Pirmasis puslapis
Aktualijos
Atmintis
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Kanonizuotas garsus Dievo žodžio apaštalas

Mindaugas BUIKA

Benediktas XVI priėmė į kanonizacijos iškilmes atvykusį Maltos prezidentą Evardą Fenečą-Adamį

Šventasis Gorgas Preka

Atsidėjimas krikščionių mokslui skleisti

Šiuo metu, kai, vyraujant religiniam pliuralizmui, supasaulėjusioje visuomenėje katechetinė veikla ir Evangelijos skelbimas yra ypatingai aktualūs, šventuoju paskelbto Maltos kunigo pavyzdys turi būti aiški paskata toje darbų srityje. Birželio 3 dieną popiežiaus Benedikto XVI kanonizuotas kunigas šv. Gorgas (Jurgis) Preka (1880-1962), vadintas didžiuoju Dievo žodžio apaštalu, taip pat įkūrė Krikščionių mokslo draugiją (Societas Doetrinae Christianae, SDC), pasauliečių katechetų sąjūdį, kurios nariai evangelizacijos baruose darbuojasi daugelyje šalių skirtingomis gyvenimo ir pastoracijos sąlygomis.

Šventasis Gorgas Preka gimė Maltos sostinėje Valetoje 1880 m. vasario 12 d. Penktą dieną po gimimo buvo pakrikštytas parapijos bažnyčioje. 1889 metais šeima persikėlė į netoliese įsikūrusį ir sparčiau augantį Hamruno miestą, kur Gorgas praleido savo jaunystę ir mokslo metus. Teigiama, jog katalikiškos mokyklos pedagogai skatino jo juntamą dvasinį pašaukimą, todėl baigęs licėjų G.Preka įstojo į kunigų seminariją.

Šventojo Sosto paskelbtoje naujojo šventojo biografijoje teigiama, jog G.Preka pasakojęs, kad, dar studijuojant teologiją, jis susapnavo neseniai mirusį savo nuodėmklausį kunigą Aloyzą Galea, kuris jį paraginęs ypatingą dėmesį skirti žmonėms katechizuoti. Beveik visi Maltos gyventojai yra krikštyti katalikai, tačiau šventojo gyvenimo laikotarpiu dauguma maltiečių buvo beraščiai, o jų tikėjimas paviršutiniškas, kupinas įvairių prietarų. „Dievas parinko tave mokyti Jo žmones“, – sakė G.Prekai sapne apsireiškęs nuodėmklausys, ir jaunasis seminaristas užsidegė idėja suburti vaikinus, kurie, kaip nuolatiniai diakonai, dirbtų parapijose, tapdami atsakingi už tikinčiųjų nuolatinį krikščionišką ugdymą.

Ši evangelizacinė idėja, kuriai patvirtinti maltietis seminaristas netgi norėjo siųsti laišką pačiam tuometiniam popiežiui Pijui X, kaip atrodo, yra savalaikė ne tik XX, bet ir XXI amžiaus pradžiai.

Šv. G.Preka artimiesiems taip pat yra sakęs, kad aktyvių katalikų subūrimą evangelizacinei veiklai jį įkvėpė ir pirmojo Maltos apaštalo šv. Pauliaus paraginimai jo laiškuose Timotiejui, kuriuose jis kvietė savo jaunesnįjį bendradarbį ir misijų kelionių palydovą (taip pat ir į Maltą) perduoti iš jo išgirstą Kristaus mokymo liudijimą „patikimiems žmonėms“ (plg. 2 Tim 2, 2). Popiežius Jonas Paulius II, kunigą G.Preką paskelbęs palaimintuoju 2001 m. gegužės 9 d., savojo vizito į šią Viduržemio salų valstybę metu, yra jį įvardijęs kaip „antrąjį Maltos apaštalą“ po šv. Pauliaus.

Mistinis patyrimas padėjo sunkumuose

Gavęs kunigystės šventimus 1906 m. gruodžio 22 d., savo pirmąsias šv. Mišias G.Preka aukojo per šv. Kalėdas Hamruno Šv. Kajetono bažnyčioje, toje pačioje, kur priėmė Pirmąją Komuniją ir Sutvirtinimo sakramentą. Kadangi prieš šventimus buvo sunkiai susirgęs – tos plaučių ligos požymiai atsiliepė visam likusiam gyvenimui – vėliau kelis mėnesius beveik neišėjo iš namų, išskyrus celebruoti pamaldų. Tą vienišumo laiką skyrė maldai, meditacijai ir Šventojo Rašto skaitymui, kartu apmąstydamas tolesnį kunigiško veikimo kelią. Dar 1905-1906 metais susipažinęs su grupe jaunų dvasinio tobulumo siekiančių žmonių, 1907-ųjų kovo pradžioje juos vėl sukvietė maldos ir krikščioniškųjų studijų užsiėmimams.

