Atnaujintas 2007 birželio 8 d.
Nr.44
(1541)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Imitacijos

Petras KATINAS

Po įvykusio vadinamųjų socialdemokratų suvažiavimo ir ilgamečio nomenklatūros vadovo, tapusio tos nomenklatūros ir jos vykdytos „prichvatizacijos“ simboliu, A.Brazausko pasitraukimo, prof. Bronius Genzelis, beje, priklausantis socdemų Tarybai, teigė, kad dabar Socialdemokratų partijoje daug kas lengviau atsikvėpė. Ir paaiškino, kodėl. Esą A.Brazauskas ir jo „medžiotojų būrelis“, skambant medžioklės ragui, nepajėgs priimti svarbių mūsų valstybei sprendimų, ką geriau būtų galima privatizuoti. „Taigi mūsų gyvenime padvelkė naujas, nors ir silpnas, vėjelis“, – teigė prof. B.Genzelis. Gal ir padvelkė. Ypač jeigu spręstume iš naujo partijos lyderio G.Kirkilo pareiškimų, kad partija pagaliau imsis vykdyti tradicinę europietišką socialdemokratinę politiką: mažins begėdišką atskirtį tarp turtuolių ir vargšų, nesibroliaus su įtartinomis verslo grupuotėmis. Jis netgi užsiminė apie progresinius mokesčius. Žinoma, vaizduojant ar esant įsitikinusiam, kad rinkėjai visai pamiršo, jog tas progresinių mokesčių miražas nuolat ištraukiamas prieš kiekvienus rinkimus. Taip pat aiškūs ir sprendimai minimalią algą padindinti iki 700 litų. Juk už tuos varganus 600 litų sunku beišgyventi. O kai dėl progresinių mokesčių, tai galima priminti, jog prieš porą metų ne kas kitas, o pats A.Brazauskas kryžium gulė, kad tokie mokesčiai nebūtų įvesti. Dabar gi „tikrąją kairiąją“ politiką skelbiantis naujasis lyderis G.Kirkilas vėl prakalbo apie progresinių mokesčių įvedimą. Tačiau prabilo labai jau aptakiai – „žingsnis po žingsnio“. Pirmasis toks žingsnis, anot G.Kirkilo, turėtų būti gyventojų pajamų mokesčio sumažinamas mažiausiai uždirbantiems gyventojams. Ateityje (galbūt) mažiau negu tūkstantį litų uždirbantys piliečiai mokėtų 15 proc. pajamų mokestį, o gaunantys daugiau – nors iki keliasdešimties tūkstančių per mėnesį – mokėtų tiek pat, kaip ir dabar, t.y. 27 proc. Tiesa, pažadant, kad nuo kitų metų pradžios pastariesiems reikės mokėti dar mažiau – 24 proc. Prieš tokias „reformas“ piestu stoja neseniai paties G.Kirkilo paskirtas ir Prezidento patvirtintas naujasis finansų ministras, aišku, socialdemokratas, Rimantas Šadžius. Jis muša pavojaus būgnus teigdamas, kad gyventojų pajamų mokesčio mažinimas ne tik išbalansuos ekonomiką, bet ir sutrukdys įsivesti eurą. Pasirodo, keliais procentais sumažinti mažiausiai uždirbančių gyventojų pajamų mokesčiai smogs vos ne mirtiną smūgį Lietuvos ekonomikai. Paprastai kalbant, tie mažiausiai uždirbantys bėdžiai daugiausia ir papildo valstybės biudžetą. O kalbant apie minimalaus atlyginimo didinimą, teisingiau pasakius, pseudodidinimą, – tai irgi artėjančių rinkimų triukas. Štai kokie mes geri ir socialiai orientuoti europėjantys socialdemokratai! Galima priminti, kad vis dar didelės dalies nomenklatūrininkų ir kai kurių jų klapčiukų vadinama „diktatoriška“ prezidento Antano Smetonos Vyriausybė pasirašė 1928 metų Tarptautinės darbo organizacijos konvenciją „Apie minimalaus atlyginimų mechanizmą“. Šiandieninė Lietuva irgi ratifikavo Europos socialinę chartiją, kuri nustato dirbančiųjų teisę už teisingą jų darbo atlyginimą. O teisingu atlyginimu laikomas tas, kuris sudaro ne mažiau kaip 60 proc. vidutinio šalies atlyginimo. Tad, vadovaujantis ta Europos socialine chartija ir joje nustatytais standartais, atlyginimus reikia didinti ne šimtu litų, o nepalyginti daugiau. Kita vertus, minimalaus atlyginimo didinimas valdžios direktyvomis daugeliui smulkiųjų verslininkų bus peilis po kaklu. Jie ir taip, stumiami didžiųjų „banginių“, vos suduria galą su galu ir yra priversti mažinti darbuotojų skaičių iki minimumo, nesurasdami lėšų net tam menkam algų pakėlimui.

Vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje dabar sudaro kiek daugiau nei 1700 litų. Tas „vidutinis“ skaičiuojamas labai įdomiai. Į jį įeina ir tie, kurie gauna net po 20 tūkst. litų per mėnesį, ir dauguma likusiųjų. Bet ir tas vidutinis atlyginimas, kurį skelbia Statistikos departamentas, neprilygsta kaimyninėms šalims su panašia ekonomika. Konkrečiai – Estijai ir Lenkijai, kuriose vidutinis atlyginimas – 2300 litų. Bet ne tai svarbiausia. Socialdemokrato finansų ministro samprotavimai, kad minimalaus atlyginimo didinimo neatlaikys valdiškos įstaigos ir kartu valstybės biudžetas, yra tikra ekvilibristika. Vadinasi, valstybės biudžetą ant savo pečių privalo nešti tie mažiausiai uždirbantys bėdžiai ir jų darbdaviai. Beje, patys sąžiningiausi mokesčių mokėtojai. O visokie verslo banginiai ir rykliai puikiai moka nuo jų išsisukti. Todėl sunkiai suvokiama, kodėl „socialiai orientuoti“ net pagalvoti bijo apie paprasčiausią dalyką – kaip būtų galima be didelio vargo papildyti valstybės biudžetą. Tai yra kompensuojant nepriteklius biudžete, apmokestinant gaunančius tiesiog fantastiškus pelnus ir pajamas. Bet ir užuominos apie progresinius mokesčius laikomos vos ne šventvagyste. Normaliam žmogui sunku suvokti, kaip gali būti vienodi pajamų mokesčiai tiems, kurie gauna 500-600 litų, ir tiems, gaunantiems ne po kelis, o po keliolika tūkstančių. Tai arba kvailystė, arba niekšybė. Žinomi ekonomikos specialistai teigia, kad dideliais mokesčiais apkrauti mažiausius atlyginimus gaunantieji ir lemia tai, jog dėl šios priežasties mažiausiai 100 tūkst. Lietuvos žmonių nenori dirbti, nors dirbančiųjų ir trūksta. Tad kas gi belieka daryti? Vieniems bėgti iš Lietuvos, kitiems sukti galvas, kaip čia atsigabenti nelegalų iš svetur. O kur dar didžiausi Sodrai mokomi mokesčiai iš „darbdavių“ kišenės?!

Na, o šnekos, kad einame Europos keliu, kalbomis ir lieka. Pakanka paminėti Didžiosios Britanijos pavyzdį, jau nekalbant apie Švediją ir kitas Skandinavijos šalis. Anglijoje daugiausiai uždirbantys moka net 40 proc. pajamų mokesčių. Ir tai nustatė ne „socialiai orientuoti“ leiboristai, o konservatoriai. Šiame reikale, blokuojant progresinių mokesčių įvedimą, pagrindinis dalykas yra paniška baimė supykdyti verslo ir finansų tūzus. Juk anie tokiu atveju gali nebemaitinti iš savo „tešmenų“ tų pačių socdemų, „valstiečių“, pseudoliberalcentristų ir kitų panašių. Štai čia ir glūdi pagrindinė mokesčių įvedimo baimės priežastis. Be to, pakanka pažvelgti, koks gi „elitas“ sudaro tų pačių socdemų branduolį ir kas vadovauja paradui. Tai naujųjų prichvatizuotojų-milijonierių klanas, leidžiantis sau ilsėtis ir pramogauti puikiausiuose pasaulio kurortuose, medžioti antilopes ir kitus egzotiškus gyvūnus Afrikoje ir visur kitur, kur tik užsimano. Štai vienas iš A.Brazausko žentų medžiojo kalnų ožius Kirgizijoje. Vietiniai varovai ir jo pasamdyti tarnai negalėjo atsistebėti tokio medžiotojo neregėtu pinigų švaistymu, nors į tas vietas atvyksta pamedžioti ir tikri milijonieriai iš Vakarų, tik negalintys sau leisti tokios prabangos.

Apskritai socialiniais rūpintojėliais pasivadinusiųjų demagogija peržengia visas ribas ir belieka tik stebėtis, kad atsiranda tikinčių jų piešiamais miražais. Šioje srityje aiškiai pirmauja socialinės apsaugos ir darbo ministrė V.Blinkevičiūtė, nuolat priskirianti sau, ir, aišku, motinai partijai, nuopelnus dėl tariamo pensijų didėjimo. Žinoma, vengiant net užsiminti, kad maisto produktų, vaistų kainos kyla kaip ant mielių. Greitai pensininkai, kuriems draugė V.Blinkevičiūtė „padidina“ pensijas, jau net ir duoną sunkiai įpirks... Nesvarbu, jog Statistikos departamentas skelbia, kad tos kainos auga labai nežymiai, iš tiesų tas augimas – didžiulis. Prekybininkai tarsi kokie „komunistinio darbo spartuoliai“ lenktyniauja tarpusavyje, kuris daugiau pakels. Pateiksime tik vieną pavyzdį tokio „nežymaus“ maisto prekių kainų didinimo. Štai daugelio mėgstamų padžiovintų „Dvaro“ varškės sūrelių kaina nuo 20 litų vien per savaitę išaugo vos ne iki 32! O ir pati varškė jau tapo delikatesu.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija