|
Devintinės su šv. Kūdikėlio Terese
Kun. Vytenis VAŠKELIS
Tu, kuris juk žinai visišką mano mažumą ir vis tiek nebijai lig manęs nusileisti, balta Ostija ateik ir gyvenki širdy, nes aš myliu, aš trokštu Tavęs. O, kad Tavo gerumas man leistų mirt iš meilės, tik to širdis geistų. Jėzau, išgirsk mano meilės šauksmą. Ateik ir gyvenki manojoj širdy! Tai malda, kuri iš pirmo žvilgsnio gali kai kam pasirodyti perdėtai jausminga, tačiau kai sužinai, jog ją parašė džiovos priepuolių kraujoplūdžių varginama 24 metų šv. Kūdikėlio Teresė (tuo metu jai iki šio gyvenimo pabaigos buvo likę keli mėnesiai), tuomet supranti, kad čia egzaltuotai maldai paprasčiausiai nebelieka vietos.
Dar daugiau. Šv. Teresėlės tvirtas pasiryžimas Atėjau gelbėti sielų ir ypač melstis už kunigus (prieš įstojant į Karmelio vienuolyną) pasiekia kulminacinį momentą, kai ji, jau artėjant paskutiniams atodūsiams, Komuniją paaukojo už tėvo Hiacinto (deja, morališkai nupuolusio) atsivertimą.
Šiuo metu šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresėlė mums tampa dar artimesnė, nes jos relikvijų po Lietuvą keliavimas mus skatina geriau pažinti jos gyvenimą ir taip į ją malda kreiptis, kad mes, panašiai kaip ji, dar labiau persiimtume troškimu klystantiesiems padėti atrasti Jėzaus išganymo šviesą. Pamokanti istorija mus veda į šios tiesos gilesnį suvokimą.
Vieną šalį ištiko badas, alinęs žmones ir visus gyvius. Toje šalyje gyveno pelikanas, kuris sielojosi ne dėl savęs, bet dėl savo vaikų gyvybės. Sykį, kai vaikai maldavo nors truputėlį maisto, pelikanas, nebeturėdamas išeities, snapu prasiplėšė krūtinę ir leido vaikams gerti savo kraują. Kai pagaliau badas liovėsi, pelikano vaikai jau buvo stiprūs ir pasirengę naujam gyvenimui.
Gerasis pelikanas mirė dovanodamas save vaikams.
Kas gi tas tikrasis mūsų visų Pelikanas? Tai Jis, iš kurio ietimi perverto šono išsiliejo kraujo čiurkšlės tiesiog ant vieno romėnų kareivio, ant to paties, kuris Jį pervėrė (tą sceną matėme M.Gibsono filme Kristaus kančia). Tas, kuris prieš valandėlę, tarsi prigirdytas piktosios dvasios kerų vyno, negailestingai tyčiojosi iš Dievo Sūnaus, dabar, suklupęs prieš Jį, leidžiasi numazgojamas Jo kraujo srovėmis.
Štai koks mūsų Pelikanas Kristus! Jis kartą ir visiems laikams visą save atidavė už mane ir tave. Ir dar daugiau. Jis trokšta kasdien mus sotinti pačiu savimi - pirmiausia savo neprilygstamu apreikštuoju žodžiu ir dieviškojo gyvenimo pilnatve pripildyta Mana Komunija, kurioje Jo ištikimieji mokiniai labai dažnai (retsykiais nusikratydami net ir mažiausias apsipratimo su švenčiausiais dalykais dulkių smilteles) su nepaliaujamai augančiu tikėjimu ir vis iš naujo besiveržiančiu dėkingumu priima Tą, kuris trokšta, kad mes ne tik niekados neužmirštume Jo žodžių, bet svarbiausia ir vadovautumės jais: Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš (Jn 6, 35).
Būkime Jo pelikaniukais vaikais, kurie per visą gyvenimą alksta gyvojo Dievo maisto Jo mus į dvasines aukštumas skraidinančių žodžių tiesos ir Jo paties vien dėl Jo paties, tikrai esančio Eucharistijos stebukle. O kai Jį kviečiame pas save, Jis tikrai ateina (nė sekunde anksčiau, nė sekunde vėliau viskas vyksta dieviško laikrodžio tikslumu) ir mus pripildo tokiu palaimingu Jo ilgesiu ir Jo ieškojimo kantrumu, kad kartais net šiame gyvenime galime pasijusti visiškai pamaloninti Jis visa savo Esybe mumyse ir mes Jame nepėsti Jo meilės tinklais pagauti (plg. Fil 3, 12).
Per Devintines bažnyčiose visas dėmesys sutelkiamas į Švč. Sakramento agarbinimą. Kai ateinantį sekmadienį pakylėta širdimi dalyvausime Devintinių eucharistinėje procesijoje, prisiminkime šv. Kūdikėlio Teresę: ji gyvendama ir mirdama troško patikti savajam Jėzui. Jos Jėzus tai ir mūsų Viešpats. Tegul ne vien Devintinių dieną, bet ir kitomis progomis mūsų širdys kyla Dievop. Lai kasdien mūsų darbai liudija, jog mes drąsiai žengiame palaimintų žmonių gyvenimo procesijoje, kurios pabaigoje atsidursime pačios Švč. Trejybės glėbyje.
© 2007 XXI amžius
|