|
Demokratijos atsakomybė už teisingumo įgyvendinimą
Edmundas SIMANAITIS
Pirmasis Istorinis komunizmo tribunolo (An Historical International
Trial) posėdis prasidėjo 1967 m. spalio 7 d. Vašingtono mieste,
Džordžtauno universiteto Nacijų salėje. Keturi dešimtmečiai praėjo
po pirmojo komunizmo tribunolo. Kas pasikeitė per šį laiko tarpsnį
ir ko reikėtų imtis toliau? Tada buvo susirinkę daug žymių teisės
ekspertų ir liudininkų, tiesiogiai patyrusių komunistinio režimo
represijas. Dalyvavo daug garbių svečių ir visuomenės atstovų.
Pasaulio viešoji nuomonė primena
Pasaulio viešosios nuomonės teismas (The Court of World Public Opinion), Antikomunistinių organizacijų asociacija, vadovaujama organizacijos Jaunieji amerikiečiai už laisvę (Young Americans for Freedom) ir nacionalinė katalikų spauda ėmėsi iniciatyvos svarstyti ir vertinti komunizmo nusikaltimus. Anksčiau buvusių laisvų, o dabar velkančių komunistų jungą tautų atstovai iš Kubos, Vengrijos, Čekoslovakijos, Estijos, Rumunijos, Ukrainos, Tibeto, Mongolijos ir kitų kraštų pasakojo teismui širdį veriančias istorijas ir liudijo komunistinių režimų padarytus nusikaltimus.
Tuo metu Jungtinėse Valstijose jau buvo susitelkusi nemaža diaspora nuo bolševikinio teroro iš tėvynės pasitraukusių lietuvių. Deja, tuomet į komunizmo tribunolą iš jos neatsirado atstovo, galinčio išvardyti bent svarbiausias okupanto padarytas piktadarystes lietuvių tautai, kultūrai, žmoniškumui ir, žinoma, genocido nusikaltimus. Galbūt Estijos atstovo parodymai galėtų būti laikomi kaip visų trijų Baltijos šalių balsas, nes okupantas vykdė genocido politiką pagal vieną scenarijų visose trijose Baltijos šalyse.
Teisėjų atstovavimo skalė
Tribunolo sudėtis penki teisėjai. Pirmieji keturi iš Pasaulio viešosios nuomonės teismo, būtent: pirmininkas dr. S.H.Slemeris, įžymus teisininkas iš Ohajo valstijos, atstovaujantis anglų kalbą vartojantiems žmonėms; dr. Stefanas Suskis, buvęs Čekijos diplomatas, Tarptautinės teisininkų komisijos narys, atstovaujantis čekams ir slovakams; dr. Emilijus Numesas Portuondas, buvęs Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos prezidentas ir Kubos diplomatas, atstovaujantis ispaniškai, portugališkai ir prancūziškai kalbantiems žmonėms; dr. Karlosas Marksas Sterlingas, buvęs Kubos diplomatas, atstovaujantis ispanų ir portugalų kalbas vartojantiems žmonėms, o penktasis teisėjas dr. D.S.Chenas iš Kinijos Respublikos, buvęs Teisės universiteto dekanas, atstovaujantis kinų, japonų, indų ir kitomis Azijos tautų kalbomis šnekantiems žmonėms.
Kaltinimai totalitariniam komunizmo režimui
Penkiolikai komunistų partijų ir jų bendrininkams buvo paskelbti šeši kaltinimai: agresyvių karų planavimu ir rengimu; dalyvavimu agresyviuose atviruose ir slaptuose karuose; siekimu varžyti asmens teisę laisvai išpažinti religiją; siekimu visuotinai atimti asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti; dalyvavimu remiant visuotinio vergiško darbo (slave labor) praktiką; dalyvavimu sąmoksle dėl nepriklausomų tautų apsisprendimo teisės panaikinimo.
Buvo iškilęs dramatiškas momentas dėl gynybos. Nors žiniasklaidoje iš anksto buvo skelbta apie šio Tribunolo darbą, neatsirado nė vieno komunisto, sutinkančio ginti komunizmo sistemą. O tais metais JAV universitetuose komunizmo sistemos simpatikų nestokota. Tada Tribunolo pirmininkas gynėju paskyrė advokatą Džozefą Keilą iš Vašingtono.
