje ir keliant iš priverstinės užmaršties daug svarbių įvykių, daug šviesos ir gėrio nešėjų vardų, jų didvyriškų darbų, norisi paraginti ir kun. J.Galecko įkurtų mokyklų vadovus parinkti priemones ir surasti vietą mokyklose jų įkūrėjo garbingam atminimui.
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |