|
Pranašas savame mieste
Dr. Petras BIELSKIS
Sakoma, kad pranašu savame mieste nebūsi. Kietos taisyklės ir paprotinė teisė gerai, bet geriau, kada kam nors pavyksta tas dogmas kūrybiškai paneigti. Daug metų pasyviai ir ne visai pasyviai stebiu režisieriaus ir vaikų teatro pedagogo Antano Milinio pašėlusiai atkaklią veiklą. Ir stebiuosi, ir žaviuosi. Va, čia ir iškyla tos kultūrinės pranašystės tema. Paskirdamas savo visą gyvenimą vaikų teatrui, juk jis pirmiausia paskelbė pranašystę, kad Klaipėda taps vaikų teatro miestu.
Kas vienaip ar kitaip susidūrė su vaikų vaidinimais, su teatro bazės sukūrimu, su finansais, su pedagogika, lengvai suvokia, koks tai samurajiškas sumanymas. Vos žingsnį ta kryptimi žengi, kai tuojau žaibiškai pakyla prieš tave visokie išminčiai, kurie turi šimtus motyvų ir argumentų, kaip neleisti, uždrausti, atimti, sustabdyti silpnas tavo pastangas. Jie tik ir laukia, kada tu iškelsi savo vargšę galvelę. Kitaip juk jie nemoka ir nesugeba realizuoti savęs. Reikia gi ir juos atjausti. Pritariančių, o tuo labiau remiančių visada yra labai mažai. Tuo labiau tokia pranašystė ir žūtbūtiniai žygiai tai pranašystei įgyvendinti yra šventi, verti visokeriopos pagarbos ir palaikymo.
Būtina pripažinti, kad A.Milinis nepakeičiamai stovi vaikų teatro judėjimo priekyje ir jo pranašystė gražiai pildosi. Vien Klaipėdos Aušros vaikų teatre reguliariai dirba kelios paauglių teatro trupės, kurioms vadovauja išsilavinę ir gabūs, vaikams atsidavę režisieriai: Edita Prakuliauskaitė, Gediminas Milinis, Auksė Antulienė. Atsidžiaugti negali, koks čia gražus jaunimėlis, kokie įdomūs jų kultūriniai žaidimai, kaip jų jaunose galvose gimsta mūsų teatro ateitis. Ir ne tik teatro. Jie auga daugiabriauniais mūsų valstybės piliečiais, pilni gyvenimo džiaugsmo, mokantys išgirsti kitą, su žaisminga ironija vertinti save. Auga žmonės, matantys pasaulį ir norintys būti matomi įdomūs žmonės.
O mieste beveik kiekviena mokykla ar klubas turi savą gerą teatrą. Vien respublikinio garso režisierių nepajėgtum išvardyti: J.Januškevičiūtė, N.Gedminas, R.Svitytė, M.Kolaitytė, E.Kupčiūnas, A.Lenkauskienė, Ž.Dargytė, A.Juškevičienė, J.Grigaitienė, S.Burneikaitė, L.Galkauskienė, L.Zubė
Čia jau ne juokai, o didelė ir rimta, gerai išmokslinta, didelę darbo patirtį turinti, Dievo pateptų ir vaikus mylinčių pedagogų kultūrinė gvardija. Ir jų darbas pasiaukojamas, taip svarbus ir reikalingas jauno žmogaus dvasios statybai. Visi jų palytėti vaikai ateina į miestą ir į valstybę pažymėti žmogiškumo ženklu, sutaurinti, pilni vilties ir grožio ilgesio.
Vienas iniciatyvus žmogus! Matote, ką gali ir vienas žmogus. Kaip būtų gerai, kad prie tos pranašystės išsipildymo mes visi nors ranką būtume pridėję.
Aušros teatre premjera po premjeros, šventė lenkia šventę, svečiai atvyksta iš Europos ir teatras keliauja į Europą. Jau ne vieneri metai, kai mūsų miesto vaikų teatrinį gyvenimą A.Milinio dėka mato Europa ir juo stebisi, vyksta kultūriniai, meniniai ir pedagoginiai mainai.
Koks įdomus ir mąstyti verčiantis repertuaras. Neseniai džiaugėmės šmaikščiu A.Aliečio Vaidinimu apie Robeną ir Marijoną (rež. E.Prakuliauskaitė). Aukštasis režisūros pilotažas nedažnai išsaugomas net tikruose dramos teatruose, bet šis spektaklis pasižymi švariu žanro atlikimu ir žaidimo taisyklių vienove, išdykusiu kuriančiojo požiūriu į gyvenimą, į mus supančius reiškinius. Ir čia pat pasaulinė G.Lorkos klasika Bernardos Albos namai (rež. A.Milinis). Klasika, žinoma, turi savų povandeninių rifų, bet svarbiausia, kad jaunimėlis perkošia per savo sąmonę ir jausmus aukštos dvasinės kultūros tekstus, jautriai išgyvena nestandartines situacijas, moralines peripetijas. G.Lorkos poezija ir patirtis tampa jų pačių savastimi be didaktikos, be pašalinių valios ar paliepimo. Tai yra šaunu ir tai sudaro pagrindinę kultūrinę vertę.