Nuosprendis komunizmui: kaltas
Dėl vietos stokos nėra galimybės apžvelgti liudytojų parodymus, pateiktus faktus ir argumentus. Įvyko šeši Tribunolo posėdžiai. Juose buvo išklausyti liudininkų parodymai apie komunistų ardomąją veiklą, masinį terorą, tautinės kultūros griovimą, riaušių organizavimą nepriklausomose valstybėse, tikėjimo laisvės varžymus ir mėginimus Bažnyčią paversti komunistų valdžios tarnaite. Buvo kalbėta ir apie Budapešto sukilimą 1956 metais, ir apie sovietų kolonijinio imperializmo kėslus.
Per tris dienas 29 liudytojai piešė komunizmo vaizdą, kuris, nepaisant laiko, vietos ir padėties, rodė, kad nuo Tibeto iki Ukrainos komunizmo metodai buvo šėtoniškai panašūs. Tribunolas paskelbė nuosprendį pagal kiekvieną kaltinimą. Ir kiekvienoje formuluotėje buvo žodis guilty kaltas.
Demokratinio pasaulio visuomenė prieš 40 metų atliko moralinę pareigą, iškeldama sunkiai paaiškinamą paradoksą, kai vieno totalitarinio režimo nacionalsocialistų nusikaltimus įvertino Tarptautinis tribunolas, o sovietų totalitarinio režimo padaryti kur kas didesni karo ir genocido nusikaltimai buvo nutylėti. Ar demokratija galėjo nematyti tokios neteisybės?
Totalitarinių režimų nusikaltimai vertintini vienodai
2000 metų birželį Vilniuje vyko Tarptautinis antikomunistinis kongresas ir visuomeninis Tribunolas, kuriuose dalyvavo 25 valstybių atstovai. 2005 metais, taip pat Vilniuje, vyko tarptautinė mokslinė antikomunistinė konferencija Vilnius 2005, kurioje dalyvavo devynių valstybių atstovai. Šiuose renginiuose įvairių šalių istorikai, politikai, teisininkai visapusiškai nagrinėjo šią skaudžią teisės, tarptautinės politikos ir demokratijos moralės pamatinę problemą.
Šių metų balandžio 19 dieną Lietuvai ir kitoms Europos Sąjungos naujoms narėms nepavyko į pagrindinį Europos Sąjungos sprendimą dėl rasizmo ir ksenofobijos įtraukti stalinizmo nusikaltimų sąvokos. Tačiau buvo pasiektas kompromisas: Europos Sąjunga, atsižvelgdama į Rytų ir Vidurio Europos šalių reikalavimus, imasi organizuoti visuomeninius debatus dėl totalitarinių režimų padarytų nusikaltimų teisinio vertinimo.
Žiniasklaida informavo, kad LR teisingumo ministras Petras Baguška Liuksemburge pateikė principinę Lietuvos poziciją totalitarinių režimų tiek nacizmo, tiek stalinizmo vykdyti nusikaltimai bei jų menkinimas ar neigimas teisiškai privalo būti traktuojami vienodai. Reikia tikėtis, kad Lietuvai aktualus istorinio teisingumo klausimas bus darbo tvarka aptartas Ministrų Taryboje ir Seime.
Įpareigojantis Lietuvos Respublikos Prezidento pastebėjimas
Prezidentas Valdas Adamkus savo metiniame pranešime balandžio 19 dieną konstatavo, kad patriotinis auklėjimas beveik atsidūrė nuošalėje, kad Lietuva, gindama savo ekonominius ar politinius interesus, pamiršta tokias vertybes kaip tautos atmintį ir pagarbą kovų už laisvę aukoms, pasitikėjimą valstybe, didžiavimąsi ja. O juk būtent dorovinės vertybės ir tautinis sąmoningumas lemia tautų galimybes ir valią realizuoti pamatines teises.
Paradoksas, tačiau nepriklausomoje Lietuvoje viena po kitos auga kartos, neturinčios nei visuotinio tautos istorijos vaizdinio, nei egzistencinės laisvės pajautos. Kita vertus, ar galime kaltinti švietimo ir ugdymo įstaigas, jei viešajame gyvenime iki šiol veikia vertybes atvirai ignoruojantis požiūris į sovietinės okupacijos sąlygomis vykdytus nusikaltimus.
Valstybės vadovo pastebėjimas skamba kaip įsakmus pilietinis įpareigojimas.
