Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Prasminga vasaros stovykla Rukloje

Gintaras VISOCKAS

Moksleiviai (iš kairės) kuršėniškis Gediminas Lesutis ir iš Punsko atvykęs Tomas Marcinkevičius teigė esą patenkinti Rukloje organizuota stovykla

Moksleivių vaidinimą su didžiausiu susidomėjimu stebėjo (iš dešinės) Didžiosios Kovos apygardos vadas dimisijos kapitonas Augustinas Švenčionis, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro vyresnysis specialistas Sigitas Siudika ir LGGRTC Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė

Lietuvos istorija besidomintys moksleiviai šoko, dainavo, vaidino, pasakojo... Autoriaus nuotraukos

Rašytojo, publicisto Viliaus Bražėno kalba moksleiviams nepabodo

Praėjusią savaitę Rukloje baigėsi savaitę trukusi moksleivių vasaros stovykla. Ne bet kokia, o labai graži, prasminga stovykla. Ruklos mokomajame pulke ilsėjosi apie 50 vyresniojo amžiaus vaikų, besidominčių Lietuvos istorija. Visi jie – „Lietuvos kovų už laisvę ir netekčių istorijos“ konkurso laureatai. Ši atranka organizuojama jau dešimt metų iš eilės. Norintys dalyvauti konkurse privalo pateikti rašinių apie pokario partizanų kovas Lietuvoje. Brandžiausių, labiausiai pavykusių kūrinių autoriai kviečiami į stovyklą. Konkurso organizatoriai – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centras (LGGRTC).

Kur pažvelgsi – vien tik šou

Aplankyti tokio pobūdžio stovyklą knietėjo jau seniai. Šiandien – kaip niekad daug įvairiausio pobūdžio renginių tiek mieste, tiek kaime. Ir jaunimui, ir suaugusiems. Tačiau prasmingus, gražius susibūrimus dažniausiai stelbia triukšmingi, spalvoti, techniniais efektais papuošti, o iš tikrųjų – tušti, paviršutiniški, lėkšti pasilinksminimai, vadinami mums neįprastu, svetimu vardu – šou. Kur pasisuksi, kur pažvelgsi – vien tik šou, skatinantys gerti alų, dainuoti anglų kalba sukurtas dainas, beprasmiškai kvailioti. Nenoriu pasirodyti senamadiškas. Tiek jaunam, tiek garbaus amžiaus sulaukusiam reikia visko, net ir pakvailiojimų. Tačiau šou nūnai akivaizdžiai stelbia rimtuosius renginius.

O ir rimtieji renginiai ne visuomet vykusiai organizuojami: be išmonės, be pasilinksminimo elementų. Tiesiog sueinama į salę ar aištę prie paminklo susakyti patriotinių, tačiau nuobodžiai, tiesmukai surašytų kalbų. Kiekvienas oratorius šventai įsitikinęs, jog kuo ilgiau kalbės, kuo dažniau vartos žodį „Lietuva“, „patriotizmas“, „valstybingumas“, tuo jo kalba bus reikšmingesnė ir svaresnė. Tokie kalbėtojai būtinai papeiks jaunimą, girdi, visiškai abejingą Lietuvos reikalams, nė neįtardami, jog valandas trunkančiomis savo tiesmukomis kalbomis jie dar labiau atbaido jaunąją kartą.

Kas pasakys pačią nuobodžiausią kalbą?

Niekad nepamiršiu, kaip Alytuje prieš keletą metų buvo surengtas Dzūkijos partizanų pagerbimas, į kurį suvažiavo ne tik buvusieji miško broliai, bet ir valdžios, kariuomenės atstovai. Gausiai susirinko ir kelių Alytaus mokyklų moksleiviai. Regis, buvo puiki proga pabandyti sudominti jaunuosius alytiškius didvyriška partizanų kova. Tačiau renginys davė priešingą, atvirkščią rezultatą. Tokio nuobodaus minėjimo dar nebuvau regėjęs. Į tribūną veržėsi visi bent kiek pokario kovose dalyvavę liudininkai. Ir tarpusavyje tarsi rungtyniavo, kuris iš jų pasakys kuo ilgesnę ir nuobodesnę kalbą. Ypač tąsyk pasižymėjo ponas Kizelavičius. Iki šiol prisimenu jo pavardę. Kalbėjo taip ilgai, kad moksleiviai, klausydamiesi jo kalbos, ėmė alpti. Tądien buvo karšta kaip niekad. Spigino kaitri vasaros saulė. Todėl nė kiek nenuostabu, kad keli jaunuoliai ir merginos apalpo. Tačiau pranešėjas tarsi nematė prieš save nuobodžiaujančių veidų ir toliau kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo. Nesunku įsivaizduoti, kokią nuomonę apie partizanus, tremtinius ir visą pokarį susidarė tie apalpę jaunuoliai. Kitą sykį jų jau varu nenuvarysi į panašaus pobūdžio renginį. Šalia stovėję alytiškiai pradėjo replikuoti, esą visai kaip sovietiniais laikais: kalbos – nuobodžios, ilgos, o nutraukti jų – nevalia. Apkaltins nelojalumu. Dabar neprisimenu, kas buvo to renginio organizatorius. Tačiau akivaizdu, kad minėjimo šeimininkai nedrįso nušvilpti Kizelavičiaus. O vertėjo bent jau mandagiai pakviest pailsėti...

