Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Čečėniški priekaištai

Gintaras VISOCKAS

Čečėniją remiančiųjų mitingas prie Rusijos ambasados Vilniuje buvo ne itin gausus ir skaitlingas

Čečėnas Vachidas Jelhojevas teigia, kad laiškas, kurį jis pasiuntė į Jordaniją iš Kauno, nukeliavo į Maskvą

Žymus Amerikos žurnalistas Viljamas F.Džasperis įsitikinęs, jog Lietuva privalo puoselėti savo tautiškumą bei stiprinti tikėjimą krikščioniškomis vertybėmis

Praėjusį penktadienį įvyko protesto mitingas prie Rusijos Federacijos ambasados Vilniuje. Susirinkusieji reikalavo, kad Rusija artimiesiems grąžintų nužudyto Čečėnijos prezidento Aslano Maschadovo kūną. Mitinge būta ir vėliavų, ir spalvingų plakatų, ir aštrių kalbų. Tačiau šį renginį vargu ar galima laikyti pavykusiu. Susibūrime dalyvavo itin mažai žmonių – vos kelios dešimtys. Susibūrime nebuvo nė vieno žymesnio Lietuvos visuomenės, politikos, kultūros veikėjo. Susibūrimo nenušvietė stambiausios Lietuvos žiniasklaidos priemonės. Liūdina ir dar viena aplinkybė. Rusijos ambasados Vilniuje darbuotojai nesiteikė iš protesto akcijos dalyvių priimti jokių pareiškimų – nei žodinių, nei raštiškų. O mitinguotojai tarsi niekur nieko išsiskirstė namo.

Priekaištauti – lengviausia

Jokiu būdu nenoriu priekaištauti protesto mitingo organizatoriams – Lietuvos Sąjūdžio Vilniaus miesto tarybos pirmininkui Leonui Kerosieriui ir Čečėnijos Respublikos atstovei Lietuvoje Aminat Saijevai. Puikiai suprantu, kaip sunku rengti tokio pobūdžio akcijas. Lietuvoje daug kas į čečėnus žvelgia Rusijos akimis. Rusijos propagandos apkvailintiems lietuviams nė motais, kad A.Maschadovas buvo teisėtai išrinktas Čečėnijos prezidentas, kad su tuometiniu Rusijos prezidentu Borisu Jelcinu 1997 metų gegužę pasirašė taikos sutartį, kurią vėliau naujasis Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas klastingai sulaužė, kad Maskvai be jokių sąlygų grąžino šimtus rusų karių belaisvių, kad visomis išgalėmis priešinosi islamo fundamentalistų įtakai. Daliai lietuvių A.Maschadovas asocijuojasi su teroristais, banditais, prievartautojais, ir nieko čia tikriausiai jau nepakeisi. Atkreipkime dėmesį į kai kuriuos internetinius komentarus čečėniška tematika. Kaip ir mūsų pokario partizanai Juozas Žemaitis, Adolfas Ramanauskas ar Juozas Lukša, taip ir A.Maschadovas – ne teroristas, o narsus laisvės karys, siekęs savo šaliai ir savo tautai nepriklausomybės. Tačiau kai kurie lietuviai A.Maschadovą vis tiek linkę vadinti teroristu. Lygiai taip pat, kaip ir Rusija (Rusija tvirtina, jog teroristų kūnus artimiesiems grąžinti draudžia jų įstatymai). Todėl mitingo organizatoriams reikėtų padėkoti jau vien už tai, kad A.Maschadovo atminimą pagerbiantis mitingas vis dėlto įvyko ir kad jis surengtas be jokių incidentų. Juk prorusiškai nusiteikusios jėgos Lietuvoje prie Rusijos ambasados tuo pačiu metu galėjo surengti savąjį, Rusijos politiką Šiaurės Kaukaze palaikantį mitingą. Ką tada A.Saijeva būtų dariusi su itin negausiu būreliu Čečėnijos gerbėjų?