Demokratijos deivės statula Vašingtone
Šių metų birželio 12 dieną Vašingtone buvo atidengtas memorialas komunizmo aukoms atminti. JAV prezidentas Džordžas Bušas atidengimo iškilmėse kalbėjo, kad XX amžius įėjo į istoriją kaip kruviniausias amžius per visą žmonijos istoriją, kad JAV sostinėje pastatyta Demokratijos deivės statula paminklas, skirtas atminti imperinio komunizmo aukoms, ideologijai, kuri pareikalavo apie 100 milijonų nekaltų vyrų, moterų ir vaikų gyvybių. Prezidentas kalbėjo: Tai ir ukrainiečiai, mirę nuo Stalino sukelto bado, rusai, nužudyti per stalininius valymus, lietuviai, latviai, estai, išsiųsti į mirties stovyklas.
Šis faktas rodo, kad Vakarų pasaulis totalitarinio komunizmo nusikaltimų nelinkęs užmiršti ir laukia teisinio įvertinimo.
Komunistų ir nacionalsocialistų režimai dvyniai
Tiek sovietų, tiek nacių totalitarinių režimų imperinės politikos kėslai buvo vienodi. Stalinas ir Hitleris (kuris naudojosi ryšio priemonėmis iš Berlyno) su parankiniais Maskvos Kremliuje per kelias valandas pasidalijo Rytų Europos nepriklausomų valstybių teritorijas ir suplanavo Antrojo pasaulinio karo pradžią. Šis sąmokslas istorijoje minimas kaip Molotovo-Ribentropo paktas. Abiejų režimų palyginimas keliais svarbiausiais aspektais padeda objektyviai įvertinti totalitarizmo, kad ir kokia iškaba jis dangstytųsi, keliamas grėsmes taikai, humanizmui ir visai žmonijai.
Totalitariniams sovietų ir nacių režimams buvo būdingas vienvaldis diktatorius, aptariamu atveju Stalinas ir Hitleris. Diktatoriaus kultas tapdavo valstybine religija. Režimai rėmėsi viena politine jėga komunistų partija ir atitinkamai nacionalsocialistų partija. Abu režimai planavo ir vykdė kaimynių valstybių atžvilgiu agresyvią politiką. Valstybės buvo nukariautos, okupuotos prisidengus išvadavimu arba paverstos satelitėmis. Agresija buvo mėginama pagrįsti pseudomokslinėmis teorijomis. Sovietų komunistai rėmėsi klasių kovos principu. Vokiečių nacionalsocialistai propagavo rasės grynumo utopiją. Ir vienas, ir kitas totalitarinis režimas valdomose ir nukariautose teritorijose vykdė masines itin žiaurias genocido politikos akcijas: gyventojus įkalindavo, tremdavo ir žudydavo.
Nacių ir sovietų imperijos žlugo
Sovietų ir nacių režimų politikos tikslai iš esmės buvo tokie patys, skyrėsi tik metodai, priemonės ir ideologijų frazeologija. Abi socializmo utopinės versijos nacionalsocializmas ir brandus socializmas dėsningai žlugo. Vokiečių Trečiasis reichas išnyko pralaimėjęs Antrąjį pasaulinį karą 1945 metais, o Sovietų Sąjunga subyrėjo po 45 metų.
Abiejų totalitarinių režimų palyginimas tiesiog būtinas, nes antraip pateikiama iškreipta istorija. Kremliaus pastangos holokausto propaganda pridengti sovietų genocido nusikaltimus tolygus nusikaltimui, kurio toleravimas demokratijos sąlygomis nepateisinamas. Romos teisė bylojo: Socius fit culpae qui nocentem sublevat (kas palaiko nusikaltėlį, tas yra nusikaltimo bendrininkas). Todėl labai naudinga ir paveiku visada išryškinti režimų kėslų, metodų, priemonių bendrybes ir skirtybes. Pastarosios labai reljefiškai paryškina nacionalinių tradicijų įtaką bendrybėms vykdant genocido politiką.
Demokratija turi imtis prevencijos priemonių
Šių metų gegužės 27 dieną vykusiame Politinių kalinių ir tremtinių bendrijos suvažiavime Vilniuje buvo priimtas kreipimasis, adresuotas Lietuvos Respublikos Prezidentui, Seimo Pirmininkui, Premjerui ir šalies visuomenei.
Dokumente rašoma: Daugelyje šalių, žlugus komunistiniams režimams, tapo akivaizdūs jų nusikaltimų žmonijai ir žmoniškumui mastai. Komunistinės doktrinos viešpatavimo laikotarpiu, be kitų nusikaltimų, pasaulis neteko per 100 mln. nekaltų žmonių gyvybių. Lietuvoje per 50 Sovietų Sąjungos okupacijos metų per 300 tūkst. mūsų piliečių tapo genocido aukomis, dar daugiau pasitraukė į priverstinę emigraciją. Kas antras Lietuvos vyras tapo genocido auka.