Laužas Taruškų girioje

Niekad nepamiršiu buvusio partizanų ryšininko, tremtinio Antano Šimėno organizuoto susitikimo su Panevėžio moksleiviais. Juos buvęs partizanų ryšininkas pakvietė ne į mokyklos salę, net ne į muziejų. Moksleiviams buvo organizuota išvyka į Taruškų girią, kur žemėje įkastos kelios restauruotos partizanų žeminės. Taigi savo gyvenimo istoriją A.Šimėnas moksleiviams papasakojo miške, prie laužo. Ir dėstė įtaigiai, žaismingai. Jis visiškai nenorėjo pasigirti, koks buvo tvirtas, bebaimis, nepalaužiamas. Atvirkščiai. Pasakojo, kaip bijodavo eidamas atlikti partizanų užduoties, kaip susipažino su būsima žmona, kaip buvo sunku tremtyje auginti vaiką. Beje, temstant moksleiviams ant laužo buvo iškepta dešrelių, surengti šokiai, diskoteka vadinami. Naktį moksleiviai praleido žeminėse, miegodami kareiviškuose miegmaišiuose. Kitos dienos rytą Panevėžio savanoriai, vadovaujami tuometinio vado Ričardo Leikaus, surengė moksleiviams šaudymo varžybas. Panevėžio rinktinės savanoriai moksleivius taip pat išmokė, kaip sliuogti virve virš skardžio, kaip lauko sąlygomis įsirengti pirtį, kaip apsisaugoti nuo uodų. Po tos išvykos buvęs partizanų ryšininkas A.Šimėnas tapo geriausiu moksleivių draugu. Buvusiam tremtiniui jau nebereikėjo klausti moksleivių, ar jie nori važiuoti į Taruškų girią. Patys moksleiviai klausdavę A.Šimėno, kada vėl bus organizuojama nakvynė partizanų žeminėse.

Pokario istorijomis sudomino mokytoja

Praėjusią savaitę Ruklos mokomajame pulke surengtos stovyklos taip pat nepavadinsi nevykusia. Visi kalbinti moksleiviai, tiek ir vyresniojo amžiaus, tiek ir penktokai, tvirtino, jog čia jiems – smagu, linksma, jie norėtų dalyvauti stovykloje ir kitąmet. Štai Kuršėnų Pavenčių vidurinės mokyklos vienuoliktokas Gediminas Lesutis teigė, kad tokio pobūdžio stovykloje jis – pirmą sykį. Tačiau tikrai nesigailįs čia atvykęs. Jis nesigėdija sakyti, jog yra patriotas, jog jam rūpi Lietuvos ateitis. Gediminą istorija sudomino mokytoja. Būtent ji paragino dalyvauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro organizuojamame konkurse. Pagal buvusio partizano dainos žodžius G.Lesutis sukūrė muziką, ir šitaip laimėjo konkursą. Už tai, kad susidomėjo pokario istorija, jis dėkingas ir savo močiutei. Domėtis Lietuvos praeitimi skatino ir tėvai, tačiau labiausiai dėl to džiaugiasi jo senelė. Būtent stovykloje jis išvydo režisieriaus Jono Vaitkaus sukurtą meninį filmą „Vienui vieni“. Filmas palikęs gilų įspūdį. Sukrėtė iki pačių sielos gelmių. „Aš labai įsijaučiau ir po filmo dar ilgai svarsčiau, kodėl taip tragiškai susiklostė niekam nieko bloga nepadariusios lietuvių šeimos likimas. Su didžiausiu įdomumu žiūrėčiau visus meninius filmus apie pokarį, deja, daugiau nėra sukurta“, – pasakojo G.Lesutis. Baigęs vidurinę mokyklą Gediminas žada studijuoti arba žurnalistiką, arba Tarptautinių santykių ir politikos institute.

Atvyko iš Punsko

Tomas Marcinkevičius į Ruklą atvyko iš Punsko Kovo 11-osios licėjaus. Tai jau nebe pirmas kartais, kai jis dalyvauja konkurse. Tiesa, pirmą sykį jis į stovyklą pakliuvo atsitiktinai, tarsi ir avansu. Tiesiog praėjusiais metais į stovyklą negalėjo atvykti viena konkurso laureatė iš jo licėjaus. Tada mokytojai pasiūlė važiuoti Tomui. Vaikinas sutiko. Pernai organizuota stovykla jis liko labai patenkintas, ir šiemet jau dalyvavo sąmoningai, kaip visateisis narys. T.Marcinkevičius komisijai yra pateikęs rašinį apie pokario rezistencijos dalyvį Bronių Makauską. Su rašinio herojumi jį supažindino senelis Jurgis Valinčius. Rašyti apybraižą apie B.Makauską jam padėję ir tėvai Irena bei Romas Marcinkevičiai, kurie abu mokytojauja Suvalkuose ir Punske. Moksleivis tvirtina, kad baigęs licėjų Lenkijoje bandys studijuoti kokioje nors aukštojoje mokykloje Lietuvoje. Jam čia labai patinka. Į Lietuvą jis atvažiuoja kiekviena proga, jei tik organizuojama kokia nors ekskursija ar išvyka į teatrą, koncertą, parodą.

