|
Ar visuomet graži išorė reiškia gražų ir turiningą vidų?
Pamąstymai apie Lietuvos nacionalinio muziejaus
daugiatomį leidinį Lietuvos kariuomenės
karininkai 1918-1953
Dr. Juozas JANKAUSKAS
2001 m. gegužės 24 d. Lietuvos nacionaliniame muziejuje
(LNM) visuomenei buvo iškilmingai pristatytas dr. Vytauto Jasulaičio
iniciatyva ir rūpesčiu šio muziejaus išleisto daugiatomio leidinio
Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 pirmas tomas. Tuomet
šis leidinys buvo pavadintas dokumentiniu leidiniu, vėliau imtas
vadinti netgi enciklopediniu. Rodėsi, taip ir bus. Netgi gana santūrus
Gintaras Beresnevičius tada atkreipė dėmesį į šį leidinį. 2003 m.
balandžio 12 d. Šiaurės Atėnuose straipsnelyje Karininkai jis
pažymėjo: Tai Lietuvos praeities vaizdų ir veidų enciklopedija,
kuri, beje, leidžiama ne už valstybės pinigus. Šis straipsnelis
netrukus buvo perspausdintas ir Lietuvos aide.
Leidinio parengimui spaudai dr. V.Jasulaičio iniciatyva
buvo įkurta visuomeninė organizacija Lietuvos kariuomenės karių,
nukentėjusių nuo sovietinio ir nacistinio genocido, artimųjų sąjunga
(LKKAS), kurios pirmininku buvo išrinktas tarpukario Lietuvos kariuomenės
karininko pulkininko Vinco Jasulaičio sūnus, buvęs Vilniaus miesto
meras dr. Vytautas Jasulaitis. Leidinio tikslas buvo surinkti ir
paskelbti visų tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų bei pokario
metais su sovietiniais okupantais kovojusių partizanų, kuriems po
Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. kovo 11 d. buvo suteikti
karininkų laipsniai, biografijas bei jų nuotraukas. Tikslas tikrai
kilnus ir reikšmingas, ypač Lietuvos kariuomenei istoriniu požiūriu.
Dr. V.Jasulaičio suburtas nedidelis 13 žmonių kolektyvas dirbo negailėdamas
jėgų, LNM reguliariai vykdavo redakcinės komisijos posėdžiai, buvo
aptariami įvairūs klausimai, diskutuojama. Iki dr. V.Jasulaičio
mirties 2003 metais LKKAS paruošė ir per LNM išleido tris šio leidinio
tomus. Deja, po dr. V.Jasulaičio mirties 2003 m. spalio 2 d. padėtis
LKKAS pasikeitė iš esmės redakcinės komisijos (ne LKKAS) posėdžiai
nebevyko, diskusijų nebeliko. Liko tik viena LKKAS pirmininko Vytauto
Zabielsko nuomonė, kuri nediskutuotina ir neginčijama. Jo žodis
tapo paskutinė instancija. Nuotraukos ir biografijos į leidinį buvo
pradėtos dėti be jokių aptarimų ar konsultacijų. Redakcinės komisijos
nariai apie tai net nebuvo informuojami, o į pastabas ar pageidavimus
nebuvo kreipiamas dėmesys. Tokio darbo rezultatų ilgai laukti nereikėjo.
2005 metais ruošiant spaudai šio leidinio penktąjį tomą
paaiškėjo, kad jame yra pakankamai rimtų klaidų, net karininkų biografijų
klastočių. Apie smulkias redakcinio pobūdžio klaidas net neverta
ir užsiminti. Apie tokią nenormalią padėtį buvo informuota LNM direktorė
ir redakcinės komisijos pirmininkė B.Kulnytė. 2006 m. gegužės 9
d. jai buvo pateikta išsami penktojo tomo recenzija. Apie susidariusią
nenormalią padėtį liepos 12-ąją buvo informuota ir Krašto apsaugos
ministerija, kuri finansiškai truputį remia šio leidinio leidybą,
bei Lietuvos Respublikos prezidento konsultantas Edmundas Simanaitis.
Tačiau visa tai jokių rezultatų nedavė. Tiesa, B.Kulnytė klaidas
tarsi pripažino ir pažadėjo ištaisyti. Tačiau apie tai kiek vėliau.
O tuo tarpu, dalyvaujant Krašto apsaugos ministerijos atstovams,
aukštiems Lietuvos kariuomenės pareigūnams, tikriausiai už valstybinio
biudžeto lėšas, pompastiškai Vilniaus ir Kauno karininkų ramovėse
toliau vyksta eilinio šio leidinio tomo pristatymas. Sakomos iškilmingos
kalbos, už patriotizmą giriami leidinio sudarytojai LKKAS, pagyrimo
sulaukia ir LNM. Niekas nesigilina į šio ledinio vidų, nepasidomi
ten aprašytų karininkų biografijomis. Niekas net nepastebi, o gal
nenori pastebėti, kad iš dalies valstybinio biudžeto finansuojamas
leidinys net nerecenzuojamas. Tad gali rašyti ką sugalvojai, jokios
atsakomybės. Giminių ar artimųjų dažniausiai jau nėra, o jeigu dar
ir gyvi, tai, kaip įprasta lietuviams, jie tyli. Keista, bet atsakomybės
nejaučia ir LNM, kurio vardu leidinys leidžiamas. Atrodo, visiems
turėtų būti aišku, kad už klastotes ir klaidas leidinyje atsako
LNM, o ne LKKAS. Visus tenkina pagyrūniškas, kuklumu nepasižymintis
V.Zabielsko leidinio pristatymo tonas.
O dabar keletas konkrečių pastebėjimų apie klaidas
ir klastotes leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953
V ir VI tomuose.
Pirmiausiai norėčiau pastebėti, jog leidinio sudaryme ir išdėstyme nėra jokios logikos. Čia turimas galvoje esminis skirtumas tarp tikrosios tarnybos karininkų ir aspirantų-atsargos karininkų, baigusių tik Karo mokyklą ir paleistų į atsargą nė dienos netarnavus karininku kariuomenėje. Kažkodėl tarp jų biografijų apimties atžvilgiu nedaromas joks skirtumas. Greičiau atvirkščiai, pastarųjų biografijos nepagrįstai išplėstos. Susidaro įspūdis, jog leidinio sudarytojai visiškai netaupo lėšų ir stengiasi galimai daugiau plėsti atsargos karininkų biografijas. Kadangi daugelis aspirantūrą baigusių atsargos karininkų vėliau tapo žinomais visuomenėje žmonėmis gydytojais, inžinieriais, mokslininkais, menininkais ar pan., tai daugelio jų biografijos yra patalpintos įvairiose enciklopedijose ir jas nesudėtinga perrašyti. Tačiau juk tai visai ne Lietuvos kariuomenės karininkų biografijos. Tai Lietuvos žmonių, kurie tik truputį (vienerius metus) tarnavo kariuomenėje ir tapo karininkais, biografijos. Apie juos galime paskaityti dabar leidžiamoje Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje, anksčiau Bostone išleistoje Lietuvių enciklopedijoje, kitose, tarp jų ir sovietinėse, enciklopedijose. Toks leidinyje jų biografijų sulyginimas suniveliuoja tikrosios tarnybos karininkus, visą savo gyvenimą pašventusius garbingai kario tarnybai su trumpalaikiais, dažniausiai net vengusiais valgyti paprasto kareivio duoną tarnaujant kariuomenėje, Karo mokyklos aspirantūrą baigusiais asmenimis. To neturėtų būti.
Antra, blogiausia, kas gali būti leidinyje, pretenduojančiame į dokumentinio ar enciklopedinio leidinio pripažinimą, tai gausa klaidų ar net biografijų klastočių. Taip, klastočių! Nebijau taip vadinti kai kurių karininkų biografijų perrašymą savaip, ignoruojant archyviniuose dokumentuose jo byloje esantį faktinį įrašą. Skaitytojo dėmesiui poros karininkų biografijų klastotės, esančios šio leidinio V tome.
Ryškiausias to pavyzdys visiems Lietuvoje gerai žinomas tautos išdavikas, KGB agentas ir provokatorius, daug prisidėjęs prie Lietuvos pokario antisovietinio pogrindžio ir partizaninio ginkluoto pasipriešinimo likvidavimo Juozas Albinas Markulis. Tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų korpuso nelaimei šis išdavikas 1937 m. rugsėjo 15 d. baigė Karo mokyklos XII aspirantų laidą, jam buvo suteiktas pėstininkų atsargos jaunesniojo leitenanto laipsnis ir jis paleistas į atsargą. Tuo J.A.Markulio sąlytis su Lietuvos kariuomene ir baigėsi. Tačiau to užteko, kad jis patektų į Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 leidinio V tomą (psl. 157). Jam leidinyje skirta net 43 eilutės teksto ir įdėta jo fotografija, nors, daugelio žmonių nuomone, jam iš viso neturėjo būti vietos leidinyje apie Lietuvos kariuomenės karininkus, geriausiu atveju vienas sakinys. Deja, leidinio redakcinė komisija pasielgė kitaip. Minėtame leidinyje J.A.Markulis pristatomas kaip 1933 m. birželio 30 d. baigęs Kauno kunigų seminariją. Kad būtų įtikinamiau, leidinyje įdėta surasta jo fotografija su klieriko sutana. Tai įžūlus melas ir J.A.Markulio biografijos klastotė. Iš tikrųjų, kaip byloja Lietuvos valstybiniame centriniame archyve esanti J.A.Markulio byla (LCVA, f. 631, ap. 7, b. 12554), jis, baigęs Marijampolės marijonų gimnazijos šešias (6) klases, 1930 m. birželio 23 d. įstojo į Kauno metropolijos kunigų seminariją ir 1932-1933 mokslo metų pabaigoje baigė aukštosioms teologijos studijoms eiti seminarijos mokslą (ne kunigų seminariją). Jam buvo išduotas Kauno metropolijos kunigų seminarijos atestatas (ne seminarijos baigimo pažymėjimas) Nr. 655. Tuo J.A.Markulio sąlytis su kunigų seminarija ir baigėsi. Jis, pasinaudodamas Kauno kunigų seminarijos atestatu, įstojo į VDU Teologijos-filosofijos fakultetą, o vėliau perėjo į Medicinos fakultetą, iš kur 1936 m. rugsėjo 18 d. jis ir buvo pašauktas į Lietuvos kariuomenę, bet, nenorėdamas valgyti juodos paprastos kareivio duonos, įstojo aspirantu į Karo mokyklą. Štai ir visa jo karinė karjera. Kelia nuostabą leidinio pastangos įpiršti mintį, kad jis yra baigęs kunigų seminariją. Štai, žiūrėkite, kokie buvo Lietuvos katalikų dvasininkai. Tad kas tai yra tik paprasta klastotė, ar sąmoninga veikla, nukreipta prieš Katalikų Bažnyčią? Belieka apgailestauti, kad į tokį akibrokštą nesureagavo Lietuvos katalikų dvasininkai.
Kitas klastotės pavyzdys tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkas, gimęs Žeimelyje, latvių kilmės Jonas Muceniekas (V tomas, 288 psl.). Jis nuo 1919 m. sausio 7 d. savanoriu tarnavo Lietuvos kariuomenėje. 1934 m. vasario 21 d. J.Muceniekas, tarpukario Lietuvos kariuomenėje užsitarnavęs kapitono laipsnį ir sulaukęs senyvo amžiaus, parašė raportą, prašydamas jį paleisti į atsargą. Tuo pagrindu 1934 m. kovo 9 d. Lietuvos Respublikos Prezidento aktu Nr. 218 Jam, pačiam prašant, paleidžiamas iš karo tarnybos į pėstininkų karininkų korpuso atsargą (LCVA, f. 930, ap. 2M, b. 215). Tačiau minimame leidinyje J.Mucenieko paleidimo iš kariuomenės faktas sufalsifikuotas ir nurodoma, kad jis 1934 m. kovo 9 d. už latviškų idėjų ir patriotizmo skleidimą paleistas į pėstininkų karininkų atsargą. Kas gali paneigti, kad tai nėra noras kurstyti nacionalinę nesantaiką tarp artimiausių kaimynų?
Trumpai apie kitas pakankamai reikšmingas klaidas, kurių neturėtų būti tokio pobūdžio leidinyje. Jame (V tomas, psl. 242-243) aprašomas tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkas kapitonas Juozas Mikuckis (beje, vėliau tapęs NKGB agentu Tuvimu). Teigiama, kad 1932 metais jis buvo apdovanotas Lietuvos kariuomenės savanorių medaliu. Tai netiesa. 1932 m. kovo 29 d. Lietuvos kariuomenės kūrėjų savanorių medaliu Nr. 8135 buvo apdovanotas kareivis Juozas Mikuckas, bet ne kapitonas Juozas Mikuckis (LCVA, f. 930, ap. 4, b. 1978, l.354).