Tokia buvo Krikščionių mokslo draugijos pradžia: grupė jaunų vaikinų, vėliau į draugiją įsitraukė ir merginos – gyvendami pavyzdingą tikinčiųjų žmonių gyvenimą, kartu meldėsi, studijavo Šventąjį Raštą visiškai atsiduodami apaštalavimui ir liudijimui. Vieta, kur rinkosi pirmieji draugijos nariai, pašiepiamai buvo vadinama „muziejumi“, ir šis pavadinimas netrukus populiariai prigijo visai grupei. Per daug dėl to nebeišgyvendamas, draugijos įkūrėjas kunigas G.Preka sugalvojo jai lotynišką devizą, kurio žodžių pirmosios raidės kaip tik sudarė sąvoką „muziejus“: „Magister Utinam Sequator Evangelium Universus Mundus“ – MUSEUM (liet. k. „Mokytojau, o kad visas pasaulis sektų Evangelija“).

Po kelerių metų kunigas G.Preka, kaip teigiama jo oficialioje biografijoje, patyrė dar vieną stiprų mistinį regėjimą – Jėzaus, vaiko, viziją, kuri patvirtino jo pastoracinio pasirinkimo teisingumą. Vaikščiodamas vienas, kunigas staiga pamatė dvylikos metų berniuką, stumiantį pilnus karučius mėšlo (organinių trąšų). Berniukas pasisuko į G.Preką ir įsakmiai jam paliepė: „Duok man ranką!“ Padėjęs ranką ant karučių, jis pajuto nepaprastą dvasinį komfortą, nors daugiau nebeprisiminė, kas vyko toliau ir kas atsitiko berniukui. Vėliau šventasis kunigas suprato, kad sutiktas berniukas buvo Jėzus ir kad Viešpats tokiu būdu prašė jo ir jo sekėjų tręšti Viešpaties laukus ir vynuogynus tvirtu krikščionišku mokymu ir ugdymu.

Toks Dievo siųstas kunigo G.Prekos dvasinis stiprinimas buvo neatsitiktinis, nes jo sukurta Draugija patyrė nelengvus išbandymus, kol išsikovojo teisėtą vietą Bažnyčios gyvenime. XX a. pradžioje bendruomeniškai gyvenantys pasauliečiai evangelizuotojai buvo gana neįprastas reiškinys, ir bažnytinė vyresnybė davė nurodymą kunigui G.Prekai uždaryti savuosius „muziejaus“ centrus. Skaudama širdimi, tačiau klusniai jis ėmė vykdyti tuos reikalavimus, kol parapijų kunigai patys pradėjo protestuoti, nes prarado gerus pagalbininkus, todėl nurodymas uždaryti buvo atšauktas.

Tuo pat metu šalies dienraščiuose pasirodė nemažai kritiškų ir naująją Draugiją žeminančių straipsnių, nors pats kunigas G.Preka toje pačioje spaudoje įvardytas kaip „populiariausias amžiaus dvasininkas“. Dvasininkas, kuris tarp tikinčiųjų pagarbiai vadintas „dun Grogas“, liepė savo sekėjams duoti pažadą nuolankiai sutikti kiekvieną kritiką ar pajuoką ir mokė „mylėti paniekintojus“ bei jiems atleisti. Tokioje prieštaringoje aplinkoje vietos vyskupas Mauras Karuana 1916 metais davė nurodymą pradėti Krikščionių mokslo draugijos veiklos tyrimą.

Traukė dėmesį efektingais pamokslais

Po daugelio kunigo G.Prekos ir jo artimiausių bendradarbių išgyventų įtemptų klausinėjimų, kritiškų vertinimų ir netgi paniekos, beveik dviejų dešimtmečių tyrimo galutinis rezultatas buvo palankus. Padarius keletą pakeitimų įstatuose, 1932 metų balandį tas pats vyskupas M.Karuana paskelbė Draugijos kanoninį pripažinimą. Dabar šimtai jos narių pasauliečių, atsidėjusių katechetiniam apaštalavimui ir evangeliniam gyvenimo būdui, skleidžia Dievo žodį daugelyje šalių ir kontinentų: pokomunistinėje Albanijoje ir laicistinėje Anglijoje, Afrikos šalyse Kenijoje bei Sudane ir tolimoje Australijoje.