Trūksta vienybės

Laimė, nesusipratimų išvengti pavyko. Ir vis dėlto norėtųsi paklausti, kodėl praėjusį penktadienį prie Rusijos ambasados Žvėryne nebuvo kai kurių garbių Lietuvos žmonių. Pavyzdžiui, Seimo nario Ryto Kupčinsko, visuomeninės organizacijos „Kitas pasirinkimas“ lyderio Vytauto Radžvilo, „Piliečių santalkos“ atstovo atsargos generolo majoro Jono Kronkaičio, Žmogaus teisių stebėjimo instituto vadovo Henriko Mickevičiaus, Tautininkų partijos vadovo Gintaro Songailos, Lietuvių fronto bičiulių lyderio Kęstučio Milkeraičio... Be abejo, mes visi – užimti. Žinoma, esama susitikimų, renginių, posėdžių, kurie ne mažiau svarbūs ir aktualūs nei protesto akcijos. Bet jeigu nusprendėme organizuoti mitingą, tai surenkime tikrai įspūdingą akciją. Būkime draugiški – vieni kitus palaikykime. Palaikykime, paremkime, padėkime jau vien dėl to, kad Rusijos ambasados vadovybė neturėtų nė menkiausios progos šaipytis iš mūsų susiskaldymo ir nevieningumo. Jeigu jaučiame, kad į mitingą nepavyks sukviesti bent kiek gausesnio būrio piketuotojų, tokių akcijų iš viso derėtų atsisakyti. Dabar įtariu, jog Rusijos ambasada Vilniuje lengviau atsikvėpė, išvydusi itin negausų būrelį Čečėnijos nepriklausomybės šalininkų. Ir visai kitokios nuotaikos Rusijos ambasadoje būtų tvyrojusios, jeigu raštą su protesto akcijos dalyvių reikalavimais būtų pabandęs įteikti, pavyzdžiui, Lietuvos kariuomenės generolo majoro uniformą dėvintis J.Kronkaitis, lydimas parlamentaro R.Kupčinsko ir bent kelių visuomeninių organizacijų lyderių. Į tokią akciją gal būtų sugužėję ir žurnalistai iš įtakingų dienraščių ir televizijų. Bet taip neatsitiko. Tad belieka svarstyti, kodėl. Nemanau, kad Seimo narys R.Kupčinskas, generolas majoras J.Kronkaitis ar filosofas V.Radžvilas Čečėnijos prezidentą A.Maschadovą laikytų teroristu. Nemanau, kad Žmogaus teisių stebėjimo instituto atstovas teisininkas H.Mickevičius manytų, jog Rusija elgiasi teisingai, negrąžindama artimiesiems A.Maschadovo kūno. Nedalyvavimo priežasčių reikia ieškoti kitur. Juolab kad Čečėnijos atstovė A.Saijeva protesto akcijomis prie Rusijos ambasados niekad nepiktnaudžiavo. Tai – pirmasis toks renginys šiais metais. Beje, tarptautinio pobūdžio. Šiomis dienomis panašios akcijos rengiamos ir kituose Europos miestuose. Čečėnijos nepriklausomybės šalininkai Paryžiuje, Varšuvoje, Briuselyje taip pat reikalauja, kad Maskva artimiesiems leistų palaidoti A.Maschadovo kūną. Taigi protesto akcijos rengiamos ir prie Rusijos ambasadų pastatų Prancūzijos, Belgijos, Lenkijos sostinėse.

Pasieniečiai reikalavo kyšių

Tokie negausūs piketai – tarsi priekaištas mums visiems, daug, bet tuščiai kalbantiems apie pilietinės visuomenės kūrimo būtinumą. Juk penktadieniniame mitinge prie Rusijos ambasados Vilniuje galėjo dalyvauti net Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) bei Specialiųjų tyrimų tarnybos (SST) atstovai. Jeigu būtų dalyvavę, būtų išgirdę, ką apie Lietuvos pasieniečius pasakoja garbaus amžiaus sulaukęs čečėnas Vachidas Jelhojevas. Šis čečėnas pabėgo iš Čečėnijos ne ekonominiais sumetimais, o saugodamas savo ir savo artimųjų gyvybes. Lietuvoje jis atsidūrė 2003-iaisiais kartu su marčiomis ir jų mažamečiais vaikais. Žinoma, kirto valstybinę sieną nelegaliai. Už tai jam teko net Lietuvos kalėjime keletą mėnesių sėdėti. Tačiau svarbiausia ne tai, kad V.Jelhojevas nelegaliai kirto sieną. Svarbiausia, kad jis teigia, esą Lietuvos pasieniečiai ima kyšius. Ir ne tokius jau mažus. Jeigu tikėsime V.Jelhojevo žodžiais, Lietuvos kalėjime jis atsidūrė tik todėl, kad neturėjo užtektinai dolerių Lietuvos pareigūnams papirkti. V.Jelhojevas neketino pasilikti Lietuvoje – jis su marčiomis ir vaikaičiais per Lietuvą norėjo pasiekti Lenkiją, o paskui – ir Prancūziją, kur šiuo metu gyvena jo sūnūs. Tačiau jis neturėjo tiek pinigų, kiek paprašė Lietuvos pasieniečiai. Jis teturėjo 700 dolerių. O pasieniečiai už marčias, mažamečius vaikus ir jį patį reikalavo „po 500 dolerių už galvą“. Negavę tokių pinigų, Lietuvos pasieniečiai suėmė V.Jelhojevą. Nors šis incidentas įvyko prieš keletą metų, tačiau kyšius ėmę pareigūnai šiandien greičiausiai tebedirba VSAT. Čečėnas V.Jelhojevas teigia, kad lengvai atpažintų pareigūnus, kurie iš jo reikalavo kyšių. Tad niekaip nesuprantu, kodėl VSAT Imuniteto skyriaus vadovybė iki šiol nesiteikė apklausti į Prancūziją pas sūnus išvykti besiruošiančio čečėno. Beje, sykį susiruošiau nufotografuoti pagrindinį VSAT pastatą Vilniuje. Į vidų nesibroviau, per vartus nelipau. Tiesiog iš gatvės pusės panorau nufotografuoti užrašą ant vartų, iškabą ant durų. Čia pat išbėgo civilius drabužius dėvintis darbuotojas ir ėmė tvirtinti, esą tvoros fotografuoti negalima. Kai pasakiau, jog šis šneka nesąmones, tada pareigūnas puolė kamantinėti, kam ir kodėl aš fotografuoju išorinę VSAT pastato sieną. Šį triuką išbandžiau prieš keletą dienų dar sykį. Situacija – lygiai ta pati. Vėl iš pastato išbėgo vyriškis, tiesa, kitas, ir vėl ėmė šūkalioti, esą aš elgiuosi ne visiškai teisėtai, fotografuodamas VSAT pastatą. Šiuos du faktus gretinu specialiai: filmuoti užrašų ant VSAT durų negalima, o kyšius imti – galima? Baisiausia tai, kad VSAT Imuniteto tarnyba, remiantis čečėno V.Jelhojevo žodžiais, neapklausė jo dėl neteisėtų Lietuvos pasieniečių veiksmų. Tad belieka gūžčioti pečiais: kaip galima neužrašyti parodymų asmens, kuris tvirtina, jog oficialūs pareigūnai iš jo reikalavo kyšio?

Laiškas atsidūrė Maskvoje

Mitinge prie Rusijos ambasados taip pat galėjo dalyvauti ir Valstybės saugumo departamento (VSD) darbuotojai. Mat čečėnas V.Jelhojevas papasakojo dar vieną įdomią istoriją, nutikusią jam gyvenant Lietuvoje. Kartą jis nusprendė nusiųsti laišką į Jordaniją universitete dirbančiam pažįstamam čečėnui profesoriui. Tame laiške nebuvo nieko draudžiamo. Laiške tebuvo jo apsakymai, kuriuos jis siekė parodyti Jordanijoje dirbančiam pažįstamam, kad šis išverstų į arabų kalbą. Laišką į Jordaniją V.Jelhojevas pasiuntė iš Kaune esančio pašto skyriaus. Tačiau laiškas, užuot keliavęs į Jordaniją, kažkodėl nuskrido į Rusiją, į Maskvą. Čečėnas V.Jelhojevas parodė voką, ant kurio – Maskvos Šeremetjevo oro uosto antspaudas su parašu: „Služba pograničnoj bezopasnosti, major Lebedev“. Ar ne keista istorija? Sunku patikėti? Bet vokas su antspaudais – puikus daiktinis įrodymas. Lietuvoje gyvenantis žmogus siunčia apsakymus į Jordaniją, o šie atsiduria... Maskvoje. Čečėnas V.Jelhojevas turi savo nuomonę apie šį incidentą. Jo pozicija kategoriška: kai kurie Lietuvos pašto darbuotojai gali bendradarbiauti su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Tačiau būtų ne pro šalį išgirsti, kaip šį faktą pakomentuotų mūsų VSD pareigūnai? Ar bus aiškinamasi dėl šio nutikimo? Kai čečėnas pabandė ieškoti teisybės Kauno pašto skyriuje, užuot atsiprašę pašto darbuotojai iškvietė policiją, ir V.Jelhojevas vos nepakliuvo į Lietuvos teisėsaugos rankas.

Pasigedo žmogaus teisių gynėjų

Ten, prie Rusijos ambasados Vilniuje, čečėnas V.Jelhojevas išsamiai pasakojo, kaip sunku čečėnų pabėgėliams gyventi Pabradės, Ruklos pabėgėlių registravimo centruose. Jo manymu, kai kurie šių įstaigų darbuotojai yra nesąžiningi pareigūnai. Nesunku įsivaizduoti, ką omenyje turėjo V.Jelhojevas: gal vagiami maisto produktai, gal neteisėtai pasisavinami daiktai, pavyzdžiui, paklodės, virduliai, skirti pabėgėliams. Tačiau šių V.Jelhojevo pasakojimų negirdėjo Žmogaus teisių stebėjimo instituto teisininkas H.Mickevičius, nes jo mitinge tiesiog nebuvo. Įtariu, kad ir po šios publikacijos teisininkas H.Mickevičius neieškos čečėno V.Jelhojevo – nesidomės, ar iš tiesų Ruklos ir Pabradės pabėgėlių centruose pažeidžiamos žmogaus teisės. O kam? Tokia veikla reikalauja daug pastangų, laiko. Be to, už šį domėjimąsi teisininkui H.Mickevičiui vargu ar kas sumokės papildomą honorarą. Tad kam plėšytis... Tai reiškia, kad Žmogaus teisių stebėjimo instituto ataskaita apie šiuos, 2007-uosius, metus bus neišsami, paviršutiniška. Joje nebus užfiksuoti V.Jelhojevo parodymai. Mano supratimu, labai svarbūs parodymai, kuriais turėtų susidomėti ne tik Žmogaus teisių stebėjimo instituto ekspertai, bet ir VSAT, VSD ir STT pareigūnai. Bet greičiausiai... nesusidomės. Apsimes neišgirdę, nežinoję, nesupratę.

Tad kas dedasi Lietuvoje, kuri, regis, turėtų klestėte klestėti, įstojusi į NATO ir Europos Sąjungą? Šį sekmadienį į Lietuvą atskrido žymus JAV žurnalistas Viljamas F.Džasperis (William F.Jasper), atstovaujantis žurnalui „New American“. Šis antikomunistinėmis, antiglobalistinėmis pažiūromis Lietuvoje garsėjantis žurnalistas viešės beveik dvi savaites. Netrukus „XXI amžiuje“ pateiksime išsamų interviu su žurnalistu V.F.Džasperiu. Svečias iš Amerikos sutiko duoti išskirtinį interviu „XXI amžiui“ apie savo įspūdžius, patirtus viešnagės Lietuvoje metu. Tačiau jau pirmojo susitikimo metu jis pažymėjo, jog situacija niekur nėra labai linksma – net JAV. Pasak analitiko V.F.Džasperio, Lietuvą šiame pasaulyje gali išgelbėti tik tautiškumas ir tikėjimas. Be šių kertinių akmenų Lietuvai bus sunku išsaugoti savo interesus sudėtingame, prieštaringame, žiauriame šiandienos pasaulyje.

Autoriaus nuotraukos

© 2007 „XXI amžius“