Pristatant brigados generolą Vladą Nagevičių (Nagių) teigiama, kad kilus Vokietijos-SSRS karui grįžo į Kauną, buvo Kauno LAF patarėjas, dalyvavo 1941 birželio sukilime(V tomas, psl. 296-297). Tai visiškai neatitinka tikrovės. Karo pradžią generolas V.Nagevičius su žmona sutiko slapstydamiesi nuo galimų sovietinių represijų tremties į Sibirą. Jis su žmona slapstėsi netoliese savo ūkio, prie Babtų, kur Babnicos dvare, kaip savanoris, buvo gavęs žemės. Kad generolas V.Nagevičius (Nagius) nebuvo LAF nariu ar patarėju ir nedalyvavo 1941 m. birželio sukilime, jokių abejonių šiuo metu nėra. Jo dalyvavimą LAF ar sukilime patvirtinančių dokumentų neatsirado ir buvusio KGB archyve (LYA, f. K-1, b. 27355/3, t. 2, l. 369-380). Tai tik leidinio sudarytojų fantazijos, kurių šiame leidinyje neturėtų būti.
Labai nemaloniai nuteikia ir verčia galvoti apie leidėjų kompetencijos stoką nuotrauka, patalpinta šio leidinio V tomo viršelyje ir tiražuota LNM oficialiame pakvietime į 2006 m. vasario 12 d. jo pristatymą Vilniaus įgulos karininkų ramovėje. Dar kartą ši nuotrauka, tarsi specialiai, pakartota leidinio 421 puslapyje. Visa tai matant ir žinant, kieno tai nuotrauka, kyla daugybė klausimų ir abejonių. Gal tai padaryta sąmoningai, norint pakenkti ir taip jau dalyvavimu holokauste ar kitomis blogybėmis kaltinamai Lietuvos valstybei. Reikalas tame, kad nuotraukos dešinėje stovintis ir cigaretę rūkantis su Vokietijos geležiniu kryžiumi ant krūtinės karininkas yra vokietis Karl Aust. Jis Pirmojo pasaulinio karo metais tarnavo Vokietijos kariuomenėje, kur užsitarnavo kapitono laipsnį. 1920 m. spalio 1 d. jis buvo priimtas laisvai samdomu minosvaidžių instruktoriumi į Lietuvos kariuomenę. Vėliau įstojo į Lietuvos kariuomenę, tapo Karoliu Austu, jam buvo nustatytas tas pats kapitono laipsnis. Lietuvos kariuomenėje tapo pulkininku leitenantu. 1934 m. rugpjūčio 1 d., pačiam prašant, buvo paleistas į atsargą, bet liko gyventi Lietuvoje. 1940 m. birželio 15 d. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, repatrijavo į Vokietiją. Įdomiausia, kad Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 II tome (psl. 90) pristatant K.Austą pripažįstama, kad jis 1941 m. birželio 22 d. kilus Vokietijos-SSRS karui su pirmaisiais vokiečių daliniais atvyko į Kauną. Tarnavo gestape. Be to, Lietuvos ypatingajame archyve yra pakankamai duomenų, kad K.Austas, dar tarnaudamas tarpukario Lietuvos kariuomenėje, kartu dirbo vokiečių karinei žvalgybai Abwehr. Ką visa tai reiškia?
Leidinio V tome (psl. 44) įdėta, kaip teigiama, Lietuvos Tauro apygardos partizanų kapeliono kunigo Justino Lelešiaus nuotrauka. Tačiau tai nėra kunigas J.Lelešius. Apie tai autoriui patvirtino monsinjoras Alfonsas Svarinskas. Vėl pagrįstas klausimas: kas tai, tik kompetencijos stoka?
To pačio tomo 248 psl. pristatomas majoras Jonas Milašius (Milašis), kuris 1919 m. sausio 6 d. paskirtas ypatingų pavedimų karininku Vokietijoje organizuojant Prūsų-lietuvių pulką. Čia įdomiausia, kad Lietuvos kariuomenėje tokio pulko nebuvo iš viso. Jis egzistavo tik karo valdininko, Klaipėdos krašto lietuvio Jurgio Aukštuolaičio svajonėse. Na, dabar dar ir leidinio sudarytojų fantazijose. Nebuvo J.Milašius (Milašis) paskirtas ir neegzistuojančio pulko ypatingų pavedimų karininku.
Iš LCVA esamų dokumentų matosi, kad jis 1918 m. gruodžio 23 d. buvo paskirtas karininku į antrąjį pėstininkų pulką ir gruodžio 25-26 dienomis komandiruotas į Kauną. 1919 m. sausio 2 d. jis buvo paskirtas laikinai eiti pulko adjutanto pareigas, o sausio 8-ąją tarnybiniais reikalais komandiruotas į Tilžę. Nuo 1919 m. balandžio 18 d. J.Milašius (Milašis) Šiaulių pėstininkų bataliono kulkosvaidžių komandos vadas. Visa ši informacija nesunkiai randama LCVA, reikia tik šiek tiek pastangų.
