|
Tarpreliginio dialogo reikšmė
Mindaugas BUIKA
Atstatomas dikasterijos savarankiškumas
Didelę tarptautinės veiklos patirtį turinčio prancūzo kardinolo Žano Lui Torano paskyrimas Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininku patvirtino, kad popiežius Benediktas XVI stiprina dėmesį šiai Šventojo Sosto veiklos sričiai. Anksčiau buvo pranešta, kad po rūpestingo įvertinimo atkuriamas sujungtų Popiežiškosios kultūros tarybos ir Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos savarankiškumas.
Kad Popiežiškajai tarpreliginio dialogo tarybai atkuriamos įprastos Romos Kurijos dikasterijos teisės, pirmasis pranešė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė gegužės pabaigoje duotame interviu italų dienraščiui La Stampa. Ši institucija yra atsakinga už Katalikų Bažnyčios vedamą dialogą su visomis nekrikščioniškomis tikybomis, išskyrus judaizmą. Už bendravimą su pastarąja religija, kuri turi išskirtinai artimus dvasinius ryšius su krikščionybe, yra atsakinga Popiežiškoji krikščionių vienybės taryba.
2006 metų kovą popiežius Benediktas XVI buvo paskelbęs savo sprendimą Popiežiškųjų tarpreliginio dialogo ir kultūros tarybų veikimo koordinavimą patikėti pastarosios dikasterijos vadovui prancūzui kardinolui Poliui Puparui. Tuometinis Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas britas arkivyskupas Maiklas Ficdžeraldas buvo paskirtas apaštališkuoju nuncijumi Egipte ir kartu Vatikano atstovu tos šalies sostinėje Kaire įsikūrusiose tarptautinėse arabų ir islamo valstybių organizacijose.
Kai kurie komentatoriai tame Šventojo Tėvo sprendime įžiūrėjo siekį, kad tarpreliginis dialogas nebūtų klaidingai tapatinamas su ekumeniniu dialogu, kurio galutinis tikslas yra visų krikščioniškų konfesijų vienybė. Tai kai kurie žmonės gali suprasti, jog ir tarpreliginiame dialoge bandoma ieškoti bendro teologinio pagrindo, kuris vestų į vieningą globalinę religiją. Tačiau yra akivaizdu, kad visiškas teologinis sutarimas tarp krikščionių ir nekrikščionių neįmanomas: štai musulmonai nepripažins Jėzaus Kristaus, kaip vienintelio pasaulio Gelbėtojo, o krikščionys nepripažins Korano, kaip Dievo žodžio.
Ypatingas dėmesys islamui
Kita vertus, tarp skirtingų religijų atstovų yra svarbus socialinis, politinis ir ypač kultūrinis bendradarbiavimas ginant bendražmogiškas vertybes, tokias kaip šeima, teisingumas, bei stiprinant religijos vaidmenį viešajame gyvenime. Štai kodėl sumanyta sujungti Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pastangas su Popiežiškosios kultūros tarybos, kuri prieš 25 metus buvo įkurta ryšiams su netikinčiaisiais, veikimu. Tačiau vis labiau akivaizdu, kad abiejų dikasterijų darbai su savąja specifika tampa ypač svarbūs bažnytiniam gyvenimui, todėl geriau būtų išlaikyti jų savarankiškumą. Tai liečia tiek Bažnyčios santykių su sekuliarizuotu Vakarų pasauliu sritį, kurioje veikia Popiežiškoji kultūros taryba, tiek dialogą su nekrikščionių religijomis, ypač stiprėjančiu islamu, turinčiu per pusantro milijardo išpažinėjų.
Kaip tik pastarąjį faktą pabrėžė naujasis Popiežiškosios tarpreliginio dialogo tarybos pirmininkas kardinolas Ž.Toranas kitą dieną, birželio 26-ąją, po paskyrimo duotame interviu Vatikano radijui. Aš manau, tai ženklas tos reikšmės, kurią Popiežius teikia dialogui tarp religijų, ypač su islamu, sakė kardinolas. Jis nori, kad ši taryba atgautų savarankiškumą, kad būtų efektyvesniu įrankiu toje tarnystėje. Kardinolas Ž.Toranas priminė, kaip puikiai Benediktas XVI gebėjo paaiškinti su islamu susijusius žodžius, kurie jo buvo išsakyti Rėgensburgo (Vokietija) universitete darytame pranešime 2006 metų rugsėjį ir iš pradžių klaidingai žiniasklaidos interpretuoti. Taip pat skaitant Šventojo Tėvo kalbas ambasadoriams iš arabų ir Azijos šalių, kurie pateikia savo skiriamuosius raštus, iš kurių aiškiai matyti bendra nuostata, jog tarpreliginis dialogas yra svarbus taikai.
Artimieji Rytai imperatyvas veikti
Prancūzijos mieste Bordo 1943 m. balandžio 3 d. gimęs ir ten pat 1969-ųjų rugsėjo 20 d. kunigystės šventimus gavęs kardinolas Ž.Toranas yra vienas labiausiai patyrusių Vatikano diplomatų, šiai tarnystei skyręs 28 metus. Tituliniu arkivyskupu konsekruotas 1991-ųjų sausio 6 d. jis trylika metų (1990-2003) ėjo Vatikano užsienio reikalų ministro pareigas. Popiežiaus Jono Pauliaus II 2003 m. spalio 21 d. konsistorijoje pakeltas kardinolu ir paskirtas Šventosios Romos Bažnyčios archyvaru ir bibliotekininku.
Dirbdamas diplomatu nuo 1979 iki 1983 metų jis buvo apaštališkuoju nuncijumi Libane ir vadovaudamas šiai svarbiai Šventojo Sosto tarnybai, kardinolas Ž.Toranas ne kartą išreiškė Vatikano poziciją dėl konfliktų Šventojoje Žemėje ir visame Artimųjų Rytų regione, kuris yra trijų religijų (judaizmo, krikščionybės ir islamo) geografinis lopšys. Iš to, ką Šventasis Tėvas kalbėjo man, ypač dėl mano patyrimo sprendžiant Artimųjų Rytų problemas, ir tai, kad pažįstu arabų pasaulį, turėčiau pasitarnauti vystant dialogą tarp religijų, interviu Vatikano radijui aiškino kardinolas Ž.Toranas.
Jis pranešė apie planus suburti ekspertus iš jo vadovaujamos tarybos, Vatikano valstybės sekretoriato sektoriaus, atsakingo už tarptautinius santykius, Rytų Bažnyčių kongregacijos, Tautų evangelizavimo kongregacijos ir Popiežiškojo arabų ir islamo studijų instituto, kad būtų galutinai suformuluota tarpreliginio dialogo vizija. Kardinolas taip pat pažymėjo, kad imperatyvas tarpreliginio dialogo pažangai yra konfliktinės situacijos Artimuosiuose Rytuose sprendimas.
Kard. Ž.Toranas sakė, kad visuomet prisimena neseniai popiežiaus Benedikto XVI pareikštą nuomonę, jog dialogas su musulmonais Bažnyčiai nėra nesvarbus dalykas, bet priklauso jos svarbiai veiklai. Bažnyčia yra dialogas savo esme, nes Kristus yra Dievo Žodis, todėl Bažnyčia iš esmės yra žodis, pokalbis ir dialogas.
© 2007 XXI amžius
|