Be abejonės, Draugijos veiklai ir jos reikšmės augimui turėjo paties šventojo kunigo G.Prekos nepaliaujantis apaštalavimas, skleidžiant Evangelijos vertybes ir mokymą Maltos salose. Jis parašė daugybę knygų apie katalikiškąsias dogmas, moralę ir dvasingumą maltiečių kalba. Taip pat publikavo nemažai bukletų su maldomis Draugijos narių privačiam naudojimui – pagal nuostatas nariai privalėjo reguliariai nustatytais intervalais („muziejaus laikrodis“) kasdien kelis kartus susikaupti maldai, meditacijai ir liaudiškajam pamaldumui. Jis drąsino savo sekėjus ir apskritai jo pamokslų klausytojus prisiminti tinkamus Evangelijos sakinius ir frazes, ir pats charizmatinėse kalbose nuolat rėmėsi Šventojo Rašto pasakojimais bei šventųjų gyvenimo ir mokymo pavyzdžiais.

Atkakliai kviesdamas visus darbus skirti Dievo garbei, efektingai aiškino nuodėmės blogį. Niekada nesidrovėjo atvirai kalbėti apie mirtį, Paskutinįjį teismą, pragarą ir dangų. Būdamas tvirtai įsitikinęs Dievo teisingumu, jis emocingai skelbė ir Viešpaties begalinį gailestingumą. Žmonės miniomis suplaukdavo pasiklausyti jo mokymų ir patarimų. Kanadoje dabar gyvenantis jo 64 metų giminaitis Tonis Vela, kuris šventajam kunigui patarnavo prie altoriaus dar būdamas berniukas, žiniasklaidai pasakojo, kad šv. G.Preka kalbėdavo žmonėms dažniausiai nuo sunkvežimio platformos, sėdėdamas prie nedidelio stalelio ir šalia pasidėjęs Švč. Mergelės Marijos statulėlę.

Dažniausiai jam atvykus į miestelį be išankstinio perspėjimo, žmonės palikdavo savo darbus, prekybininkai uždarydavo parduotuves, motinos pasiimdavo savo vaikus ir visi skubėdavo į susitikimą su charizmatiniu dvasininku. „Kai jis kalbėdavo apie Evangelijos aspektus, jo balsas dažnai drebėdavo ir buvo galima jausti emocijas, susietas su pasirinkto pokalbio tema“, – aiškino T.Vela interviu JAV katalikų žinių agentūrai CNS. Žmonės taip pat norėjo gauti dvasinį išgydymą ar paramos savo rūpesčiuose, žinodami šv. G.Prekos maldos galią, antgamtines širdies pažinimo ir ateities nuspėjimo dovanas. Asmuo, tikėdamasis pagalbos šeimos problemose, ligoje ar finansiniuose sunkumuose, paprastai tokiuose susitikimuose prieidavo prie šventojo, kuris savo ranka paliesdavo to žmogaus galvą palmės šakele ir palaimindavo stiprindamas viltį laukiant pagerėjimo.

Skatino pamaldumą Įsikūnijimo slėpiniui

Kunigas Gorgas taip pat buvo gerai žinomas savo nuolatinėmis pastangomis skatinant pamaldumą Įsikūnijimo slėpiniui. Kaip tik šį jo veiklos aspektą kanonizacijos šv. Mišių homilijoje pabrėžė popiežius Benediktas XVI, sakydamas, kad Evangelijos pagal Joną frazė „Verbum caro factum est“ (Jn 1, 14) („Tas žodis tapo kūnu“) (Jn 1, 14) „visada davė kryptį jo sielai ir darbams“. Teigiama, jog šv. G.Preka norėjo, kad jo įkurtos Draugijos nariai nešiotų ženklelį su iškaltais minėtais žodžiais. 1921 metų Kalėdų vigilijoje Draugija suorganizavo pirmąją pamaldžią eiseną Kūdikėlio Jėzaus garbei Maltos miestuose ir kaimuose; nuo to laiko šis reiškinys tapo būdingu Maltoje švenčiamų Kalėdų iškilmių bruožu. Šventasis kunigas taip pat stengėsi, kad kiekvienas katechetikos užsiėmimus lankantis vaikas kaip dovaną gautų nedidelę prakartėlę arba Kūdikėlio Jėzaus statulėlę Kalėdoms parsinešti į namus.

