Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    šiandien
Požiūris
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai

Bažnyčios vienybės keliu

Mindaugas BUIKA

Šv. Pijaus X brolijos vadovas vysk. Bernardas Felajis dėkojo Šventajam Tėvui už iki II Vatikano Susirinkimo galiojusio Romos Mišiolo teisių sustiprinimą

Šv. Pijaus X brolijos vadovas vysk. Bernardas Felajis dėkojo Šventajam Tėvui už iki II Vatikano Susirinkimo galiojusio Romos Mišiolo teisių sustiprinimą

Pasaulio episkopatuose toliau palankiai reaguojama į popiežiaus Benedikto XVI paskelbtą motu proprio (savo paties iniciatyva) apaštalinį laišką, kuriuo išplečiama galimybė naudoti lotyniškąjį Romos Mišiolą, galiojusį iki II Vatikano Susirinkimo (1962-1965) sąlygotos liturginės reformos. Teigiamai jį vertina ir ekleziologijos ekspertai, nurodydami Šventojo Tėvo siekimą stiprinti Bažnyčios vienybę ir įsiklausyti į tikinčiųjų pageidavimą. Susilaukta ekskomunikuoto arkivyskupo Marselio Lefebvro sekėjų padėkos, taip pat nepagrįstos žydų organizacijų kritikos.

Vokietijos ir Prancūzijos episkopatų palankumas

Vokietijos vyskupų konferencijos pirmininkas Maino vyskupas kardinolas Karlas Lemanas sakė, kad dokumentas „Summorum Pontificum“, išplečiantis 1962 metų Mišiolo naudojimą, yra svarbus žingsnis Bažnyčios gyvenime. Specialiai liepos 7 dieną paskelbto Benedikto XVI motu proprio proga surengtoje spaudos konferencijoje kardinolas K.Lemanas aiškino esąs „absoliučiai įsitikinęs, jog tai yra teigiamas žingsnis kiekvienam, kuris prisirišęs prie šios šv. Mišių aukojimo formos ir nenori būti nustumtas į kampą, tarsi priklausytų sektai arba kažkam, kas nenormalu“.

Būtų labai neteisinga taip vertinti lotyniškąją šv. Mišių liturgiją, kurią Bažnyčia naudojo šimtmečius, pabrėžė ganytojas. Tie, kurie taip daro ir bando atskirti liturgiją, buvusią iki II Vatikano Susirinkimo ir vėlesnę, „iš tikrųjų nieko nesupranta“. Realiai nėra trūkio tarp „ikisusirinkiminio“ ir „posusirinkiminio“ liturginio Bažnyčios gyvenimo, bet „tęstinumas evoliucijoje“, kuriam dažnai nepakankamai skiriama dėmesio.

Vokietijos episkopato vadovas pripažino, kad jo šalyje katalikų, norinčių tradicinės lotyniškosios šv. Mišių formos, nėra labai didelis skaičius.

Bet diecezijose susidarė grupės tikinčiųjų, kurios prašo celebruoti šv. Mišias lotyniškai ir pagal naująsias Šventojo Tėvo nuorodas jų troškimas parapijose turi būti patenkintas.

Prancūzijos vyskupų konferencijos pirmininkas Bordo arkivyskupas kardinolas Žanas Pjeras Rikaras savo pareiškime nurodė, kad paskelbtąjį dokumentą „Summorum Pontificum“ popiežius Benediktas XVI pirmiausia skyrė katalikams tikintiesiems, kurie yra „ištikimi Šventajam Tėvui, gerbia II Vatikano Susirinkimo autoritetą ir nori naudoti 1962 metų lotyniškąjį Mišiolą“. Pastebėjęs, kad „senoji liturgija daugelį amžių dvasiškai stiprino katalikų tikėjimą, tai gali daryti ir šiandien“, ganytojas pabrėžė, jog II Vatikano Susirinkimas buvo ne „trūkis“, bet tęstinumas Bažnyčios tradicijoje.