Labiausiai stebina ir džiugina tai, kad režisieriui A.Miliniui dar užtenka parako domėtis originaliosios dramaturgijos likimu. Visi didieji mūsų režisieriai (R.Juknevičius, B.Dauguvietis, K.Kymantaitė, H.Vancevičius) į teatrą atvedė dešimtis naujų autorių. A.Milinis susitiko su Motiejaus Valančiaus premijos laureatu dramaturgu, poetu ir gydytoju Arvydu Daškumi, ir mūsų teatro istorija jau gali kalbėti apie naują ir labai įdomų spektaklį Moterys sidabro spalvos akimis.
Mes dažnai nepastebime dalykų, kurie turi likimo ženklų. To spektaklio gimimas yra kultūros įvykis. Parašyta pjesė dar ne teatras, o kai kas sako, kad dar ir ne literatūros kūrinys. Tik susijungus dviem stichijoms į viena, atsiranda reiškinys. Dramaturgas ateidamas į teatrą atidaro naują langą tautos sąmonėje, pro kurį apšviečiama tautos patirtis.
Mes sakome: Balio Sruogos teatras, Juozo Grušo teatras ar Justino Marcinkevičiaus teatras, skaitome Adomo Mickevičiaus teatrines tezes. Tokio dramaturgo kaip A.Daškus Lietuva, o gal ir ne tik Lietuva, dar neturėjo. Autorius tiria žmogaus būsenas tarp jo fizikos ir metafizikos arba žmogus metafiziniame teatre. Čia slypi dar neatrasti pasauliai, neištiri ir neatpažinti mūsų dvasios klodai ir suvokti jiems nepakanka vien žinoti biologiją ar fiziką. Atsiranda visai naujo laiko ir naujo tipo drama. Ir šioje netradicinėje pjesėje autorius bando atspėti kelius, kuriais žmogiškumas dar gali sugrįžti.
Du personažai pagyvenęs vyriškis (akt. Antanas Milinis) ir mergina Eli (akt. Daiva Visockytė) pradeda narplioti savo gyvenimą nuo kraštutinės neapykantos ir nesuderinamos priešpriešos. Beveik tipiška dabarties situacija: šeima seniai iširusi, vaikai užaugo svetimų lyg ir globojami, lyg ir išnaudojami, pikti, apimti nevilties, be tikėjimo, be idealų, be atjautos tokie protingi žvėrys. Kaip atšildyti ir prisijaukinti tokį sumaitotą padarą? Autorius mano, kad žmogus širdimi dar ilgai būna gyvas ir laukia. Šiurkštumas yra tik išorinis lukštas ir savigynos priemonė, tarsi mimikrija atbaido arba suklaidina plėšrūnus.
Žaviai ta priedanga naudojasi jauna aktorė Ąžuolyno gimnazijos vienuoliktokė. Pagalvok tik, gimnazistė, o dirba kaip senas teatro vilkas. Kita vertus, bepigu jaunam. Iškeldama į pirmą vietą fotomodelio techniką, ji pasislepia už įžūliai akiplėšiškų ir erotiškų šokių, gudriai sumėto pėdas, ir todėl ilgai negali perprasti jos tikrojo pavidalo. Man tik atrodo, kad spektaklio pradžia be reikalo tokia desperatiška. Jos taip lengvai neišgąsdinsi. Mėtyta ir vėtyta, ji kaip žebenkštis kilpoje įniršusi ir žvitri tiria ir laukia geros progos, kada galės paleisti į darbą savo tik jai žinomus ginklus.
Nustebino A.Milinio aktorinis daugialypumas ir spalvingumas. Daug temperamentingos jėgos, bet daug ir švelnumo. Ekspozicine ir vaidybos prasme vykusi Otelo vaidmens traktuotė. Tam tikras draminis ažiotažas. Ypač nuoširdžios ir organiškos gyvybės jo personažui teikia šelmiška autoironija. Dėl to personažas pasidaro ne tik gyvas, bet ir stiprus, patrauklus. Visą laiką jauti, kad jo herojus kažko neišsako iki galo, žino tai, ką mes sužinosime vėliau.
Režisūrine prasme, atrodo, reikėtų tiksliau nustatyti bent tris taškus, kuriuose jiedu apčiuopia gyvą žmogiškumo nervą. Tai turi būti atjauta, gal nuostaba, išgąstis, atpažinimas. Bet kokiu atveju įvyksta abipusis sukrėtimas. Kad ir perpjautų venų randai! Tokias scenas reikėtų iškelti kaip ostiją, suteikti joms sakralumo. Skaidrėjimas, tikrų vertybių, savęs atradimas vyktų nuosekliau ir laipsniškai. Tada finalas arba sugrįžimas būtų dar organiškesnis.
O šiaip režisierius turėtų sakyti: Imk ir statyk pats, kad toks gudrus. Ir jis būtų teisus. Kuriantis žmogus pats geriau žino, ko reikia ir ko nereikia. Bet, kita vertus, mums burna užželtų, jei neleistų pakalbėti. Mes džiaugiamės jų gražiu darbu, o džiaugdamiesi patyliukais ir apkalbam savo artimą. Dieve, jums padėk!
© 2007 XXI amžius
|