Leidinio sudarytojai kapitoną Mykolą Lankšaitį (V tomas, psl. 20) įsigudrino apdovanoti niekados nebuvusio Kaizerio Viliaus I šimtmečio gimimo dienos atminimo ženklu. Tai jau net ne kompetencijos, o elementarių istorinių žinių stoka.
Jau minėjome, kad leidėjas LNM direktorė B.Kulnytė pripažino, jog esama klaidų ir pažadėjo jas ištaisyti. Deja, pažadas tik ir liko pažadu. Tiesa, buvo pakoreguota ir šiek tiek papildyta leidinio Redakcinė komisija. Pažvelkime, kaip kitame, šeštajame, tome buvo ištaisytos klaidos (klastotės nepripažįstamos). Leidinio 325 puslapyje smulkiomis raidėmis rašoma: Leidinio penktajame tome Juozo Lėvano, Juozo Markulio (paryškinta autoriaus), Alfonso Mulvino biografijose nurodyta, kad jie baigė Kauno kunigų seminariją. Iš tikrųjų J.Lėvanas ir J.Markulis baigė seminarijos mokslą aukštosioms teologijos studijoms eiti, o A.Mulvinas seminarijos aukštesniosios mokyklos kursą. 337 puslapyje įdėta nuotrauka, po kuria parašyta Lelešius Justinas. Tik tiek. O kas anas leidinio V tomo 44 puslapyje įdėtas kunigas J.Lelešiaus pavarde, ir kad šis yra tikrasis J.Lelešius, o ne anas V tome, nė žodžio. Jokio atsiprašymo! Juk, kiek žinoma, dar yra kunigo J.Lelešiaus artimieji, kaip jie turi į tai reaguoti? Ar tai klaidų, o juo labiau biografijų klastojimų atitaisymas? Vargu. Tai tik paprastas atsirašinėjimas, kurių dabar pilna Lietuvos spaudoje. Pradžioje, pirmame puslapyje, stambiomis raidėmis paskelbiama dezinformacija, o po to, kilus triukšmui, smulkiomis raidėmis, kur nors kampe, paskelbiamas atitaisymas. Įdomu, ką apie tokią, atsiprašant, veiklą galvoja LNM vadovybė? Už klastotes ar grubias klaidas, skelbiant tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkų biografijas, privalo kažkas atsakyti. Gal to pagaliau pareikalaus krašto apsaugos ministras Juozas Olekas?
O dabar pora žodžių apie šio leidinio VI tomą, kuris visuomenei LNM ir LKKAS įprastu būdu buvo pristatytas šį pavasarį, kovo 24 dieną, Vilniaus įgulos karininkų ramovėje, o kiek vėliau ir Kauno įgulos karininkų ramovėje. Nežiūrint pastangų atkreipti Lietuvos nacionalinio muziejaus ir Krašto apsaugos ministerijos dėmesį į susidariusią nenormalią situaciją leidžiant istorinės reikšmės leidinį apie tarpukario Lietuvos karininkiją, niekas iš esmės iki šiol nepasikeitė. Toliau sėkmingai klastojamos karininkų biografijos, daromos grubios klaidos ir klaidinami skaitytojai. Niekas net nepagalvoja, kad daroma didžiulė žala Lietuvos, ypač kariuomenės istorijai, ateities kartoms. Jau dabar spaudoje dažnai pasiremiama šiuo leidiniu. Ar mes suprantame, kur link visa tai veda?
Leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 VI tome, kaip jau minėta, blogos tradicijos, leidinio visiškai nerecenzuojant, sėkmingai tęsiamos toliau. Aprašant tarpukario Lietuvos kariuomenės vadą divizijos generolą Stasį Raštikį (psl. 230-231) teigiama, kad jis 1923 vienas iš Klaipėdos išvadavimo vadų (turima galvoje Klaipėdos krašto sukilimas prieš prancūzų valdymą 1923 m. sausio 10-15 d.). Šį teiginį drąsiai galime pavadinti nauju atradimu Lietuvos istorijoje, apie kurį iki šiol nežinota! Apie S.Raštikio dalyvavimą, juolab vadovavimą Klaipėdos išvadavime 1923 metais nieko neminima Visuotinės lietuvių enciklopedijos X tome, kurio 213-214 puslapiuose gana išsamiai aprašomas Klaipėdos krašto sukilimas. Nieko apie tai neužsimena ir pats generolas S.Raštikis vėliau JAV 1956-1957 metais išleistuose atsiminimuose Kovose dėl Lietuvos, kur smulkiai ir išsamiai aprašė visą savo gyvenimą. Nieko apie tai neužsimenama ir tarpukario Lietuvos kariuomenės žinovo istorijos daktaro Gintauto Surgailio 1992 metais išleistoje knygoje Kariuomenės vadai. Atvirkščiai, sužinojęs šią istorinę naujovę dr. G.Surgailis suglumo. Belieka daryti prielaidą, kad leidinio sudarytojai šioje vietoje pajuokavo. Neteisingai aprašomos ir S.Raštikio 1918 metų birželio mėnesio sugrįžimo iš Gruzijos į Lietuvą aplinkybės. Klaidinami skaitytojai teigiant, jog 1940 m. balandžio 23 d. divizijos generolas S.Raštikis dėl politinių motyvų iš kariuomenės atleistas. Iš tikrųjų divizijos generolo S.Raštikio atleidimo iš Lietuvos kariuomenės priežastis buvo jo nesutarimai su Respublikos prezidentu Antanu Smetona. 1940 m. balandžio 23 d. Prezidento akte Nr. 539 sakoma: Brigados generolas Stasys Raštikis pakeltas į divizijos generolo laipsnį ir, jam prašant, paleidžiamas į iš tikrosios karo tarnybos į pėstininkų specialybės karininkų atsargą. [LCVA, f. 384, ap.1, b. 139, l. 81]. Kam apgaudinėti ir klaidinti savo skaitytojus? Keista, bet, atrodo, leidinio sudarytojams nežinomos S.Raštikio nelegalaus pasitraukimo į Vokietiją 1941 metais aplinkybės ir data, painiojama jo paskyrimo Lietuvos laikinosios vyriausybės krašto apsaugos ministru su jo atvykimo iš Berlyno į Kauną data ir t.t. Gaila, kad šio leidinio sudarytojai nerado reikalo paminėti, jog 1944 metais S.Raštikiui su žmona pasitraukus į Vokietiją, jau po karo, 1946-1947 metais, sovietinis saugumas ne kartą jį bandė įvilioti į spąstus ir prievarta grąžinti į sovietų vėl okupuotą Lietuvą. Tam kaip jaukas net buvo pasitelktas S.Raštikio pažįstamas, vėliau tapęs KGB agentu Viktoru, buvęs Lietuvos kariuomenės pulkininkas Pranas Tvaronas. Tačiau S.Raštikis sugebėjo išvengti klastos. Divizijos generolas S.Raštikis buvo neeilinė asmenybė tarpukario Lietuvos kariuomenėje, todėl jo biografiją reikėtų aprašyti itin atidžiai ir tiksliai.
Klaidinami skaitytojai aprašant vieną iš 1941 metų birželio sukilimo vadovų, Kauno LAF štabo įgaliotinį Leoną Prapuolenį. Teigiama, kad jis 1944 metų rugsėjį pabėgo (iš Vokietijos) į Lietuvą. Rietavo miškuose įsitraukė į partizanų Vanagų kovos dalinius. 1944 metų spalį išsiųstas ryšininku į Vakarus (VI tomas, 165 psl.). Šie teiginiai visiškai neatitinka tikrovės. Iš tiesų L.Prapuolenis slapta nuo gestapo, kurio jis nuo 1942 m. balandžio 2 d. buvo įkalintas namų areštu Miunchene, kartu su dr. Pranu Padaliu (Padalskiu) su VLIKo užduotimi atvyko į Lietuvą. Jie lankėsi Kretingoje, kur bandė susitikti su LLA vadovais, po to nuvyko į Telšius, kur susitiko su miesto visuomene ir aptarė tolimesnį VLIKo vaidmenį pasipriešinime prieš sovietinę okupaciją. 1944 metų spalio pabaigoje L.Prapuolenis su dr. P.Padaliu (Padalskiu) ir su vėliau iš Vokietijos atvykusiu dr. Zenonu Ivinskiu dalyvavo Rietave kunigo Leono Veselio bute vykusiame LF ir LF karinės organizacijos Kęstutis slaptame pasitarime, kurį organizavo Kęstučio štabo viršininkas generalinio štabo pulkininkas leitenantas Juozas Jankauskas. Po šio pasitarimo Rietave L.Prapuolenis atgal į Vokietijos gestapo priežiūrą nebegrįžo, bet vėl slapta pasitraukė į Vieną. Niekas L.Prapuolenio, kaip ryšininko 1944 metų spalio mėnesį į Vokietiją, kaip teigiama leidinyje, nesiuntė. Visus šiuos įvykius gerai prisimena buvęs LAF, vėliau LF narys, dabar Lietuvos sukilėlių sąjungos Tarybos narys inž. Jonas Antanaitis. Jis dalyvavo minėtame pasitarime Rietave, buvo susitikęs ir kalbėjosi su L.Prapuoleniu.