Ragino domėtis politika

Ruklos mokomojo pulko teritorijoje veikusią stovyklą aplankė Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro Memorialinio departamento direktorė Gintarė Jakubonienė, centro vyresnysis specialistas Sigitas Siudika, Lietuvos laisvės kovų sąjūdžio Prezidiumo narys, Didžiosios Kovos apygardos vadas dimisijos kapitonas Augustinas Švenčionis ir rašytojas, publicistas Vilius Bražėnas. Istorija besidomintys moksleiviai svečiams surengė nedidelį, bet prasmingą, įdomų, žaismingą ir kartu lietuvišką, tautišką vaidinimą. Svečiai moksleivius ragino ir toliau domėtis istorija, nebūti abejingais Lietuvos reikalams. Ypač įsiminė rašytojo, publicisto V.Bražėno žodžiai, esą melstis reikia taip, lyg viskas priklauso nuo Dievo, o dirbti verta taip, tarsi viskas priklausytų tik nuo darbo. Šiuos žodžius jis išgirdęs prieš 40 metų iš vieno liuteronų pastoriaus. Ši taisyklė jam giliai įsirėžusi į atmintį, ir jis ja vadovaujasi visą gyvenimą. Pasak daug metų Amerikoje lektoriumi dirbusio V.Bražėno, jaunuoliai neturėtų tikėti tais netikrais pranašais, kurie tvirtina, esą jie dar per jauni politikai, esą domėtis politika – blogas, ne itin garbingas užsiėmimas. „Lietuvos ateitis – jūsų rankose, o kartu – ir Europos ateitis. Europoje – daug gražių dalykų, bet ten yra ir daug taisytinų reiškinių. Taigi duokime senstančiai, pavargusiai, dažnusyk tik vartotojiškas nuostatas garbinančiai Europai pavyzdį, kaip iš tiesų reikia tvarkytis savo kieme. Vykite šalin tuos, kurie sako, esą nieko negalima pakeisti, tokie niurgzliai – labai pavojingi“, – kalbėjo publicistas ir rašytojas V.Bražėnas. Moksleiviai jo klausėsi, beje, su didžiuliu susidomėjimu. Ypač jaunimui patiko svečio žodžiai, esą pirmiausia kalti suaugusieji, jei vaikai nesidomi niekuo – nei istorija, nei politika, nei kultūra.

Baltarusijos ir Kaliningrado lietuviai neatvyko

Po susitikimo su moksleiviais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centro darbuotojai, duodami interviu „XXI amžiui“, apgailestavo, kad į šias stovyklas niekaip nepavyksta prisišaukti lietuvių, gyvenančių Baltarusijoje ir Kaliningrado srityje. Štai Lenkijos lietuvių vaikai noriai dalyvauja konkurse, noriai važiuoja į stovyklą, kasmet organizuojamą vis kitoje Lietuvos vietoje. O štai Baltarusijos ir Kaliningrado lietuviai į jų raginimus dar nė sykio neatsiliepė. Nė vienas lietuvis. Nors pasiūlymai dalyvauti konkurse siunčiami kasmet – ir iš jų centro, ir iš Tautinių mažumų departamento. Memorialinio departamento direktorė G.Jakubonienė apgailestavo, kad šią stovyklą, nors ji jau organizuojama nebe pirmus metus, ignoruoja stambioji Lietuvos žiniasklaida. Per dešimt metų, kai pradėtos rengti šios stovyklos, žurnalistai iš stambiųjų dienraščių tik vieną sykį buvo atvažiavę. Ji niekaip negalinti suprasti, kodėl spaudos darbuotojai atskuba tik tada, kai įvyksta kokia nors nelaimė, o tuomet, kai viskas klostosi kaip iš pypkės, – ne. Centro vyresnysis specialistas S.Siudika informavo apie planus steigti partizano „Dzūko“ vardo kultūrinę premiją. Jis įsivaizduoja, kad ši premija turėtų būti itin solidi, itin garbinga. Todėl be Vyriausybės ir Seimo paramos čia niekaip neišsiversi. Jis tiki, kad tokia premija anksčiau ar vėliau bus įkurta. Tačiau kol kas Vyriausybė dar neskyrusi finansinės paramos, taigi nėra ir premijos, kuria būtų galima skatinti rezistencijos tema besidominčius menininkus. Apgailestauta, kad mokyklose pokario kovoms teskirta vos viena valandinė pamoka, per kurią niekaip net paviršutiniškai neišgvildensi, kokia baisi tragedija iš tiesų vyko Lietuvos miškuose 1944–1953 metais.

© 2007 „XXI amžius“