| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Graži kunigystės sukaktis Livija ŠIUGŽDIENĖ
65-eri kunigystės metai Kristaus tarnyboje tai tikras didvyriškumas. Jį pasiekti pavyksta tik nedaugeliui kunigystei atsidavusių vyrų. Juk tokį darbo Bažnyčiai stažą įgyti reikia ir atitinkamo gyvenimo amžiaus. Šitokį rekordą pasiekė monsinjoras Kazimieras Senkus, kurio kunigystės 65-ąją sukaktį praėjusį sekmadienį, birželio 3-iąją, paminėjo Palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio parapijos tikintieji ir į bažnyčią susirinkę svečiai. Jubiliatui dar šių metų sausį sukako 90 metų, ir per tokį ilgą savo gyvenimą jam teko visokiausių išbandymų. Gimęs Didvyžių parapijoje (Vilkaviškio vyskupija) gyvenusioje gausioje Onos ir Justino Senkų šeimoje, dar 1935 metais įstojęs į kunigų seminariją, K.Senkus į kunigus buvo įšventintas tik po septynerių metų, ir ne tėvynėje, o Vokietijoje, kur nuo Lietuvą pasiekusios okupacijos pasitraukė 1940 metų rugsėjį. Tačiau jam labai pasisekė tada, 1942 m. gegužės 30-ąją, į kunigus jį įšventino tikrai garbingas Bažnyčios vyras Miunsterio vyskupas Klemensas Augustas Grafas von Galenas, kuris visai neseniai, 2005 metais, buvo labai įvertintas paskelbtas Palaimintuoju. Tačiau karas lieka karu jo metu K.Senkui net du kartus teko kentėti vokiečių lageryje. Ir tolesnis kun. K.Senkaus gyvenimas ir darbas buvo susijęs su Vokietija ir joje gyvenančiais lietuviais išeiviais. Vokietijoje, dar nepasibaigus karui, patariamas ten pasitraukusio vysk. V.Padolskio, pradėjo bažnytinės muzikos studijas, parengė giesmynėlį juk visi išeiviai tada galvojo, kad netrukus sugrįš į išlaisvintą tėvynę, ir visaip rengėsi jai iš anksto pagelbėti. Bet, deja, tas buvimas svečiose šalyse kun. K.Senkui nusitęsė teko studijuoti ir dirbti ne tik Vokietijoje, bet ir Italijoje, kur 1950 metais parašė diplominį darbą italų kalba apie religinį liaudišką giedojimą Lietuvoje, grįžęs į Vokietiją vargonininkavo, kapelionavo, vėl gilino harmonizacijos ir kompozicijos žinias, rašė studijas apie lietuvių liaudies dainas, mokė klierikus muzikos ir giedojimo, rengė giesmynus ir net beveik 25-erius metus, apsistojęs Štutgarte, iki pensijos patarnavo lietuviams jo įkurtoje Lietuvių katalikų misijoje ir talkino dviejose vokiečių parapijose. Tada dar labiau išsiskleidė kun. K.Senkaus asmenybės platumas: puoselėdamas lietuvybę, platino išeivijos lietuvišką spaudą, į vokiečių kalbą išvertė kun. dr. J.Vaišnoros knygą Jurgis Matulaitis (ją išleido garsi Šveicarijos katalikų leidykla Christiana Verlag), padėjo vokiečių kalba išleisti N.Sadūnaitės prisiminimus KGB akiratyje ir S.Sužiedėlio knygą Šventasis Kazimieras, dalyvaudavo Vakarų Vokietijos lietuvių kunigų konferencijose, lietuviškų studijų savaitėse, įvedus karinį-diktatūrinį stovį Lenkijoje (1981 metais), organizavo labdaros siuntas Punsko, Seinų ir viso Suvalkų krašto lietuviams, o nuo 1989 metų pradėjo organizuoti įvairią pagalbą Lietuvos žmonėms per Lietuvos Caritas. 1996 metų vasarį grįžęs į Lietuvą, uoliai vadovavo naujai įkurtai Pal. Jurgio Matulaičio parapijai, o paskui dirbo kaip Švč. M.Marijos Nekaltojo Prasidėjimo Vargdienių seserų Pal. Jurgio Matulaičio namų kapelionas. 