Neretai pasigirsta nuomonių, kad, komunizmui žlugus, jo antihumaniška ir iš esmės nusikaltėliška ideologija neturi ateities. Deja, taip nėra. Artimajame užsienyje vis aktyviau reiškiasi politinės jėgos, siekdamos perimti ir tęsti nacionalsocialistų ir socialbolševikų (komunistų) grobuonišką imperinę politiką. Tos jėgos nesiskaito su priemonėmis ir, atvirai niekindamos ir paneigdamos tautų apsisprendimo teisę, kelia realią grėsmę Vakarų pasaulio demokratijai. Pakanka prisiminti vien Tibeto ir Čečėnijos tragedijas.
Komunizmo paveldo grėsmė verčia daryti išvadas
Pirma, skaudi XX amžiaus patirtis akivaizdžiai patvirtina išvadą, kad totalitarizmas kelia mirtiną pavojų tautoms, demokratinėms valstybėms, taikai ir neišvengiamai tampa genocido ir karo nusikaltimų grėsme. Nūdienos Rusijoje gausėja agresyvaus imperializmo apraiškų. Kibernetinės agresijos kampanija prieš Estiją tiesmukai pademonstravo, kad Rusija Baltijos šalis tebelaiko savo laikinai prarastu grobiu.
Antra, propagandinis imperininkų teiginys, neva Baltijos šalių nepriklausomybė tėra tik JAV imperialistų mėginimas sukurti buferį tarp Rusijos ir Europos Sąjungos, gavo labai aiškų atsakymą Estija nėra buferis tarp Rusijos ir ES, o Europos Sąjungos rytinė siena. Šis politinis paaiškinimas labai svarbus ir vienodai reikšmingas visoms Baltijos šalims. Tačiau įvykių seka parodė, kad vien politinio paaiškinimo nepakanka.
Trečioji išvada byloja, kad demokratija gali apsiginti tik vienydama pastangas ir rengdamasi ginti bendrąsias vertybes, iš kurių pirmoji ir yra laisvė arba valstybingumo gynimas. Jeigu valstybė neskiria pakankamai dėmesio pilietinei visuomenei ugdyti, veiksminga savigyna paprasčiausiai neįmanoma.
Ketvirta, buvo įtikinamai ir labai aiškiai pademonstruotas naujas agresijos būdas kibernetinis karas. Tai leidžia daryti išvadą, kad komunistinės Sovietų Sąjungos teisių ir atsakomybės perėmėja Rusijos Federacija nepakeitė komunistinio imperinio požiūrio į Baltijos šalis.
Penkta, Estijos užpuolimas parodė, kad visuomenės moralinis nusiteikimas ginti savo teises ir laisves buvo ir lieka aktualus, tačiau reikalingos naujos diplomatinės pastangos, nes įprastinių gynybos priemonių jau nepakanka. Reikia tikėtis, kad bus sukurtos veiksmingos kontrpriemonės ir masinėms kibernetinėms atakoms stabdyti ar neutralizuoti.
Šešta, kol laisvas demokratinis pasaulis nesukurs ir nepradės taikyti prevencijos priemonių, kad nusikalstama komunistinė ideologija ir praktika neturėtų palankios dirvos gyvuoti arba pasikeitusi atsirasti kitu pavadinimu, tol pasaulio visuomenės demokratinei raidai grės nuolatiniai pavojai.
Septinta, prevencinės priemonės bus galimos ir veiksmingos tik tuomet, kai komunizmo doktrina bus visapusiškai, taip pat ir teisiškai, įvertinta, kaip tai įvyko nacizmo atveju Niurnberge.
Aštunta, mokslinė konferencija Komunizmą į Tarptautinį tribunolą vertintina kaip lietuvių perimtas iš amerikiečių Pirmojo tribunolo veiklos tęsinys ir drauge dalykiška, veiksminga pilietinės visuomenės reakcija į Respublikos Prezidento pateiktą padėties vertinimą.
Devintoji išvada pati svarbiausia pilietinė visuomenė turi nuosekliai siekti, kad nevyriausybinių organizacijų pastangos tarptautinės teisės verdiktu įvertinti komunizmo nusikaltimus būtų perimtos valstybinės valdžios institucijų ir kad Lietuvos Respublikos vardu būtų imtasi organizuoti Tarptautinį tribunolą komunizmo nusikaltimams ištirti ir pasmerkti.
Iš tikrųjų tai kilni pilietinė pareiga, saistanti atsakomybės už tėvynės likimą ryšiais visų kartų piliečius.
© 2007 XXI amžius
|