Šio leidinio VI tome aprašomas divizijos generolas Stasys Pundzevičius. Teigiama, kad jis aktyviai dalyvavo pogrindinėje ir LAF veikloje. Kilus Vokietijos-SSRS karui 1941 m. birželio 23 d. buvo vienas iš Birželio sukilimo organizatorių ir vadovų. Nuo 1941 birželio 24 d. Krašto gynimo tarybos narys, Lietuvos laikinosios vyriausybės paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu (psl. 180). Tai vėlgi bandymas suklastoti buvusius tikrus įvykius. Divizijos generolas S.Pundzevičius, prieš prasidedant karui, bijodamas galimo suėmimo, slapstėsi ir nedalyvavo jokioje, taip pat ir LAF, pogrindinėje veikloje. Antrą karo dieną, t.y. birželio 24-ąją, Kaune, Žaibo spaustuvėje, K.Donelaičio gatvėje, susirinkus į savo pirmąjį posėdį Lietuvos laikinoji vyriausybė sudarė ir patvirtino Krašto gynimo tarybą (KGT), į kurios sudėtį, be kitų asmenų, įėjo ir divizijos generolas S.Pundzevičius. Tačiau reikia pažymėti, jog KGT jokios veiklos nevykdė, nieko nenuveikė ir netrukus buvo likviduota. Jis negalėjo ir nebuvo LLV paskirtas Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vadu, nes paprasčiausiai tokių nebuvo! Apie savo dalyvavimą 1941 metų birželio sukilime nieko nemini savo atsiminimuose ir pats S.Pundzevičius. Nieko apie S.Pundzevičiaus dalyvavimą pogrindinėje LAF veikloje ir Birželio sukilime neužsimenama ir 1998 metais išleistoje V.Jankausko knygoje Nepriklausomos Lietuvos generolai, kur 235-243 puslapiuose pristatomas generolas S.Pundzevičius. Atvirkščiai, cituojamas S.Pundzevičius visiškai paneigia Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 leidinio VI tome skelbiamus prasimanymus, sakydamas: Gavęs žinią apie ruošiamą areštą, pasišalinau ir besislapstydamas sulaukiau karo pradžios (psl. 242). Tiesa, vėliau S.Pundzevičius dalyvavo antinacinės rezistencijos veikloje, bet niekuomet nebuvo jos akyvus dalyvis. Vėliau, jau gyvendamas JAV, 1970 metais apie tuos įvykius prisiminė aktyvus tų dienų dalyvis pulkininkas J.Vėbra. Jis rašė: Po sukilimo, vokiečių okupacijos metu, (...) Kaune buvo susidariusi karininkų grupė, tikslu paruošti planą karinėms pajėgoms atstatyti per kiek galint trumpesnį laiką, jei susidarytų šiam atstatymui aplinkybės. Šią grupę globojo generolas Pundzevičius. Praktiškai darbą vykdė keturių pulkininkų komitetas, sudarytas iš Jankausko, Šovos, Tautvilo ir Vėbros (rankraštis, autoriaus asmeninis archyvas). Tai tiek apie nei tuo metu, nei vėliau, iki Lietuvos nepriklausomybės atstatymo 1990 m. kovo 11 d., niekuomet neegzistavusias Lietuvos ginkluotąsias pajėgas ir jų vadą.