19932006 metais Lietuvoje išleisti net trys mons. K.Senkaus parengti liturginiai giesmynai, taip pat jo prisiminimų knyga Gerojo Dievo Rankoje. Šv. Mišias koncelebravo vysk. Juozas Preikšas, mons. K.Senkus su kitais kunigais, pamokslą pasakė mons. doc. dr. Vytautas Sidaras. Atsidėkodamas už jo kunigystės sukakties paminėjimą, Jubiliatas pasiūlė sugiedoti ta proga išleistame gražiame lankstinuke išspausdintą jo parašytą giesmę Garbė Tau, Kristau. Ir ne veltui juk mons. K.Senkus bendruomeninį giedojimą propagavo ne tik išeivijoje, bet ir sugrįžęs į tėvynę. O po šv. Mišių vienuolyno salėje malonus bendravimas su Jubiliatu buvo pratęstas skambėjo nuoširdūs sveikinimai, gražūs prisiminimai, kalbos, giesmės, dainos ir buvo skanios vaišės. Šiuo brangaus Jubiliato gražios sukakties paminėjimu pasirūpino Pal. Jurgio Matulaičio namų vyresnioji ses. Daiva Kuzmickaitė, ses. Albina Pajarskaitė (beje, mons. K.Senkus yra jai dėkingas už pakvietimą apsigyventi Lietuvoje) ir kitos seserys vargdienės. Laiminga parapija, turėdama tokį mielą, draugišką, labdaringą, kartu ir kuklų kunigą monsinjorą Kazimierą Senkų! Kaunas
Jaunystės bendražygi, stabtelkim akimirką jaunystės baruose. Prisimenu pavasarius gegužį, birželį prieš 75-erius metus Vilkaviškyje, slaptas sueigas Uosijos miškelyje, iškylas. Veikėme pogrindyje kaip pavasarininkai. O juk 1930 metais prezidentas Antanas Smetona uždraudė ateitininkų veiklą gimnazijose! Vilkaviškio gimnazijos (tuomet J.Basanavičiaus) kapelionas kunigas Vaitiekaitis toliau mus globojo ir ugdė su neapsakoma meile, dėmesiu ir pasitikėjimu. Tai buvo ypač drąsu. Ateitininkų himno aidai... Referatai, eilės, disputai... Jaunatviškas juokas, daina... Viltys, ryžtas ir pasitikėjimas vedančia Dievo ranka: Visa atnaujinti Kristuje! Mokėmės pavyzdingai. Tačiau manęs vos nepašalino iš gimnazijos. Išlikau. 1931-1932 metais buvau 13-14 metų paauglė. Redagavau ateitininkų laikraštėlį Naujasis kelias. Leidome jį slapta drauge su Kazimieru Senkumi mano tėtės klėtyje Didžiuosiuose Šelviuose (apie 3 km nuo Vilkaviškio traukinių stoties, dabar miesto ribos). Per Kazimierą Naujasis kelias pasiekdavo Kunigų seminariją, gimnazistus, kai kuriuos mokytojus. Tokie mūsų bendri pirmieji žingsniai brandos keliu, tokia pirmoji patirtis konspiracinėje veikloje. Sekė kūrybingiausi, ilgiausi kunigo veiklos metai... egzode. Mane irgi lydėjo Dievo apvaizda. Suėmus vyrą, išlikom su dukra svetimomis pavardėmis (iki Lietuvos išlaisvinimo), nutolus nuo giminių. Po dešimties metų, sovietiškai susituokę su vyru ir įdukrinę dukrą, giliame pogrindyje nuo KGB akiračio tęsėme jaunimo auklėjamąjį darbą. Verčiau teologinę literatūrą iš prancūzų kalbos ir ją platinau. Vyravo šardeniškoji dvasia. Kiekgi mūsų išliko? Daugel pavasarių per tirpstančius ledus: skubėta-plušėta, ieškota-kurta, aukota ir aukotasi. Dabar vėl esame drauge, jau išplėstinėje ateitininkų širdžių bendrijoje! Drauge veržiamės prie meilės šaltinio! Į pavasarių pavasarį! Ypač džiaugiuosi galėdama sveikinti monsinjorą Kazimierą su svaria 65-erių metų kunigystės patirtimi! Nuoširdžiai Anelė Švabaitė-Brazauskienė, (mintis užrašė dukra Skaistė)
© 2007 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |