Pirmasis puslapis
Aktualijos
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Ora et labora

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Korumpuota valdžia pareiškimų nebijo

Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžio pirmininkas Kęstutis Milkeraitis tvirtina, jog korumpuotą valdžią kontroliuoti gali tik stiprios, gausios, veiklios visuomeninės organizacijos Autoriaus nuotrauka

Su Lietuvių fronto bičiulių (LFB) sąjūdžio pirmininku Kęstučiu MILKERAIČIU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūs – buvęs Generalinės prokuratūros darbuotojas. Vėliau dirbote Seimo kontrolieriumi ir garsėjote savo griežta nuostata dėl išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo reikalų. Būdamas Seimo kontrolieriumi nuolat pabrėždavote, kad Lietuvoje išlikęs nekilnojamasis turtas be išlygų privalo būti grąžintas buvusiems savininkams.

Iš tiesų jau keleri metai, kai nebedirbu jokioje valstybinėje tarnyboje. Kartais pajuokauju, esą valstybinę tarnybą savanoriškai palikau truputį anksčiau nei teisėjas Mikelėnas. Tad jis nebuvo pirmasis teisininkas, kuris nebematė prasmės atstovauti iškreiptai Lietuvos teisės sistemai. Galbūt ne vien Lietuvoje, gal ir kitose išsilaisvinusiose valstybėse praeities atstovams daugelyje sričių pavyko stabdyti realias reformas ir įstatymų bei kitų norminių aktų pagalba daryti jas naudingas tik sau – buvusiems nomenklatūrininkams, buvusiems komunistams. Specialiai netobulų, specialiai sukurtų įstatymų pagalba buvusieji žaibiškai ir neteisėtai praturtėjo. Nors su panašiomis problemomis susiduria ir kitos iš Sovietų Sąjungos priespaudos išsivadavusios šalys, Lietuva, mano supratimu, čia pirmauja. Niekur kitur buvusieji taip puikiai nesijaučia kaip Lietuvoje. „Perestroikos“ sumanytojai, tokie kaip Michailas Gorbačiovas, ir ne tik jis, pirmiausia mąstė, kaip pelningiau pasidalyti kadaise iš žmonių atimtą ir suvisuomenintą turtą. Ir jie sugalvojo, rado išeitį. Jie tai padarė per nacionalinę teisę ir nacionalinius teisininkus, kurie ypatingai kalti dėl to, kas šiandien negero vyksta valstybėje. Teisininkai puikiai suprato, kad buvusieji sau naudinga linkme kuria įstatymus, įteisinančius neteisėtą turto grobstymą. Bet apsimetė nieko nematą, leidosi paperkami, taip pat sau pasiskyrė ir didelius atlyginimus.

Kaip vertinate Seimo kontrolierių instituciją? Ar į Seimo kontrolierių pastabas, pasiūlymus parlamentarai atsižvelgdavo, deramai reaguodavo?

Jau antros kadencijos kontrolieriai parodė tikrąjį žemgrobysčių mastą. Apskričių valdininkai ir žemėtvarkininkai šiose aferose – tik žuvytės locmanai. Tikrieji žemgrobystės rykliai buvo ir tebėra Seime ir Vyriausybėje. Žemgrobystės sąlygos sudaromos pirmiausia norminių dokumentų pagalba. Tuometinis Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) vadovas Povilas Malakauskas vienu pareiškimu apie jam žinomus nusikaltimus aukščiausiuose valdžios sluoksniuose jau tik kartojo savo pirmtako žodžius: anas pasakęs A, ištarti B nesiryžo. O pasakyti reikėjo: aukščiausių valdžios sluoksnių atstovai išlikusį žmonių turtą – žemę – grobsto naudodamiesi specialiai šiam reikalui sugalvotais įstatymais. Būtent tokių įstatymų pagalba turtas neva teisėtai atsiduria ne tikrųjų savininkų, o buvusių nomenklatūrininkų, buvusių komunistų rankose. Tad kas ką besakytų, jie yra tokie pat nusikaltėliai, kaip ir tie žemėtvarkininkai, kurie lobsta klastodami dokumentus, vilkindami žemės grąžinimą ar dar kaip nors sukčiaudami.

Beje, parlamentarai ignoruodavo mano ir kolegų pastabas. Ką gali kontrolierius, jei Seimo vadovybė jam žodį suteikia tik penkiom minutėm? Kokias problemas galima išdėstyti per penkias minutes? Mano asmeniška patirtis byloja, kad parlamentarai ne tik ignoruodavo Seimo kontrolierių pastabas bei išvadas, bet, remdamiesi įstatymais, atsikratė pačiais principingiausiais, aštriausiais kontrolieriais. Jokiu būdu nesakau, kad dabartiniai Seimo kontrolieriai kalba tik tai, kas patinka parlamentarams. Ir dabar šioje institucijoje dirba drąsių, principingų, posto prarasti nebijančių kontrolierių. Tačiau stuburas šiai įstaigai sulaužytas. O juk Seimo kontrolieriai – labai svarbi įstaiga. Seimo kontrolieriai apibendrina žmonių gautus skundus ir pastabas. O apibendrinę visuomenės nusiskundimus, Seimui teikia pasiūlymus, ką ir kaip reikėtų tobulinti. Deja, asmeniškai patyriau, kad Seimui dėl šių dalykų ne itin skauda. Jie bevelytų iš viso negirdėti skundų.

Iš valstybinės tarnybos šiandien perėjote visai į kitą veiklos sferą – tapote visuomeninės organizacijos vadovu. Sakykit, kuo Lietuvių fronto bičiuliai, šių metų balandžio 28 dieną Kaune surengę steigiamąją konferenciją ir išrinkę jus pirmininku, skirsis nuo kitų visuomeninių organizacijų? Ar tikrai Lietuvai reikalinga dar viena nauja visuomeninė organizacija? Gal geriau stiprinti, gausinti jau esamas? Pavyzdžiui, „Kitą pasirinkimą“, „Piliečių santalką“, Sąjūdį?

Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis nėra naujas judėjimas. Sąjūdis susibūrė iš į Ameriką, Australiją ir Kanadą karo nublokštųjų – kai tik jie vieni kitus plačiajame pasaulyje surado ir vėl ėmėsi pilietinės veiklos. Tarp žymesniųjų organizacijos steigėjų minėtini Antanas Maceina, Vytautas Vaitiekūnas, Zenonas Ivinskis, Adolfas Damušis, Juozas Brazaitis, Leonardas Valiukas. Ranka rankon su jais dirbo žymiausi kultūrininkai išeivijoje – literatai Bernardas Brazdžionis ir Alė Rūta, tokie valstybininkai kaip prel. Mykolas Krupavičius. Sąjūdžio kūrėjais buvo karo metų rezistencinio antinacinio Lietuvių fronto nariai. Bet atsidūrę toli nuo Tėvynės, jie puikiai suprato, kad tikrasis frontas buvo Lietuvos miškuose, ten, kur okupantams priešinosi partizanai. Būdama sąžininga organizacija, išeivijoje ji pasivadino Lietuvių fronto bičiulių sąjūdžiu. Nėra abejonės, bekompromisinė sąjūdžio veikla Tėvynės laisvinimo baruose ir okupacijos metu, ir kilus atgimimo bangai pačioje Lietuvoje, – milžiniška. Kartu su latviais ir estais sujungę jėgas Baltų lygoje, jie ragino pasaulio visuomenę netylėti – smerkti Baltijos šalių okupaciją, žmogaus teisių pažeidimus sovietų Lietuvoje. Tačiau Lietuvoje jos veikla buvo tendencingai nutylima.

Nepriklausomybę Lietuva iškovojo. Bet kaip jos neprarasti ateityje? Šiandieninė padėtis akivaizdžiai rodo, kad turime ne mažiau sudėtingų problemų, nei sovietinės okupacijos metais. Neįveikę jų galime taip pat lengvai ištirpti, kaip ir tautų kalėjime, kuris vadinosi Sovietų Sąjunga.

Po sovietijos griūties frontininkai padarė tą pačią esminę klaidą, kurią padarėme ir mes, gyvenantieji Lietuvoje. Jie nutarė, kad su atgauta nepriklausomybe atgauti ir visi kiti nepriklausomybei būtini atributai – galimybė puoselėti tautiškumą, lietuvių kalbą, sąžiningai dirbti ir normaliai uždirbti. Jie nusprendė, kad laisvę iškovojusiai Lietuvai jau nebegresia jokie pavojai nei iš Rusijos, nei iš buvusios nomenklatūros. Atsikvošėjo tik tada, kai tolimiausius pasaulio pakraščius pasiekė naujausia milžiniška emigrantų banga – kaip anais žiauriojo carizmo ar bolševizmo metais. Matydami, kad Lietuvos visuomenė nuginkluota ir pasimetusi verkšlena – žiūrėkite, savi, lietuviai, skriaudžia ne mažiau žiauriai, kaip okupantai, – pasiūlė perimti tai, ką turėjo geriausio sukaupę buriant lietuvius išeivijoje, toli nuo Tėvynės. Pasiūlė savo organizacinę struktūrą, kurioje neatsisakyta partizanų patirties, bei pagrindines, pamatines Lietuvių chartos vertybes. Noriu akcentuoti, jog pagrindinės Lietuvių chartos vertybės, galinčios mus išgelbėti nuo visų pavojų, taip pat ir nuo globalizmo pavojų, – tai Lietuvos valstybė, lietuvybė ir krikščioniška moralė. Kaip ir partizanai savo veikaluose – ar skaitysime jų dienoraščius, bunkeriuose kurtų konstitucijų projektus – frontininkai buvo sukūrę puikų, veiksmingą politinės ir ekonominės santvarkos po nepriklausomybės atstatymo modelį. Ir vieni, ir kiti regėjo tik socialiai teisingos, teise ir teisingumu grįstos valstybės viziją. Deja, po Kovo 11-osios buvusieji nomenklatūrininkai, dar visai neseniai ieškoję kovos su kapitalizmu būdų, primetė visai tautai bjauriausias „laukinio kapitalizmo“ taisykles, teisindamiesi, esą kito kelio nėra ir negali būti.

Ar tikrai kito, humaniškesnio, padoresnio, sąžiningesnio kelio nebuvo? Nejaugi būtinai turime pereiti vadinamojo „laukinio kapitalizmo“ mėsmalę?

Matyt, mes turėtume sutarti dėl vieno dalyko: būtent, kad baisusis bolševikinis sąmokslas, kuris tų pačių sąmokslininkų iniciatyva pavadintas Spalio revoliucija, iš esmės turėjo vieną tikrą turinį – atimti iš žmonių jų turtą, gamybos priemones, taip juos padarant visiškai priklausomus nuo ideologijos. Revoliucionieriai buvo prikūrę įvairiausių pasakų apie stebuklų šalį, kurioje žmogui nereikės nei pinigų, nei turto, nes jis... visko turės, ko reikia pilnaverčiam, prasmingam gyvenimui. Bet realiai viskas rėmėsi į materialias gėrybes, jų valdymą. Kai užsienio žvalgyba bolševikiniam elitui ėmė trimituoti apie neabejotiną sistemos krachą, jie sugalvojo „perestroiką“. Kas yra M.Gorbačiovo „perestroika“? Tai – naujas iš žmonių kadaise atimto turto pasidalijimas. Ne bet koks pasidalijimas, o kryptingas – kai beveik visas nekilnojamasis ir kilnojamasis turtas atsiduria buvusių nomenklatūrininkų ir buvusių komunistų bei jų šalininkų, jų artimųjų rankose. Kitiems, su okupacija ir komunizmu kovojusiems pagal gorbačiovininkų planus, galėjo atitekt tik trupiniai, tik apgraužti kaulai. Taip ir atsitiko. Laimė, mes nepasirašėme naujosios Sovietų Sąjungos sutarties. Laimė, jiems nepavyko privatizuoti viso turto. Bet didžiąją tautos turto dalį jie pasisavino. Todėl turime atidžiai stebėti, ką jie žada daryti toliau.

Lietuvoje nėra pilietinės visuomenės. Su šiuo teiginiu sutinkame, berods, visi. Tačiau ką reikėtų daryti, kad susiformuotų aktyvi, veikli pilietinė visuomenė – atsirastų aktyvūs piliečiai, kuriems ne nusispjauti, bus ar nebus Lietuva po 50 ar 100 metų? Akivaizdu, kad vien kalbų bei diskusijų, tegul ir labai aštrių, nūnai nebeužtenka.