Labai paviršutiniškai ir klaidinančiai šio leidinio VI tome aprašytas vienas iš garsiosios generalinio štabo majoro V.Bulvičiaus ir jo draugų bylos atsargos jaunesnysis leitenantas Balys Puodžiūnas. Neteisingai teigiama, kad jis, Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą, dalyvavo LAF veikloje, Vilniaus štabo narys. 1941 m. birželio 16 d. suimtas, kalintas Vilniuje, išvežtas į kalėjimą Maskvoje, vėliau Gorkio kalėjimą (psl. 182). Visa tai visiškai neatitinka tiesos. B.Puodžiūnas visiškai nebuvo LAF Vilniaus štabo narys. 1940 metų gegužę persikėlęs iš Kauno į Vilnių, kur tęsė studijas Vilniaus universitete, sovietams okupavus Lietuvą, jis įsitraukė į pogrindinę veiklą platino pogrindinius laikraščius. Ir suimtas jis buvo visai ne kaip LAF, apie kurį sovietiniai saugumiečiai tuo metu dar nieko nežinojo, o kaip pogrindinio Šaulių mirties bataliono narys. 1941 m. birželio 10 d., t.y. dar prieš prasidedant karui, Vilniaus miesto NKGB valdybos viršininkas čekistas G.Šarokas patvirtino kaltinamąją išvadą, kurioje kartu su B.Puodžiūnu buvo kaltinami Antanas Petkelis ir Jonas Markūnas, kaip priklausę kontrrevoliucinei nacionalistinei lietuvių sukilėlių organizacijai Šaulių mirties batalionas, kurio filialas yra Vilniuje. Čekistas G.Šarokas nutarė B.Puodžiūno, A.Petkelio ir J.Markūno bylą Nr. 780 nuosprendžiui priimti nusiųsti į Maskvą, į SSRS MVD ypatingąjį pasitarimą, kurio kompetencijoje tuo metu buvo panašių politinių bylų galutinis sprendimas. Tačiau dėl 1941 m. birželio 22 d. prasidėjusio Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo byla Maskvos nepasiekė. Birželio 24-osios paryčiais kaliniai, tarp jų ir B.Puodžiūnas, iš Vilniaus geležinkelio prekių stoties buvo išsiųsti į Sovietų Sąjungos gilumą. Liepos 3 dieną jis su savo likimo draugais pasiekė Gorkį, kur liepos 9-ąją buvo patalpintas į Gorkio NKVD kalėjimą Nr. 1. Jokiame kalėjime Maskvoje nei B.Puodžiūnas, nei to ešelono kiti kaliniai nebuvo ir negalėjo būti. Apie šio ešelono kelionę iš Vilniaus į Gorkį gana išsamiai yra aprašęs istorikas A.Anušauskas savo 1996 metais išleistoje knygoje Lietuvių tautos sovietinis naikinimas 1940-1958 metais. Vienok leidinio sudarytojai nerado reikalo tuo pasidomėti, o gaila. Tuomet nebūtų prirašę visokių nesąmonių. Iš tikrųjų tik vėliau, jau Gorkyje, sovietiniai saugumiečiai susigaudė, kad B.Puodžiūnas yra susijęs su V.Bulvičiaus aplinka ir tik spalio 26 dieną B.Puodžiūno ir jo likimo draugų bylą prijungė prie V.Bulvičiaus ir jo likimo draugų bylos. Taip Gorkio NKVD kalėjime atsirado V.Bulvičiaus, J.Kiliaus ir kt., iš viso 16 asmenų, byla Nr. 1258/842. Ir teisiamas B.Puodžiūnas buvo kartu su V.Bulvičiumi ir jo grupe. Tačiau Maskvos apygardos Karo tribunolo nuosprendis jiems visiems buvo paskelbtas lapkričio 28 dieną, o ne 26-ąją, kaip teigiama leidinyje. 1941 m. gruodžio 29 d. B.Puodžiūnas iš Gorkio buvo ištremtas į SSRS NKVD ypatingo režimo lagerį Viatlagą, o tik vėliau perkeltas į Solikamsko lagerį Molotovo (Permės) srityje. Visi šie, ir gerokai daugiau, čia suminėtų B.Puodžiūno bylos faktų yra Lietuvos ypatingajame archyve, reikia tik pasidomėti ir šiek tiek padirbėti. Akivaizdu, kad leidinio Lietuvos kariuomenės karininkai 1918-1953 rengėjai tokio darbo vengia, nes tai reikalauja nemažų darbo sąnaudų.
Ir vis dėlto nesuprantama, kodėl iki šiol atsakomybės už tai, kas rašoma apie tarpukario Lietuvos kariuomenės karininkus, iš LKKAS nepareikalauja Lietuvos nacionalinis muziejus. Juk jis yra už tai atsakingas. Nejau ir jis nejaučia jokios atsakomybės analizuojant Lietuvos istoriją? Aš, kaip buvusio tarpukario Lietuvos kariuomenės karininko karo lakūno, generalinio štabo pulkininko leitenanto, vėliau antisovietinės ir antinacinės rezistencijos dalyvio Juozo Jankausko sūnus, to niekaip negaliu suprasti.
© 2007 XXI amžius
|