Šv. G.Preka praktikavo pamaldumą Dievo Motinai, patikėdamas jos motiniškai globai Krikščionių mokslo draugiją, ypač sunkiuoju jos išbandymų laikotarpiu. Jis skatino sūnišką bei dukterišką pamaldumą Dievo Motinai, Gerajai Patarėjai, kvietė nešioti Maloningosios Marijos stebuklingąjį medalikėlį. Šventasis kunigas dar 1957 metais siūlė naudoti papildomus penkis „Šviesos slėpinius“ kalbant rožinį. Šią iniciatyvą oficialiai realizavo popiežius Jonas Paulius II, į rožinio maldą įvesdamas Jėzaus svarbiuosius darbus ženklinančius „Šviesos slėpinius“.

Po ilgo ir labai aktyvaus gyvenimo Evangelijos ir Dievo žmonių ugdymo tarnystėje, kunigas G.Preka mirė savo namuose 1962 m. liepos 26 d. Jo netektį giliai išgyveno visi Maltos gyventojai. Nors švento, bet kuklaus gyvenimo dvasininkas pageidavo paprastų laidotuvių, tačiau jam pagarbą atiduoti rinkosi tūkstančiai žmonių, tarp jų aukščiausi valstybės ir Bažnyčios vadovai. Jo palaikai, palaidoti Krikščionių mokslo draugijos centrinių namų Dievo Motinos Stebuklingojo Medalikėlio bažnyčios kriptoje, netrukus tapo nuolatinių piligrimysčių vieta.

Taip pat keli tūkstančiai maldininkų iš Maltos dalyvavo ir birželio 3 dieną Romos Šv. Petro aikštėje įvykusiose šventojo kunigo G.Prekos kanonizacijos iškilmėse. Tarp piligrimų buvo ir Maltos prezidentas Evardas Fenečas-Adamis, vėliau popiežiaus Benedikto XVI priimtas privačioje audiencijoje. Kartu su Šventuoju Tėvu kanonizacijos šv. Mišias koncelebravo Maltos arkivyskupas Paulius Kremonė ir Maltos arkivyskupas emeritas Jozefas Mersieka.

„Gorgas Preka buvo Jėzaus draugas ir liudytojas šventumo, kuris eina iš Jo, – šv. Mišių homilijoje kalbėjo popiežius Benediktas XVI. – Jis buvo kunigas, visiškai atsidavęs evangelizacijai: per skelbimą, per raštus, per dvasinį vadovavimą ir sakramentų administravimą, o pirmiausia savojo gyvenimo pavyzdžiu“. Naujojo šventojo „kunigiška ir mistinė siela“ buvo kupina meilės Dievui, Jėzui, Švč. Mergelei Marijai ir šventiesiems. Jis mėgdavo kartoti: „Viešpatie Dieve, kiek daug aš Tau esu skolingas! Ačiū Tau, Viešpatie Dieve, ir atleisk man, Viešpatie Dieve“, priminė šv. G.Prekos žodžius Šventasis Tėvas. Jis pabrėžė, kad šventasis kunigas „visada padėjo Bažnyčiai Maltoje ir pasaulyje būti ištikimu Kristaus Įsikūnijusio Žodžio aidu“.

Stebuklingo išgijimo pripažinimas

Kaip ir kiekvieno kanonizacijos proceso atveju, kunigo G.Prekos bylos tyrimo eigoje vienu svarbiausių elementų buvo nustatyti stebuklo faktą, įvykusį su kandidato į šventuosius užtarimu. Katalikų Bažnyčia pripažino, kad maltietis kūdikis, turėjęs ūmų kepenų nepakankamumą, išgijo meldžiant šv. G.Prekos užtarimo. Kad išgijimas įvyko „moksliškai nepaaiškinamomis aplinkybėmis“, komisijai patvirtino berniuką gydęs Karališkojo koledžo ligoninės Londone pediatrinės hepatologijos profesorius Anilas Davanas. Duodamas interviu katalikų žinių agentūrai CNS, jis aiškino, kad tokios ligos atvejais daugiau kaip 90 proc. tikimybė yra mirtis, jeigu kepenys nebus skubiai transplantuotos. Tačiau berniukas išliko gyvas ir netgi pats pasveiko be jokio organų persodinimo. „Didžioji dauguma iš jų miršta. Moksliškai aš negaliu paaiškinti šio vaiko išgijimo“, – sakė profesorius A.Davanas, kuris išpažįsta indusų tikėjimą, taigi katalikybei neturi ypatingų sentimentų.