Visuomenė Lietuvoje buvo silpninama įvairiausiais, klastingiausiais būdais, silpninta metodiškai ir nuosekliai. Čia būta ir specialaus griovimo, kenkimo, kai besikuriančios pilietiškos, tautiškos organizacijos buvo skaldomos, griaunamos iš vidaus, kai buvo vykdomas pats elementariausias tautos kvailinimas, pavyzdžiui, masiškai propaguojant smurtą, nuogybes, alkoholio vartojimą, beprasmes pramogas ir šlykščiausias linksmybes. Ši prieš tautos dorovę nukreipta ideologija buvo propaguojama ir per lietuviškąją žiniasklaidą, sumaniai prisidengiant kultūrinio liberalizmo lozungais. Tačiau bandymai išmušti iš vėžių visuomenę tik dar aiškiau parodo, kas bijo (ir kad labai bijo) organizuotos tautos, pajėgiančios kontroliuoti valdžią. Sutinku, padėtis – labai sudėtinga. Pinigai atsidūrė buvusiųjų kišenėse ir piniginėse. Taigi „nešvarūs“ pinigai į valdžią renka „nešvarius“ politikus. „Nešvarūs“ pinigai nuvertina net pačią Konstituciją. Konstitucijos nuostatomis besiremdami žmonės nepajėgia apginti savo teisių. Nepagarba Konstitucijai atvirai, ciniškai demonstruojama aukščiausiuose valdžios lygiuose. Politikai nesigėdija atvirai kalbėti, jog rinkėjų mulkinimas prieš balsavimą – visiškai normalus reiškinys. Laiku nesuardžius okupacijos periodo slaptųjų ir specialiųjų tarnybų tinklo, okupacijos bacilos įaugo į atkurtos valstybės kūną. Todėl krizinės situacijos – nuolatinis mūsų palydovas. Tuo tarpu krizių atsiradimo priežastis ir pasekmes geriausiu atveju analizuoja tik radijo ir televizijos šoumenai. Boriso Dekanidzės ar Henriko Daktaro teismai – tai tik teatralizuoti teisminiai procesai, skirti visuomenei kvailinti. Esą žiūrėkit: Lietuva – teisinė valstybė, Lietuvoje nusikaltėliai baudžiami griežtai. Belieka paklausti, kodėl nebaudžiami kiti įstatymams nusižengę asmenys.

Lietuva – tarsi ir demokratinė valstybė. Tačiau vis dažniau išgirstu sakant, jog mūsų valstybėje įsitvirtno ne tikra, o valdoma demokratija. Valdoma demokratija dar labiau pavojinga už diktatūrą?

Mes šiandien puikiai matome, kad demokratija – ne be trūkumų. Demokratija iš viso neveikia arba veikia iškreiptai, jei valstybėje nesusiformavusi stipri, aktyvi pilietinė visuomenė. Lietuvoje turtas buvo taip padalintas, kad šalyje nesusiformuotų vadinamasis vidutinis savininkų sluoksnis. Vidutiniokų verslininkų, savininkų mūsų valstybėje beveik nėra. Tėra arba labai turtingi, arba labai smulkūs. O juk sėkmingai besivystančiose šalyse vidutiniokų būtent daugiausia. Todėl galiu drąsiai teigti, kad mūsų šalis eina ne itin normaliu keliu. Būtent tokia padėtis ir trukdo susiformuoti stipriai pilietinei visuomenei. Kas yra savininkas? Tai asmuo, kuris tvirtai suaugęs su valstybe. Šiuo požiūriu Lietuvoje labai mažai asmenų, kurie būtų tvirtai suaugę su valstybe. Pas mus dar daug vadinamųjų liumpenų, kuriuos prieš bet kokius rinkimus itin nesunkiai gali nupirkti tokie veikėjai, kaip, sakykim, Viktoras Uspaskichas. Žodžiu, abejotinos reputacijos politikams itin lengva manipuliuoti žmonių protais, žiniasklaida. Vadinasi, Lietuvoje beveik neįmanoma išsirinkti normalią valdžią, kuriai pirmiausia rūpėtų tautos, valstybės, visuomenės reikalai. Mano vadovaujama organizacija bandys šią padėtį taisyti. Pagrindiniai mūsų tikslai – per artimiausius rinkimus išsirinkti padorią valdžią ir ją rimtai kontroliuoti. Skirtingai nei kai kurie kiti visuomeniniai judėjimai, sieksime veikti konkrečiai. Korumpuota valdžia bijo ne lozungų, ne pareiškimų. Korumpuota valdžia įsitikinusi, kad valdydama pagrindinius pinigų srautus, ji – neįveikiama, nepažeidžiama. Lietuvių fronto bičiulių sąjūdis bandys sugriauti šį įsitikinimą. Visus, neabejingus Lietuvos likimui, kviečiu burtis į mūsų judėjimą.

Tik kartu, drauge galime nuversti kalnus. Įsitikinimas, jog reikia laukti mesijo, sutvarkysiančio gyvenimą Lietuvoje, – klaidingas įsitikinimas. Socialinio teisingumo idėja – pagrindinė LFB sąjūdžio socialinės veiklos kryptis.

Todėl Lietuvių fronto bičiuliai Lietuvoje pirmaeiliu uždaviniu sau kelia rankų nenuleidusios visuomenės organizavimą, kad ji pati pajėgtų apsiginti, o nelauktų stebuklo. Kad lietuviai, Maironio žodžiais, kaip kūdikiai bailiai neapleistų Tėvynės, jie turi matyti, turi patys iškelti sąžiningą kultūrinį-politinį elitą, naują politikų kartą.

© 2007 „XXI amžius“