Kardinolas Ž.Rikaras aiškino, kad Benediktas XVI naujuoju motu proprio apaštaliniu laišku siekia, kad II Vatikano Susirinkimo mokymo sąlygotos liturginės reformos suformuoti tikintieji ir vadinamieji tradicionalistai „pradėtų kelionę į susitaikinimą ir bendrystę“. Šventasis Tėvas labai trokšta visų katalikų vienybės ir darnos, jis nori „sutaikyti Bažnyčią su savo liturgine praeitimi“. Tai taip pat gestas ir arkivyskupo M.Lefebvro sekėjų atžvilgiu, tačiau „Popiežius žino, kad šiuo atveju skirtumai yra ne tik liturginiai“, sakė Prancūzijos episkopato vadovas.

Jis priminė, kad Benediktas XVI naujuoju potvarkiu patvirtino, jog reformuotas 1970 metų Mišiolas lieka įprastinė šv. Mišių liturgijos šventimo forma. „Tai nėra biritualizmas, bet vienas ritas, kuris gali būti celebruojamas dviem būdais. Taigi daugumai katalikų niekas nesikeičia“, – sakė kard. Ž.Rikaras.

Sąveika, vedanti į abipusį praturtinimą

Kad savo apaštaliniu laišku „Summorum Pontificum“ popiežius Benediktas XVI nesiekia daryti „revoliucinių permainų“ liturgijoje, pripažino ir Šventojo Sosto atstovas ryšiams su žiniasklaida jėzuitas kunigas Federikas Lombardis. Komentuodamas naująjį dokumentą per Vatikano radiją tėvas F.Lombardis sakė, kad leidimu plačiau naudoti paskutinės ikisusirinkiminės 1962 metų redakcijos lotyniškąjį Mišiolą „nesiekiama daryti jokios revoliucijos šiuolaikinės liturgijos, kuri buvo atnaujinta po II Vatikano Susirinkimo, atžvilgiu“. Popiežius nenori primesti jokio „grįžimo atgal“, taip pat nesiekia susilpninti Susirinkimo mokymo bei vyskupų autoriteto ir atsakomybės.

Popiežius paprasčiausiai nori pasiūlyti tiems, kurie jaučia gilų troškimą celebruoti liturgiją ta Romos rito forma, kuri buvo naudojama anksčiau, ir tai daryti ramioje aplinkoje, jaučiant palankumą didžiojoje katalikų bendruomenėje, į kurią jie būtų tinkamai integruoti. Priešingai, spartus 1970 metų reformuoto Mišiolo įvedimas greičiau priminė tikrą „revoliuciją“, kuri daugelio tikinčiųjų buvo priimta kaip radikalus atsitraukimas nuo ligtolinės Bažnyčios tradicijos. Tarp negatyvių tokių staigių permainų pasekmių buvo ir suformuotas įspūdis, kad jeigu liturgija gali būti pakeista kone „per vieną naktį“ atmetant senąsias celebravimo formas, tai viską galima keisti, netgi Bažnyčios magisteriumą. Popiežius Benediktas XVI, ne kartą anksčiau kalbėjęs ir rašęs apie tokiu būdu padarytą žalą katalikiškajam identitetui, dabar naujuoju dokumentu siekia užgydyti tas žaizdas.

Dabar Šventasis Tėvas nori, kad Romos rito dviejų celebravimo formų taiki koegzistencija abi jas vestų ne į priešpriešą viena kitai, bet į „abipusį praturtinimą“, aiškino kunigas F.Lombardis. Jeigu senoji lotyniškoji celebravimo forma pasižymi gilesniu sakralumu, tai naujoji, vartojant nacionalines kalbas, be abejonės, turi gausesnių išraiškos elementų, todėl abipusė sąvoka joms abiem yra naudinga. Popiežius Benediktas XVI savo posinodiniame apaštaliniame paraginime „Sacramentum Caritatis“ kalba apie „ars celebrandi“ vystymą, ir kaip tik šios dvi šv. Mišių šventimo formos galėtų tam pozityviai pasitarnauti. Naujajame dokumente Šventasis Tėvas tai vadina „reformos reforma“.

Neigiama piktnaudžiavimų įtaka

Kunigas F.Lombardis sakė, jog dokumento „Summorum Pontificum“ siekis yra įtikinamai paskelbti visiems katalikams, kad „liturgija turi būti celebruojama rūpestingai ir pagarbiai, nes per ją mes komunikuojame su Dievo slėpiniu“. Jeigu šios pagarbos trūksta, kenčia ne tik atskiri asmenys, bet visa Bažnyčia, nes piktnaudžiavimai sėja pasidalijimus.