Kūdikis, kurio vardas tėvų pageidavimu yra neviešinamas, sunkias kepenų komplikacijas turėjo nuo pat gimimo 2001 metų liepą. Iš pradžių gydytas Šv. Luko ligoninėje Maltoje, vaikas dėl sunkios būklės netrukus buvo perkeltas į Karališkojo koledžo ligoninę, kuri yra žinoma kaip pasaulio didžiausias vaikų kepenų ligų centras. Londono gydytojai padarė išvadą, kad kūdikis mirs, jeigu jam nebus persodintos kepenys. Buvo netgi numatyta šių organų transplantavimo data, tačiau vėliau nustatyta, kad donoras nesuderinamas su paciento organizmu.

Tuo pačiu metu, kaip teigiama CNS pranešime, kūdikio šeima meldė tuomet dar palaimintojo G.Prekos užtarimo, kad Dievas išsaugotų jų vaiko gyvybę. Ant mažojo paciento kūno buvo uždėta pirštinė, kuri naudota 2000 metais ekshumuojant kunigo palaikus. Netikėtai po savaitės kūdikio kepenys pradėjo funkcionuoti normaliai ir daugiau nebebuvo reikalinga jų transplantacija. Šiandien penkerių metų berniukas yra visiškai sveikas. 2002 metų liepą Katalikų Bažnyčiai Maltoje sudarius tribunolą kunigo G.Prekos kanonizacijos bylai tirti, profesorius A.Davanas tame nagrinėjime buvo tarp 38 liudytojų.

Baigus diecezinį tyrimą dokumentai 2004-ųjų birželį buvo išsiųsti į Romą, kur po šešių mėnesių naujo nagrinėjimo Šventųjų skelbimo kongregacija pripažino, kad šventumo bylos atvejis yra teisingas. Kongregacijos sudaryta medikų ir teologų komisija 2006 metais taip pat priėjo teigiamą išvadą dėl įvykusio stebuklingo išgijimo, tad atvėrė kelią į kunigo G.Prekos kanonizaciją. Atitinkamą dekretą su popiežiaus Benedikto XVI patvirtinimu Šventųjų skelbimo kongregacija publikavo praėjusio gruodžio viduryje.

Profesorius A.Davanas, kuris dalyvavo kunigo G.Prekos kanonizacijos ceremonijoje praėjusį sekmadienį, sakė, jog gerbia visus tikėjimus ir kad jo, indusų, religija taip pat pripažįsta galimus stebuklingus išgijimus su antgamtine parama. „Kai kurie iš jų neturi mokslinio paaiškinimo, – aiškino medikas. – Kai esate mokslininkas, turite tikėti, kad kai kurie dalykai yra tamsūs arba šviesūs, tačiau gyvenimas ne visada toks“. Džiaugdamasis, kad galėjo dalyvauti šventojo kunigo G.Prekos kanonizacijos bylos tyrimo eigoje, profesorius A.Davanas sakė, jog pradėjo domėtis šventųjų gyvenimu ir jų iškėlimo į Bažnyčios altorių procesais. Ypač daug skaito apie jo gimtosios Indijos vienuolės Motinos Teresės iš Kalkutos bylą, kuri popiežiaus Jono Pauliaus II buvo beatifikuota (paskelbta palaimintąja) 2003 metais.

Birželio 3 dieną popiežius Benediktas XVI šventaisiais taip pat paskelbė olandą pasionistą kunigą Šventojo Andriejaus Karolį Houbeną (1821-1893), lenką pranciškoną kunigą Simoną iš Lipnicos (1435-1482) ir prancūzę vienuolę Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų kongregacijos įkūrėją Jėzaus Mariją Eugeniją Milre (1817-1898). Apie juos bus rašoma kituose „XXI amžiaus“ numeriuose.

© 2007 „XXI amžius“