Neatsitiktinai Jungtinių Valstijų vyskupų konferencijos liturginė komisija publikuotame popiežiaus Benedikto XVI naujojo moto proprio laiško komentare, be M.Lefebvro šalininkų, išskiria tris tikinčiųjų katalikų grupes, kurios turi ypatingą ryšį su ikisusirinkimine liturgija. Pirmiausia tai vyresnės kartos žmonės, kurie prie jos priprato vaikystėje ir šiai celebravimo formai jaučia nostalgiją. Kitą grupę sudaro jauni žmonės, kurie, anot Šventojo Tėvo, „iš naujo atrado šią liturginę formą, pajuto jai potraukį ir nutarė, jog ji jiems ypač tinka susitikimui su šventosios Eucharistijos slėpiniu“.

Pagaliau trečią grupę sudaro tie katalikai tikintieji, kuriems teko patirti klaidingą vadinamąjį „kūrybingumą“ posusirinkiminės liturgijos celebravime, kurį tiksliai būtų galima apibrėžti kaip piktnaudžiavimą. Popiežius Benediktas XVI apaštaliniame laiške „Summorum Pontificum“ pripažįsta, jog tokios „savavališkos deformacijos“ tvirto tikėjimo žmonėms yra sunkiai pakeliamos ir „sukėlė didelį skausmą“. Dabar kaip tik senosios ir reformuotos liturgijos formų sąveikoje reikėtų laukti tokių savavališkų liturgijos šventimo deformacijų sumažėjimo.

Atvertos durys Šv. Pijaus brolijai

Nors popiežiaus Benedikto XVI dokumentas „Summorum Pontificum“ nėra tiesiogiai adresuotas vadinamiesiems lefebvristams, kurie yra susibūrę į Šv. Pijaus X broliją, tačiau jo paskelbimas „plačiai atvėrė duris sugrįžti į bažnytinę bendrystę“, sakė už naujojo moto proprio įgyvendinimą atsakingas „Ecclesia Dei“ komisijos pirmininkas kardinolas Darijus Kastriljonas Ojosas. Jis netgi tvirtino, kad jeigu po tokio Šventojo Tėvo „akto jie nesugrįš, aš to negaliu suprasti“.

Arkivyskupo M.Lefebvro įpėdinis, 600 tūkst. tikinčiųjų ir per 400 kunigų turinčios Šv. Pijaus X brolijos vadovas vyskupas Bernardas Felajis savo pareiškime išreiškė pasitenkinimą, kad dokumentu „Summorum Pontificum“ sustiprintos palaimintojo Jono XXIII redaguoto 1962 metų Mišiolo teisės ir „aiškiai pripažinta, kad jo naudojimas niekad nebuvo panaikintas“. Brolija „reiškia savo gilią padėką Aukščiausiam Pontifikui už šią didelę dvasinę malonę“, teigiama pareiškime. Vyskupas B.Felajis kartu pripažįsta, jog tai tik pirmas žingsnis į susitaikymą ir daugelis „sunkumų išlieka“, tačiau brolija tikisi, kad tai sukurs palankų klimatą tolesnėms deryboms dėl sugrįžimo sąlygų. Pagrindas tokiam keliui, lefebvristų vadovo nuomone, taptų ekskomunikos dekretų atšaukimas.

Po to, kai arkivyskupas M.Lefebvras be Vatikano sutikimo konsekravo keturis vyskupus, popiežius Jonas Paulius II 1988 metais patvirtino, jog toks neteisėtas poelgis iš esmės yra „schizmos aktas“ su automatiška dalyvių ekskomunika. Naujų vyskupų konsekravimas sužlugdė ir Šventojo Sosto derybas su arkivyskupu M.Lefebvru, kurias Popiežiaus vardu vedė tuometinis Tikėjimo doktrinos kongregacijos prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis popiežius Benediktas XVI). Po arkivyskupo M.Lefebvro mirties 1991 metais, vadovavimą Šv. Pijaus X brolijai perėmusį vyskupą B.Felajį popiežius Benediktas XVI privačioje audiencijoje buvo priėmęs 2005-ųjų rugpjūčio pabaigoje.

Nors ištikimybė senajai lotyniškajai liturgijai yra vienas pagrindinių lefebvristų grupės identiteto bruožų, tačiau nesutarimai su Šventuoju Sostu apima žymiai didesnę sritį. Šv. Pijaus X brolija nepritaria II Vatikano Susirinkimo mokymui apie religijos laisvę, ekumenizmą, tarpreliginius santykius bei kitiems klausimams. Taigi laukia netrumpas kelias į susitaikymą. Kad išlieka daug sunkumų, savo laiške „Summorum Pontificum“ pripažįsta ir popiežius Benediktas XVI. Bendras atmosferos gerėjimas ir pasirengimas dialogui galėtų paspartinti suartėjimo paieškas.

Antisemitiška nesimelsti už atsivertimą

Paskelbus apaštalinį laišką „Summorum Pontificum“, kiek netikėtai iškilo problemų Vatikano santykiuose su žydais, nes daugelis jų organizacijų, ypač Jungtinėse Valstijose, paskelbė protestą dėl 1962 metų Mišiolo liturgijoje neva esančio antisemitizmo. Štai netgi garsusis Vyzentalio centras paragino popiežių Benediktą XVI paskelbti, kad „Didžiojo penktadienio pamaldų lotyniškasis tekstas prieštarauja dabartiniam Bažnyčios mokymui“. Žinoma, visuose panašiuose pareiškimuose yra tam tikra dalis dviveidiškumo, nes „Summorum Pontificum“ iš esmės papildo tai, ką ankstesnis popiežius Jonas Paulius II pradėjo 1988 metais savo dokumente „Ecclesia Dei Adflicta“, leisdamas tam tikromis sąlygomis naudoti ikisusirinkiminę liturgiją. Tuomet žydų organizacijos nereiškė jokių protestų, o štai dabar popiežiui Benediktui XVI pasipylė nepagrįsti priekaištai.

Pirmiausia dėl Tridento šv. Mišių Didžiojo penktadienio liturgijos maldos teiginio „Oremus et pro perfidies Judaeis („Pasimelskime ir už neištikimuosius žydus“). Jį jau pakeitė popiežius Jonas XXIII dar 1959 metais, eliminuodamas būdvardį „perfidies“ („neištikimieji“). Taigi 1962 metų Romos Mišiole šios sąvokos neliko. Naujajame dokumente „Summorum Pontificum“ popiežius Benediktas XVI griežtai apriboja senosios liturgijos naudojimui Velykų tridienį. Tačiau kai kurie žydų veikėjai teigia, kad pati malda „už žydų atsivertimą“ yra nesuderinama su geranorišku tarpreliginiu dialogu.

Ką gi, čia verta priminti žymaus JAV katalikų publicisto Patriko Bjukeneno taiklią mintį, kad katalikams yra privalu melstis už visų žmonių atsivertimą į Kristų, kuris yra vienintelis Išganytojas, ir šio reikalavimo, žinoma, negalėjo atšaukti II Vatikano Susirinkimas. „Iš tikrųjų jeigu tikima, o pamaldūs katalikai kaip tik yra tokie, kad Kristus ir Jo Bažnyčia turi raktus nuo Dangaus Karalystės, tai būtų antisemitiška nesimelsti už žydų atsivertimą,“ – sakė P.Bukenenas.

Per pastaruosius 40 metų katalikų ir žydų dialogas yra pasiekęs žymių laimėjimų, todėl nesusipratimai dėl 1962 metų Romos Mišiolo naudojimo neturėtų susilpninti esamų santykių. Popiežius Benediktas XVI savo 2005 metų kalboje, skirtoje paminėti II Vatikano Susirinkimo dekreto „Nostra Aetae“ paskelbimo 40-metį, sakė esąs įsipareigojęs prisidėti prie nesusipratimų įveikimo katalikų ir žydų dialoge, kurių gali pasitaikyti dėl ankstesnių tekstų leksikono kai kurių ypatybių.

© 2007 „XXI amžius“